Vyriausybei kilo minčių emigrantams iš Lietuvos pasiūlyti nemokamą telefono liniją iš Norvegijos ir Airijos su gimtine, nemokamą psichologų pagalbą „dėl vidinių konfliktų“ sugrįžusiems, individualių nemokamų konsultantų įdarbinimo klausimais, nemokamų lietuvių kalbos kursų tautiečių sutuoktiniams užsieniečiams, jaunų darbuotojų apdraudimą valstybės lėšomis, nemokamą lietuvių perkėlimą iš karštų taškų.

Dėl jų apsispręsti ministrų kabinetas žada kitą savaitę.

Žavu.

Turime elementarų pasaulėžiūrų susidūrimą, kada požiūrių derinimo kultūros neturinti visuomenė ima ir pasidalina dėl klausimo, kur yra mūsų esminiai prioritetai. Manto Bučnio nuotr.

Tačiau, kita vertus, atmetant tą motyvą, kad nemokamų paslaugų išvis nebūna, užtenka pagalvoti, ar kelias šios ir praėjusios savaičių dienas streikuojantiems mokytojams nebūtų padėjusi nemokama psichologų pagalba valstybės lėšomis? O gal jokių psichologų nė nebūtų prireikę, jeigu švietimo ir mokslo ministrė, porą savaičių besislapsčiusi nuo protestuojančių mokytojų ir mokinių, būtų tiesiog susėdusi prie vieno stalo. Net nesvarbu, būtų priėmusi ar atmetusi reikalavimus tų, kurie vieną naktį ŠMM praleido miegmaišiuose. Rašau apie tai, nes nakvynė valdiškuose namuose mokytojams, iš kurių diduma buvo moterys – tai ne kariams, kurių pareiga kęsti nepriteklius ir nekreipti dėmesio į kylančias komforto kliūtis.

Pavydėtinas politinis nenuoseklumas, kurį mokslininkai vadina kognityviniu disonansu: Vyriausybė viena ranka kuria gana brangias priemones, kurios, kaip tikimasi, sugrąžintų iš užsienio emigravusius tautiečius, kita ranka streikuojančius mokytojus nakčiai stumia į miegmaišius (kitaip – emigracijon), spjaudama į orumą tų, kurie ligi šiol Lietuvoje yra pasilikę.

Pas mus mėgstama kalbėti apie piliečių orumą, savigarbą, tačiau vargu ar susimąstoma apie šių sąvokų prasmę. Nors kalbama kone kasdien. Nes tai kalba apie individo, asmenybės santykį su visuomene.

Andai praėjusiąją savaitę daugiau nei pusšimtis Seimo narių pateikė svarstyti naujų įstatymų pataisų, kurių tikslas apsunkinti šeimose skriaudžiamų vaikų paėmimą. Ši iniciatyva susijusi su viena kaunietiška istorija ir dar, kaip teigiama, šimtais kitų, kada Vaikų teisių apsaugos tarnyba (VTAT) esą nepagrįstai iš šeimų paimdavusi jų atžalas, prieš kurias buvo smurtaujama.

Sprendžiant iš viešos erdvės reakcijų, visuomenė netruko pasidalinti. Vaikų teisių pagrindų įstatymo, Seimo veik vienbalsiai priimto š. m. pradžioje po tragiškos keturmečio Mato nužudymo Kėdainiuose istorijos, taisymo autoriai išsijuosę tvirtina, esą dabar galiojančios tvarkos, leidžiančios VTAT iš smurtaujančių šeimų paimti vaikus, rėmėjai Lietuvoje yra tarsi analogiškos norvegų „Barnevernet” (Norvegijos vaikų ir paauglių teisių apsaugos valstybinė tarnyba) agentai. Maža to – yra remiami norvegiškų pinigų ir turintys paslaptingų vaikų pardavimo ar perleidimo „kam reikia” verslu. O bukapročiai tų tarnybų pareigūnai vaikus atima, siekdami kažin kokių statistinių rezultatų.

Gi pastarieji pažymi, esą įstatymo taisymas dabar reikštų riboto (nors esą kas tą išmatuos) smurto prieš vaikus įteisinimą.

Vieni psichologai aiškina, kokias negrįžtamas problemas patiria iš šeimos paimtas ir globėjams ar į vaikų namus nukreiptas vaikas. Kiti atkerta, kad tokiu atveju geriau tegu vaikas patiria tam tikrų psichologinių-socialinių problemų, tačiau kitaip, nei Kėdainiuose, lieka gyvas.

Aptikau ir kitokių požiūrių į tą problemą. Štai ekonomistas Raimondas Kuodis savo feisbuko paskyroje rašo: „Apie ISTERIJOS (paženklinta autoriaus – R.S.) ekonomiką:) Tarkime, kad reforma išsaugos vieno vaiko gyvybę per metus, o tai apie 2 mln. EUR. Sistemos sukūrimui reikės… 331 mln. EUR! Sistemos išlaikymas turbūt kainuos virš 10 mln. EUR per metus (patikslinkit, kas tiksliau žinot). Tokiu atveju, reikalas smarkiai nepraeina kaštų-naudos analizės.”

Nesiginčiju dėl galimų skaičių. Nesu susiskaičiavęs. Tačiau, švelniai tariant, nesu tikras, kad tokių diskusijų esmę kaštų beigi naudos analize galima išmatuoti. Tokia analizė gal yra vienas būdų ekonomikos rodiklius skaičiuoti, tačiau toli gražu ne universali.

Reikalas gali būti paprastesnis ir kartu sudėtingesnis. Turime elementarų pasaulėžiūrų susidūrimą, kada požiūrių derinimo kultūros neturinti visuomenė ima ir pasidalina dėl klausimo, kur yra mūsų esminiai prioritetai: ar valstybė turi teisę kištis į šeimos viduje vykstančius reikalus? O gal tik tada, kada kas nors kada nors šeimoje ką nors užtvatina ligi nepaslepiamų mėlynių ar negyvai? O gal išvis šeimos ribos neturi jokios reikšmės, kada mes kalbame apie individo (sutuoktinio, žmonos, paauglio, vaiko) teises arba gerovę?

Ir jeigu dėl to nesutaria politikai, ką daryti mums? Ypač tiems, kurie nuo sovietmečio patologiškai nepasitiki visomis be išimties valstybės tarnybomis bei institucijomis, kiekvienas protestas prieš tų tarnybų veiksmus kelia ne tik entuziazmą, bet beribį pasitenkinimą.

Štai net į Ameriką pabėgusios buvusios Seimo narės Neringos Venckienės advokatai ekstradicijos byloje pateikia argumentus, esą jų ginamoji Lietuvoje vykdė sukilimą prieš valdžią.