Savanoriai - Klaipėdos jungtis su Lietuva, Svarbu

Kauno išbandymai Klaipėdoje ir Vilniuje

Martynas Vainorius
2018-12-02


„Atvira Klaipėda“ savo skaitytojams pristato dar vieną įdomią Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavusią asmenybę, kurios gyvenimo kelyje pasitaikė ir Klaipėdos sukilimo operacija. Tai – pulkininkas Pranas Kaunas, istorikų vadinamas „labai ryžtingu kariškiu“.

Ko gero, pačius didžiausius profesijos išbandymus šiam pulkininkui teko patirti jau pačios karjeros pabaigoje, kai jis buvo paskirtas atgautojo Vilniaus karo komendantu.

Paruošė pirmuosius Lietuvos kariuomenės puskarininkius

P. Kaunas gimė 1891 m. birželio 11 d. Šakių apskrities Balseliškių kaime ūkininkų šeimoje. Baigęs Seinų mokyklą, Veiverių mokytojų seminariją, jis mokėsi Peterburge. Mokytojo pareigoms buvo paskirtas į Rusiją, nes rusų valdžia nenorėjo lietuvio skirti Lietuvoje.

Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo pašauktas į rusų kariuomenę ir baigęs Čiugujevo karo mokyklą tapo karininku. Dalyvavo kovose su vokiečiais.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, pradėjo mokytojauti. Savo apskrities mokytojų susirinkime buvo išrinktas atstovu į Lietuvos mokytojų konferenciją Vilniuje. Tačiau pradėjus organizuoti Lietuvos kariuomenę, nusprendė tapti savanoriu.

„Po ilgo agitavimo Šakių apskrityje stoti į Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių eiles, nusprendžiau sudalyti pirmąją savanorių grupę ir vykti į Kauną, į 2-rą pėstininkų pulką. Į pirmąją savanorių grupę Sintautų valsčiuje įsirašė 33 vyrai. Su šia grupe 1919 m. sausio 12 ar 13 d. ir išvykau iš Sintautų bažnytkiemio į Kauną — A. Panemunę. Uždegti jaunuolius ir daugiau jų pritraukti į savanorių eiles paprašiau Sintautų kleboną ir per žmones skleidžiau, kad sausio 12 ar 13 d. išvyksta pirmoji savanorių grupė. Gyventojai prašomi atvykti savanorius palydėti. Žmonių prisirinko labai daug. Tai buvo nepaprasta šventė Sintautuose. Klebonas kun. Paulenis bažnyčioje atlaikė pamaldas ir ta proga pasakė pamokslą. Mamytės verkė, o jaunuoliai užsidegė ryžtumu Tėvynę ginti. Sintautų valsčius savanoriams parodė didelį palankumą. Pirmiausia jis nutarė savano­rius nuvežti į Kauną savo lėšomis. Davė rogių tiek, kiek tiktai reikėjo. Be to, neturtingiesiems savanoriams išdavė po keliasdešimt markių ir šiltų drabužių. Paruoštos rogės laukė prie bažnyčios. Man padavus komandą: „savanoriai į roges!“ – visi užėmė savo vietas. Rogės pasijudino. Savanoriai iš kokių 5-7 šautuvų iššovė į viršų savo pakilusiai nuotaikai pareikšti. Džiaugsmas, ašaros, šaudymas, mosikavimai, linkėjimai savanoriams laimėti. Savanorių puikiausia nuotaika. Visi buvome pasiryžę nepasiduoti, jeigu vokiečių žandarai bandytų mūsų žygi sulaikyti arba mus nuginkluoti“, – apie pirmuosius žingsnius į kariuomenę savo prisiminimuose rašė P. Kaunas.

Visgi savanorių ūpas, kaip rašė P. Kaunas, netrukus pradėjo garuoti lauk, kai teko susidurti su vargana besikuriančios kariuomenės buitimi. Jau ir pačios kareivinės po vokiečių išėjimo buvo nejaukios, šaltos.

„Anksčiau atvykę savanoriai miegojo ant cementinių grindų, šiek tiek pasikloję šiaudų. Kadangi buvo vėlus laikas, tai mūsų grupei pritrūko šiaudų. Teko miegoti kaip papuola: ant suolų, cementinių plikų grindų ir kt. Kai kurie nutarė nemiegoti ir laukti ryto. Iš sunkios vargingos kelionės pavargę savanoriai nusiminė. Aš visus raminau, kad tai yra laikinas reiškinys, kad ryt bus geriau, bus ir šiaudų. Nėra ko nusiminti. Juk einame kovoti už Lietuvos laisvę, todėl nelaukime kariuomenėje patogumų ir šiltų patalų. Visi savanoriai suprato tų laikų būklę ir pasiryžo viską iškęsti. Vis dėl to vienas šiaudadūšis atsirado, būtent, Žebrauskas. Jis verkdamas prašė mane, kad leisčiau grįžti į namus. Skundėsi, kad sergąs ir t.t. Visų akivaizdoje jį išvadinau bailiu, zuikiu, ir liepiau bėgti namo. Iš tikrųjų, nemažas šaltis, blogi drabužiai ir nejauki būklė slėgė visus. Keletas savanorių buvo apsiavę klumpėmis“, – rašė P. Kaunas.

Pulko vadas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, sužinojęs, kad P. Kaunas Rusijoje buvau mokomoje kuopoje, paskyrė jį „paoficierių mokyklos“ (mokomosios kuopos) viršininku.

„Paskirtas mokyklos viršininku, jokio kadro neturėjau. Buvome tik mudu du — aš ir karininkas Steikūnas. Daugiau nei puskarininkių, nei kitų. Mudviem teko dirbti ir už karininkus, ir už puskarininkius. Iš visų Lietuvos kampų pradėjo plaukti savanoriai moksleiviai—gimnazistai. Daugelis jų patekdavo į mūsų kuopą. Darbą pradėti buvo sunku, nes nebuvo nei lovų, nei suolų, ir viską reikėjo surankioti iš nieko. Nebuvo nei mokslo priemonių, nei vadovėlių. Buvo tik vieni vieninteliai komandų terminai lietuviškai paruošti. Per moksleivius pasisekė greitai įskiepyti drausmę. Jie ateidavo į kambarį pas mane pasikalbėti, o mūsų pasikalbėjimus jie paskleisdavo kitiems savo draugams. Viršilos, puskarininkiai ir kiti pareigūnai buvo paskirti iš tų pačių savanorių. Jiems tekdavo išaiškinti jų pareigas. Ginklų buvo labai maža. Vieni savanoriai atsinešė savo, vėliau šiek tiek buvo surankiota ir iš vokiečių šmugelio keliu pirkta. Vėliau buvo gautas vienas kulkosvaidis. Tuomet pasijutome galingi“, – apie darbo kariuomenėje pradžią rašė P. Kaunas.

Jau kovo 30 d. buvo išleista pirmoji paoficierių (puskasrininkių) laida. Tai, anot P. Kauno, buvo pirmieji pačios Lietuvos kariuomenės paruošti puskarininkiai. Jie įsijungė į visos Lietuvos kariuomenės dalis.

Kauno karo mokyklos karininkų laida (?) 2-asis Algirdo pulkas (?). Priekyje iš kairės: Podgaiskas, Juškaitis. Sėdi iš kairės: Repšys, Grinevičius, Skeberdis, Pranas Kaunas, Antanėlis, Zlatoriavičius, Žalys, Repinaras. Trečioje eilėje: Baltrimas, Valerijonas Snarskis, Mrčinskas, Kukutis, Biliūnas, Liachavičius, Artiomonas. Ketvirtoje eilėje: Urniežius, Urbelis, Rauba, Kairiūkštis, Pečiulis. Iš kairės pirmas sėdi Vyties kryžiaus kavalierius Jonas Repšys. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.

1920 m. sausį P. Kaunas buvo paskirtas Kauno įgulos pirmuoju adjutantu, karininkų kursų viršininko padėjėju. Iki tų metų gruodžio dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais prie Seinų, Vievio, Utenos. Nuo 1921 m. vasario ėjo pulko vado, vėliau mokomojo bataliono vado pareigas. 1922 m. sausį buvo pakeltas į majorus.

Klaipėdoje – ir po sukilimo

Kaip ir apie daugelį Klaipėdos sukilimo operacijoje dalyvavusių karininkų, taip ir apie P. Kauno veiklą surasti detalesnės informacijos tikriausiai būtų galima tik ilgai pasikrapščius po Lietuvos valstybės centriniame archyve saugomas bylas.

Viešai prieinama tik informacija, kad jis buvo karo atstovu prie sukilėlių štabo.

Tačiau pasibaigus aktyviems sukilimo veiksmams P. Kaunas neapleido Klaipėdos ir čia įsikūrė metams – buvo paskirtas Septintojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko vadu. Pastarasis nuo 1923-ųjų kovo buvo įsikūręs tuometinėse kareivinėse (dabartinis Klaipėdos universiteto miestelis).

7-to pėstininkų pulko karininkų grupė pajūryje 1924-aisiais. Priekyje stovi pulko vadas majoras Pranas Kaunas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Iš to P. Kauno vadovavimo pulkui laikotarpiui pavyko aptikti aprašymą, kad pulko kariai dalyvavo pirmosioms Klaipėdos prijungimo metinėms skirtame parade, kuris 1924-ųjų sausio 15 d. vyko Teatro aikštėje, kur, anot „Klaipėdos žinių“, buvo susirinkusi „didžiausia žmonių minia“.

O 1924 m. vykęs vasario 16-osios minėjimas buvo aprašytas žurnale „Karys“. Čia buvo pranešta, kad Klaipėdos katalikų bažnyčioje „atsibuvo iškilmingos pamaldos, dalyvaujant visiems pulko kariams ir nemažam valstybinių įstaigų valdininkų ir vietos lietuvių skaičiui“.

„Pulko kapelionas kun. Kasperavičius pasakė pritaikintą šiai dienai pamokslą. Laike mišių griežė pulko orkestras. Po pamaldų pulkas išsirikiavo ties bažnyčia. Pulko vadas pasakė kalbą, po kurios Klaipėdos gatvėmis ilgai aidėjo lietuviškas „Valio!“ Orkestras sugriežė Tautos himną“, – aprašė „Karys“.

Karštasis Vilnius

P. Kaunas Klaipėdoje neužsibuvo – 1924 m. kovo 1 d. buvo perkeltas į Karo mokyklą inspektoriumi, o 1926 m. spalį tapo jos viršininku.

Karo mokyklos inspektorius majoras Pranas Kaunas ir jo padėjėjas kapitonas Augustas Kynas 1924-aisiais. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Nuo 1928 m. jis buvo karo komendantas Biržuose, Mažeikių, Raseiniuose, tačiau, ko gero, didžiausių karjeros iššūkių sulaukė, kai 1939 m. spalio 28 d. Vilniaus rinktinės vadas Vincas Vitkauskas, pradėjęs eiti ir Vilniaus įgulos vado pareigas, paskyrė jį Vilniaus miesto ir apskrities karo komendantu.

„Tai buvo labai svarbi karinės valdžios institucija. 1939 m. spalio 27 d. valstybės prezidento aktu Nr. 1260 Vilniaus mieste ir jo priemiesčiuose buvo įvestas valstybės gynimo metas. Valstybės gynimo meto sąlygomis komendantas buvo miesto šeimininkas; tik jam leidus, galėjo vykti visuomeninis gyvenimas: susirinkimai, pasilinksminimai, eiti laikraščiai ir kt.“, – knygoje „Vilniaus istorijos atkarpa 1939-1940“ pabrėžė Regina Žepkaitė.

Pagal Trojos arkliu tapusią savitarpio pagalbos sutartimi, pasirašyta su Sovietų Sąjunga, atgautas apkarpytas Vilniaus kraštas tapo tikru „saldainiuku“ Lietuvos valdžiai.

Krašte nedirbo įmonės, trūko žaliavų, daugelis parduotuvių buvo uždaryta, žemės ūkis buvo nerentabilus (Lietuvai teko sumažinti savo žemės produkcijos eksportą), keliai – labai blogi (pavyzdžiui, plentas Vilnius-Trakai nebuvo remontuotas per visą okupacijos laikotarpį), iškilo miesto šildymo problema, po rugsėjo 1-osios į kraštą buvo atbėgę daug karo pabėgėlių iš Vokietijos okupuotos Lenkijos dalies, internuotų lenkų kariškių. Vieną iš problemų suformavo ir pati Lietuvos valdžia, specialiu įstatymu numačiusi, kad Lietuvos pilietybė negauna tie žmonės, kurie į kraštą atsikraustė Lenkijos okupacijos laikotarpiu (atliko krašto polonizavimo vaidmenį). Tokie (jų iš viso buvo beveik 98 tūkst.) lietuvių visuomenės ir politikos veikėjų buvo pavadinti „ateiviais“.

Žibalo įpylė ir faktas, kad dėl krašte įsigaliojusios Lietuvos teisės automatiškai neveikiančiomis tapo visos lenkiškos įstaigos ir dėl to buvo atleidžiami jų tarnautojai. Galiausiai traukiantis Lenkijos kariuomenei Vilniaus ginklų arsenalas pateko į gyventojų rankas, o iš Lukiškių kalėjimo buvo paleista apie 2000 kriminalinių nusikaltėlių – žmogžudžių, plėšikų, vagių, atsiųstų čia kalėti ir iš visos Lenkijos teritorijos. Buvo sunaikintos ir visos bylos bei kiti dokumentai, kurie būtų galėję padėti juos surasti. O politinę padėtį, anot R. Žepkaitės, kūrė antilietuviškai nusiteikę, politiškai labai aktyvūs lenkai, kurie laikėsi nuostatos, kad lietuviai yra okupantai ir valdo tik laikinai.

Tokioje „saldžioje“ aplinkoje įsikūręs P. Kaunas jau per pirmąsias dienas susidūrė ir su atvira agresija.

Jau spalio 29-ąją, kai iškilmingai buvo pažymėtas Vilniaus prijungimas prie Lietuvos, Pilies gatvėje mėgino demonstraciją surengti apie 800 lenkų jaunuolių. Tą patį vakarą apie 300 jaunuolių prie policijos 1-osios nuovados reiškė savo nepasitenkinimą ir teko juos išsklaidyti. Naktį iš spalio 29 į 30-ąją Žvėryne, prie statomos radijo stoties, iš šautuvų ir kulkosvaidžių buvo apšaudyta rinktinės ryšių kuopos sargyba.

1939 m. spalio 29-oji. Iškilmingos pamaldos Aušros vartuose Vilniaus atgavimo proga. Šv. Mišias aukoja 1-ojo pėstininkų DLK Gedimino pulko kapelionas Antanas Keblaitis, Šv. Mišiose dalyvauja Vilniaus rinktinės vadas generolas Vincas Vitkauskas, užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Eduardas Turauskas, [Lietuvos konsulas Vilniuje Antanas Trimakas], Vilniaus miesto karo komendantas pulkininkas leitenantas Pranas Kaunas ir kiti. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Spalio 31 d. prie duonos parduotuvių įvairiose miesto vietose nuo ankstyvo ryto stovėjusiose ilgiausiose eilėse kilo nepasitenkinimas dėl 2-3 kartus pakilusių duonos kainų. Sklindant kalboms, kad prekybininkai žydai slepia maistą ir kitas prekes, prasidėjo pogromai prieš juos. Įsiaudrinę vilniečiai ėmė trukdyti ir pravažiuojančiai karinei technikai, buvo mėtomi akmenys į karius. Policija ir kariai bandydami minias išblaškyti buvo panaudoję ir gumines lazdas.

Lapkričio 1 d. lenkų visuomenės veikėjai organizavo Juzefo Pilsudskio širdies pagerbimo iškilmes Rasų kapinėse – tokiam reginiui P. Kaunas buvo davęs leidimą, tik per iškilmių dalyvių įgaliotinius buvo pareikalavęs skirstytis į namus pavieniui, be demonstracijų. Tačiau išėję iš kapinių, daugelis šventės dalyvių nužygiavo iki Aušros vartų giedodami „Dar Lenkija nepražuvo“ („Jeszcze Polska niezgynela“), šūkaudami „Tegyvuoja Lenkija“, „Tegyvuoja Lenkijos vyriausybė“, „Šalin žydus“, „Šalin komunistus“ ir t.t.

post banner

„Jie buvo sklaidomi raitosios policijos, bet vėl susibūrė ir Pilies gatve nužygiavo į Katedros aikštę. Ten demonstrantai vėl susidūrė su policija. Buvo nušautas vienas saugumo policijos darbuotojas, mesta granata į policiją. Vėl organizuotai užpulti žydai. Pavakary keturi vyrai peiliais puolė lietuvių karinį patrulį, besigindami kareiviai vieną užpuoliką nušovė“, – rašė R. Žepkaitė.

Ypač smarkus susidūrimas įvyko lapkričio 2-ąją. Į Rasų kapines susirinkusi apie 25-30 tūkst. žmonių minia apie 18 val. pradėjo giedoti ir dainuoti. „Matyt, dainomis norėta įelektrinti minią“, – savo raporte rašė P. Kaunas.

Anot jo, specialiai atėję demonstruoti kapuose pradėjo šūkauti „Šalin“ (Precz), o buvę ant šalia kapų esančio kalno šlaito – „lietuvius“ (litwinow). Vėliau apie 3 tūkstančiai įvairaus amžiaus žmonių patraukė į miestą šaukdami „Tegyvuoja“ (Niech zyje). Juos prie Aušros vartų jau pasitiko pats P. Kaunas, anot R. Žepkaitės, „labai ryžtingas kariškis, pačių kraštutinių priemonių šalininkas“, kurioje žinioje buvo raitosios policijos rezervas, komendantūros dalinys, žandarai, tanketės. Šias pajėgas pamačiusi minia iš pradžių sustojo, bet įsidrąsinusi vis tiek žengė pirmyn.

„Raitoji policija buvo mesta į minią. Arkliai minią trypė, raitieji mušė […] Per kokias tris minutes minios neliko“, – raporte rašė P. Kaunas.

O lapkričio 3-iąją buvo paprašyta ir raudonarmiečių pagalbos – malšinti pogromo nebeužteko raitosios policijos ir policijos rezervo. Pogromo dalyviai išsiskirstė tik apie 19 val., Vilniaus gatvėmis pravažiavus tarybiniams tankams.

Lapkričio 6 d. rinktinės vadui rašytame minėtajame raporte P. Kaunas dėstė: „Nuo lapkričio 1 d. „imtinai tvarkos palaikymą dienos ir nakties metu pasiėmiau į savo rankas. Aš nenoriu, kad Vilniaus mieste pasikartotų spalio 31 d. įvykiai. Tiesa, man be galo sunku palaikyti tvarką mieste dienos ir nakties metu, bet šiuo metu kitokios išeities nematau“.

Kartu jam teko konstatuoti, kad „policijos autoritetas krito visuomenės, ypač žydų visuomenės tarpe“.

Paradas Vilniaus atgavimo proga. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Lemiamas susidūrimas buvo numatytas lapkričio 11-ąją, Lenkijos nepriklausomybes paskelbimo dieną.

„Ekstremistai ragino dalyvauti lapkričio 11 d. demonstracijoje netgi ginkluotiems. Valstybės saugumo policijos žiniomis, Naujojoje Vilnioje buvo rengiamasi užpulti policiją. Mokyklose turėjo būti nutrauktos pamokos, įmonėse — darbas. Savo ruožtu P. Kaunas buvo pasiryžęs panaudoti ginklus“, – rašė R. Žepkaitė.

Tarp lapkričio 3 ir 11 d. vyko atskiri išpuoliai iš pasalų. Lapkričio 9 d. vakare už kelių kilometrų nuo Rasų kapinių, prie karinių sandėlių buvo apšaudytas karinis patrulis. Lapkričio 11-osios naktį nuo Trijų kryžių kalno apšaudytos 7-ojo pėstininkų pulko kareivinės. Buvo vykdomos ir diversijos: gadinamos telefono-telegrafo linijos, pjaustomi stulpai, karpomi laidai. Jos vyko ir geležinkelyje.

Visgi lapkričio 11-oji praėjo taikiai, be demonstracijų, įmonės ir įstaigos dirbo. Dėl to nuopelnus sau prisiėmė P. Kaunas. Lapkričio 12 d . raporte rinktinės vadui jis rašė, kad Vilniaus miestui tvarkyti reikalingos „vienos griežtos rankos, viena valia“. Jų nauda „vaizdžiai parodyta š. m. lapkričio 2 d. ir nuo to laiko Vilniaus gyventojų nuotaika pasikeitė į gerąją pusę. Net lapkričio 11 d. praėjo labai sklandžiai, mieste net nesimatė šventadieniškos nuotaikos“. Toliau jis darė tokią išvadą: „Lenkas pamatė, kad lietuvis moka parodyti griežtumą ten, kur jis būtinai reikalingas. Tatai pajutęs lenkas neišdrįso eiti ardyti viešosios tvarkos“.

Pasak R. Žepkaitės, P. Kauno žodžiuose buvo dalis tiesos, nes buvo akivaizdžiai parodyta, kad Lietuvos valdžios organai yra pasiryžę išlaikyti Vilnių bet kokia kaina, tačiau buvo ir kita pusė – per šį laikotarpį buvo išplatinta daug santūrios pozicijos lenkų veikėjų atsišaukimų bei raginimų elgtis išmintingai be demonstracijų ir išpuolių.

Ir Vilniuje, ir krašte masiniai neramumai nebesikartojo, tačiau pavienių diversijų vis pasitaikydavo. Iš kariškų šautuvų tarp Rykantų ir Lazdėnų buvo apšaudytas iš Vilniaus į Kauną važiavęs traukinys, gana dažnai buvo nupjaustomi telefono ir telegrafo stulpai, jų laidai, retsykiais ir toliau buvo užpuldinėjamos sargybos prie karinių objektų.

Tačiau lapkričio 16 d. prezidento aktu valstybės gynimo metas jau buvo paskelbtas visame Vilniaus krašte – Vilniaus, Valakininkų ir Švenčionėlių apskrityse.

1939 m. gruodžio 12 d. raporte P. Kaunas taip apibūdino Vilnių: „Vilniaus miestas randasi išimtinoje padėtyje – čia buriasi įvairaus plauko elementai. Čia suplaukė ir plaukia lenkų politikai, kurie nusiduoda esąs pasyvūs, bet turi didelės įtakos į vietinius vadus; prie jų prisijungia politikieriai, lenkų agitatoriai, slaptų organizacijų vadai, čia lankosi būsimųjų partizanų vienetų vadai – visi jie čia gauna moralinės ir materialinės paramos; žodžiu, Vilniaus miestas pasidarė lenkų tautinių aspiracijų šaltiniu. Iš Vilniaus miesto instruktuojami provincijos vadai. Vilniaus miestas tampa jų laikina sostine“.

R. Žepkaitė rašo, kad valstybės gynimo metu numatyti karo lauko teismai ir mirties nuosprendžiai nebuvo tušti žodžiai.

Lietuvos premjeras Antanas Merkys Vasario 16-osios iškilmėse Vilniuje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Gegužės pradžioje P. Kaunui teko ruoštis net dviem galimiems „gaisrams“ – komunistai pogrindyje kvietė gegužės 1-ąją pažymėti kovingai, o lenkų nacionalistai ruošėsi Lenkijos konstitucijos šventei gegužės 3-iąją. Siekiant užbėgti šiems įvykiams už akių, P. Kaunas savo balandžio 23 d. įsakymu pakartotinai uždraudė bet kokias eisenas, demonstracijas, susirinkimus gatvėse ir aikštėse, o policijos vadas nurodė sustiprinti saugumą, išmokti operatyviai sklaidyti demonstracijas, išduoti papildomas priemones ir t.t.

Galimiems įvykiams buvo rengimi ir kariuomenės daliniai. Vilniaus komendanto žiniai buvo pavesti du šarvuočiai, raitelių eskadronas, pėstininkų kuopa ir tanketės gegužės 1-3 dienomis turėjo būti parengties padėtyje, gatvėse jodinėjo dragūnų patruliai. Tomis dienomis kariškiams buvo uždrausta išeiti į miestą, o gatvėse iki gegužės 5 d. ištisą parą budėjo daug patrulių.

Dar balandžio 26 d. Vilniaus įgulos šiaurinio sektoriaus viršininkas sudarė veikimo, ištikus pavojui, planą: kaip reaguoti kilus sukilimui, kurį remtų ginkluoti būriai iš užmiesčio. Tomis dienomis už 2 km. nuo Vilniaus buvo iškasta duobė po geležinkelio Vilnius-Kaunas bėgiais.

Visgi ir gegužės 1-oji, ir 3-ioji praėjo ramiai, o P. Kaunas dėl to gegužės 11 d. raporte įgulos vadui ir vėl prisiskyrė nuopelnus sau: „Neramioji visuomeninė pamatė mano nepalaužiamą valią sudrausti išsišokėlius. Jeigu anksčiau būčiau blaškęsis, neturėjęs tvirtos linijos išsišokėliams bausti be atodairos, neatsižvelgiant į jų visuomeninės padėties, tai gegužės 1-ji ir 3-ji būtų praėjęs visai kitaip“.

„Atgautas Vilnius Lietuvos valstybei buvo sunki našta“, – konstatavo Regina Žepkaitė.

„Tarpžinybinių veiksmų koordinacijai, nuo kurios labai priklausė operatyvi reakcija į viešosios tvarkos problemas, buvo skiriama daug dėmesio – karinės ir civilinės administracijos funkcijas stengtasi aiškiai apibrėžti. Išduodami leidimus įvairaus pobūdžio susirinkimams, draugijų steigimui, ginklų laikymui, apskričių viršininkai privalėdavo gauti karo komendanto pritarimą. Komendantams taip pat neleista be apskrities viršininko žinios bei tarpininkavimo nurodinėti policijai, išskyrus labai rimtus ir neatidėliotinus atvejus. Tai suteikė daugiau aiškumo, darnos dviejų institucijų santykiams, padėjo operatyviau, profesionaliau vykdyti pavedamas užduotis“, – savo daktaro disertacijoje „Karo padėties režimas Lietuvos respublikoje“ yra konstatavęs Modestas Kuodys.

Mirė Kanadoje

Pranas Kaunas Vilniuje sulaukė ir bolševikų okupacijos. Liepos 15 d. jis buvo atleistas iš karo komendanto pareigų, paleistas į pėstininkų karininkų atsargą, o liepos 26 d. vienoje Kauno gatvėje buvo bolševikų suimtas ir 8 mėnesius kalintas Kaune. Kilus Vokietijos-SSRS karui išlaisvintas.

Karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją, o iš jos 1949 m. išvyko į Kanadą. Toronte jis suorganizavo Lietuvos kariuomenės atsargos karių sąjungą ir buvo jos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių organizacijoje.

Mirė 1954 m. balandžio 16 d. nuo širdies smūgio. Buvo palaidotas balandžio 19 d. šalia Toronto esančioje Misisogoje, Šv. Jono lietuvių kapinėse (Editos Lansbergienės nuotr.).

 

Kultūros/meno srities projektas „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“ vykdomas Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus dalinį finansavimą.


2018-12-02

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt