Mums rašo, Svarbu

Tilžės akto 100-metį minint

Doc. dr. Silva Pocytė
2018-11-30


Dabartis yra tam tikras praeities vaizduotės atspindys. Dabartyje mes įsivaizduojame ir braižome tam tikrus istorijos sampratos vaizdinius pagal šiuolaikinius kanonus, vertinimus, neretai vis dar dėliojame praeitį į savos ir svetimos istorijos lentynėles.

Jeigu nusikeltume į XIX a. vidurį, tai lietuviai, lietuvybė – jeigu mes ją traktuotume kaip tautos, mąstančios apie savos valstybės viziją, pagrindą – buvo kaip miražas, rūkas ar rasa, kuri dviejų imperijų – Vokietijos ir Rusijos galios stiprybėje galėjo greitai išsisklaidyti ir išnykti.

Jonas Basanavičius 1883 m. pirmojo laikraščio „Aušra“ numerio prakalboje apgailestavo, kad „tas sunykimas mūsų tautos nusidavė ypačiai dėl to, jog daugumas Lietuvių parubežiuose su kitomis tautomis gyvenančių, pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas“, ir kaip pavyzdį pateikė Prūsų lietuvius, kurių didelė dalis jau kalbėjusi tik vokiškai.

Tokia neoptimistinė lietuvybės situacija, ypač nuo 1871 m. susikūrusioje Vokietijos imperijoje, skatino XIX a. antroje pusėje etnografus, mokslininkus tyrinėti, fiksuoti šį tarp dviejų imperijų patekusį etnosą, nustatinėti lietuviškumo paplitimo – teisingiau pasakius, dar vis išlikusio lietuviškumo – sienas, modeliuoti tam tikrus etnografinius žemėlapius ir prognozuoti, kiek dar šis arealas išliks.

Šiame kontekste galime paminėti 1879 m. Tilžėje įkurtą Lietuvių literatūrinę draugiją, kurios nariai, tarp jų ir garsūs visoje Europoje mokslininkai, paliko neįkainojamą medžiagą apie Prūsijos Lietuvos tautosaką, istoriją ir kultūrą, lietuvių kalbą.

Būsime neteisūs, jeigu pasakysime, kad lietuvių gyvenimas dviejose imperijose tekėjo vienoda vaga. Gyvenimo imperijose patirtis bei trukmė buvo nevienoda, todėl ir imperinės realybės lietuviškumui tarpti buvo skirtingos: rusiškoji realybė nuo XVIII a. pabaigos – nepatraukli, žadinusi lietuvių tautinį ir kultūrinį sąjūdį, tautinį atgimimą, o vokiškoji, nepaisant germanizacinės politikos XIX-XX a. sandūroje, lietuvininkus įtraukianti, civilizuota, nes dar 1422 m. sutartimi nustatyta tarp tuometinio Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena, išlikusi nepakitusi iki pat Versalio sutarties po Pirmojo pasaulinio karo 1919 m., buvo tam tikra civilizacinė siena, įprasminusi skirtingą dviejų Lietuvų – Didžiosios ir Prūsijos – ekonominį, socialinį, kultūrinį bei religinį vystymąsi.

Šio teiginio iliustracijai puikiai tinka gerai mums žinomo lietuvių skulptoriaus Petro Rimšos kelionės po Prūsijos Lietuvą 1912 m. įspūdžių fragmentai: „Prūsų Lietuva tai yra ekonomiškas mūsų (t. y. Rusijos imperijoje gyvenančių lietuvių – S.P.) ateities veidrodis. Pervažiavus iš mūsų pusės anon, tuoj akių plotu matai anų (Prūsijos lietuvių – S. P.) gyvenimo skirtumą – keliai pilti žvyrium, arba mušti akmeniais, jų pašaliai nusodinti medžiais. Geležinkelių, geležinkelėlių visas tinklas. Miestuose ir kaimuose švara ir išteklius. […] Klaipėdos apylinkes aplankėm skersai ir išilgai. Pavyzdingas čion ūkininkų gyvenimas, bet visi pasiturį, matyti daug mašinų ūkiuose vartojama. Prūsuose visi be skirtumo moka skaityti, rašyti […]“, o kai keliauninkai iš Klaipėdos nuvažiavo Palangon, pervažiavę sieną pasijuto beesą žmonių apleistoj smilčių jūroj“. (Lietuvos žinios, 1912 09 29).

Nors lietuvius abiejose imperijose vienijo gentinė praeitis ir vienos kalbos vartojimas, visgi patogus ir žymiai aukštesnis ekonominis gyvenimas Prūsijos Lietuvoje, protestantiškos religijos, kuri buvo suaugusi ir su politine Prūsijos/Vokietijos valdžios sistema, suformuota kultūrinė aplinka buvo pakankamai svarbūs kriterijai daugumai Prūsijos Lietuvos lietuvių rezervuotai žiūrėti į savo gentainius kitoje Nemuno pusėje.

Galbūt šiandien minimos dienos kontekste tokios mintys nėra tautiškai grynuoliškos, tačiau paskaitykime, ką rašė amžių sandūroje „Saulėtekos“, Martyno Jankaus redaguoto laikraščio, puslapiai.

M. Jankus kaip raštininkas ir kultūrininkas, aktyviai bendradarbiavęs su didlietuviais kultūros baruose, labai aiškiai ir, deja, karčiai, 1900 m. pastebėjo: „Kas pažįsta arčiaus Prūsų pusės lietuvius, tas gerai mato, kad maskoliškoji Lietuva su savo gyventojais yra visai nepažįstama jiems šalis; jie jos ir nenori pažinti, nelaikydami tų, kai jie vadina „žemaičių“ ne per savo viengenčius; jų akyse žemaitis, tai tiek, ką maskolius ar lenkas. Priežasčių įsiviešpatavimui tokio klaidaus supratimo buvo daug, pradedant nuo nevienodo tikėjimo ir kitokių politiškų išlygų, o dabarnykštis judėjimas taip jau nesutvėrė bendros dirvos, kur galėtų susiartinti Lietuvei abiejų pusių“.  (Saulėteka, 1900, Nr. 7).

Žinoma, privalu paminėti Vokietijos imperijos metais išryškėjusią Prūsijos lietuvių kultūrinę veiklą, kas „Saulėtekoje“ įvardinta dabarnykščiu judėjimu – lietuviškų knygų, laikraščių leidybą, lietuvininkų telkimąsi draugijinėn veiklon, pradžią kuriai davė 1885 m. Tilžėje suburta „Birutė“. Tačiau ši lietuviška veikla iki pat Pirmojo pasaulinio karo neturėjo jokio Vokietijos imperijos sienas peržengiančio politinio užtaiso ar Didžiosios ir Prūsijos/Mažosios Lietuvos integraciją propaguojančio projekto.

Jono Vanagaičio nuo 1909 m. leistoje „Birutėje“ gana ugningi pasisakymai apie abiejų Lietuvų susijungimą laikytini išimtimi, nei dėsningumu lietuvininkų aplinkoje.

Tuo metu Didžiosios Lietuvos lietuvių tautinio atgimimo veikėjų galvose nuo XIX a. pabaigos formuojami tie lietuvių paplitimo mentaliniai žemėlapiai, į kuriuos buvo įtraukiamos ir Vokietijos imperijos lietuvių gyventos vietovės, laikytos neatsiejama tautinio kūno dalimi, nors ir suvokiant, kad Prūsijos lietuviai nėra tokie tikri, tautiškai angažuoti ir atsparūs, kaip Rusijos imperijoje gyvenę lietuviai.

Kaip rašė jau minėtas Petras Rimša, didlietuviai yra Prūsijos Lietuvai tautiškos ateities veidrodis.

post banner

Tas lietuvininko, kaip ne itin tikro lietuvio, suvokimas tarp Didžiosios Lietuvos lietuvių gana ryškiai sustiprėjo jau autonominiais Klaipėdos krašto metais po 1923 m. ir tai turėjo įtakos Lietuvos vykdytai politikai Klaipėdos krašte.

Bet grįžkime į XX a. pradžią. Nors lietuvių tautinio atgimimo lyderiams Prūsijos Lietuva buvo reikšminga tautinio arealo dalis su sava raštijos leidybos tradicija, pagelbėjusia Didžiajai Lietuvai spaudos draudimo metais, buvo mentališkai įsivaizduojamos Lietuvos teritorija, Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos sujungimas įsivaizduotas kaip kultūrinis gydymas, galėsiantis sulėtinti ar visai sustabdyti vokiečių kultūros skvarbą tarp Prūsijos lietuvių. Tačiau politinėse programose didlietuviai Prūsijos Lietuvą minėjo retai, o apie teritorinę autonomiją kalbėjo Rusijos arba Romanovų imperijose ribose.

Tad manytina, jog dviejų Lietuvų politinės integracijos intencijas iki Pirmojo pasaulinio karo taikliai atspindi citata iš 1913 m. „Prūsų Lietuvos savaitraščio“, Martos Raišukytės redaguoto ir pakankamai į bendralietuvišką veiklą angažuoto leidinio. Čia rašyta: „Yra tarp mūsų bei Didžiosios Lietuvos siena, aukšta siena, o tai netiktai politikos, bet ir kultūros bei tikybos siena. O šita siena ne ūmai išdygusi ir ne išsvajota, bet ilgų amžių istorijos pastatyta, ir todėl ne taip ūmai prašalinama. Politikos bei tikybos sieną vargu veik arba kuomet nors sugriausim. Kas kita kultūros siena. Toji prapuls savaimi, mums abypusiai jos gyvenantiems lietuviams, vienširdžiai savo kultūros auklenimu besirūpinant“. (Prūsų Lietuvos savaitraštis, 1914 05 22).

Todėl akivaizdu, jog iki Pirmojo pasaulinio karo ne tik dviejų Lietuvų politinė vienybė, bet ir Lietuvos valstybės susikūrimas neatrodė realus dalykas.

Politinių Lietuvos valstybingumo projekcijų situaciją pakeičia prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Didžiosios Lietuvos veikėjai nuo tada pradeda intensyviau kelti Prūsijos Lietuvos priklausymo Lietuvai klausimą – kaip pirmąją tokią iniciatyvą galima paminėti vadinamąją Gintarinę deklaraciją, pasirašytą Vilniaus lietuvių draugijų ir spaudos atstovų 1914 m. rugpjūčio viduryje. Tikintis Europos žemėlapio perbraižymo, išreikštas siekis, kad pasibaigus karui bus sujungtos Mažoji ir Didžioji Lietuvos. Manyta, jog tai turėtų pagyvinti Lietuvos ekonominį gyvenimą, nes Lietuva gautų išėjimą prie jūros (Lietuvos žinios, 1914 10 10).

Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos politikai formavo įvairias būsimos valstybės vizijas, kurios nuo 1915 m. buvo susijusios su Vokietijos pozicija, o juk jai priklausė ir Prūsijos Lietuva. Neabejotina, jog šiandien minimas Tilžės aktas, pasirašytas 1918 m. lapkričio 30 d., yra tampriai susijęs su to laikmečio geopolitiniu kontekstu – pirmiausia, Lietuvos valstybingumo atstatymu 1918 m. vasario 16-ąją, Vokietijos pralaimėjimu Pirmajame pasauliniame kare tų pačių metų lapkričio 11 d., kas reiškė ir Didžiojo karo pabaigą.

Tai atrišo ne tik Lietuvos valstybės vystymuisi rankas – suformuota pirmoji Lietuvos vyriausybė, pasirašytas įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės formavimo, tačiau ir sudarė prielaidas siekti galimo lietuviškų Vokietijos teritorijų prie Lietuvos valstybės prijungimo.

1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje suformuota Prūsų lietuvių tautinė taryba lapkričio 30 d. pasirašė Tilžės aktą, išreiškusį dviejų Lietuvų susijungimo siekį, kas iš tiesų buvo palanku Lietuvos valstybei ir buvo aktualu aktyviesiems Prūsijos lietuvininkams, kurie angažavosi aiškios lietuviškos veiklos baruose ir tikėjosi geresnių ekonominių ir tautinės veiklos sąlygų, nei karo pralaimėjimo nuotaikų apimtoje Vokietijoje.

Tačiau turime būti sąžiningi savo praeičiai ir pripažinti, jog šis istorinis faktas dar yra apsuptas įvairiausių neaiškumų.

Pirmiausia, neturime dokumento originalo – šį įvykį interpretuojame pagal 1936 m. išleistą plakatą. Antra, norėdami suvokti, kiek šis aktas atspindėjo daugumos Prūsijos lietuvininkų tautinius interesus, turime atsakyti į klausimą, kodėl jo nepasirašė vieni iš labiausiai tuo laiku besireiškusių šio krašto veikėjų: pavyzdžiui, kunigas prof. Vilius Gaigalaitis ar Vydūnas.

Visgi bet kokiu atveju šiandien turėdami prieš akis šį faktą, gimusį painioje ir sudėtingoje geopolitinėje, politinėje, tautinėje aplinkoje, turime gerą progą pamąstyti apskritai apie Prūsijos Lietuvos istoriją, jos savitumą, išskirtinumą ir svarbą Lietuvos istorijai, peržvelgti mūsų krašto istoriją po Versalio taikos sutarties 1919 m., bandyti suvokti, kodėl sugyvenimas Klaipėdos krašte tarp lietuvių ir lietuvininkų buvo pakankamai problemiškas. Žinoma, čia turėjo didžiulę įtaką politinė Lietuvos ir Vokietijos kova dėl įtakos Klaipėdos krašte, tačiau neignoruokime fakto, kad ir gyvenę vienoje valstybėje 1923-1939 m. lietuviai ir lietuvininkai į savo lietuviškumą žiūrėjo pro pakankamai skirtingus akinius.

Ko mus moko istorija?

Šiandien, žvelgdami į Klaipėdos krašto ir miesto praeitį, mes turime puikią progą pasimokyti sugyvenimo, tolerancijos tarp tautų ir kultūrų, suvokti, jog daugiakultūriame krašte ilgus šimtmečius vieni šalia kitų gyvenę ir sugyvenę lietuvininkai, vokiečiai, čia savo pėdsakus palikę prancūzai, švedai, anglai, žydai bei kitos tautos yra neatsiejamos mūsų Klaipėdos krašto praeities dalys, kurių sukurtu paveldu, istorinės praeities ženklais mes šiandien naudojamės ir tai priimame kaip savo istoriją ir neatsiejamą kultūrinę savastį.


2018-11-30

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt