Nuomonės

Menas prieš komerciją (3)

Vytautas Valevičius
2018-12-03


Visi nori gyventi gerai. Daryti, kas patinka, turėti, ko nori, būti patenkintais.

Deja, realybė yra kitokia. Daugeliui tenka kęsti nepriteklių, dirbti gal ir pelningą, bet ne visuomet mėgiamą darbą, nes kitaip negalima. Tokia visuomenė, tokia aplinka. Menininkai neišvengia tokios pačios dalios.

Negerovė, su kuria jie susiduria, dažniausia yra mokėjimas parduoti savo „produktą“. Palyginimui galiu pateikti kitą sritį. Laisvoje visuomenėje nesunku parašyti romaną ar panašų kūrinį, nesunku ir išleisti, jei turi pinigų. Sunkiausia pasiekti, kad jį nupirktų. Nelįsiu giliai į ekonomikos ar pardavimų politikos detales, bandysiu supaprastintai pamatyti meno kūrinio ir pirkėjų santykius.

Žiūrint ekonomistų akimis, meno kūriniai gali būti pardavinėjami pagal pasiūlos ir paklausos principus. Kai tokių gaminių perteklius, tai krinta ir kainos ir gali visai sustoti pirkimas. Tiesa, paskutiniam didelę įtaką turi ir perkamoji galia.

Čia reikėtų atskirti dabartinį „masinį“ meną nuo vadinamojo vienetinio, nes jų rinkos santykiai skiriasi.

Masiniai kūriniai, arba popsas, yra skirti tik pardavimui, todėl toli gražu ne visi žinovai ir vertintojai tokius vadina menu.

Aš jau neminiu vadinamojo kičo, kurį matome kaip kilimėlį su gulbėmis, „saldžius“ paveikslėlius ir pan. Nors griežtos ribos tarp meno ir nemeno nubrėžti niekas nebegali. Galima bandyti remtis vadinamąja klasikinio meno samprata, tačiau taip išsiplėtojus naujoms formoms darosi neįmanoma visko „surinkti“ po viena samprata ar viena sąvoka. Bet tai kita problema, nors ir susijusi su nagrinėjama tema.

Antikos laikų Graikijoje kalbėti apie meno kūrinio kainą buvo nepadoru. Romos imperijos laikmečiu turtuolių netrūko, tačiau jie tenkinosi klasikiniais dalykais: biustais, mozaikomis, fontanais ir t.t. Labai turtingų skulptorių ar architektų ten nematome. Tai leidžia manyti, jog didžiausi turtuoliai pajamas gaudavo iš kitų šaltinių.  O ir meno kūriniai buvo turtingųjų ir galingųjų namų sferose: skulptūros, paveikslai, fontanai ar tie patys namai ir parkai priklauso mažumai – menas buvo iš esmės elitinis.

Aišku, jo reikėjo nedaug ir išgyventi už pajamas iš jo galėjo nedaugelis: prisiminkime didžiųjų kompozitorių biografijas, t.y. kiek iš jų gyveno gerai, kiek iš jų mirė skurde. Meno kūrimas niekada nebuvo labai gerai apmokamas didelei žmonių grupei. Vienetams gal ir taip, bet tik pavienėms asmenybėms.

post banner

Net ir labai abstrakčiai žiūrint į meno ir jo kainos santykius, galima skirti ankstesnę „klasikinę“ visuomenę nuo šiuolaikinės, komercializuotos. Nors ir tai nėra labai tikslu.

Štai pavyzdys: XV a. Botticelli dirbtuvėse klestėjo ne tik menas, bet ir komercija. Nedidelė dailininko asistentų grupelė ne tik padėjo Botticelli, bet ir mokėsi kuo tiksliau jį atkartoti, kad darbai studijoje nesustotų ir tuomet, kai garsusis menininkas ilsisi. Kol Botticelli kūrė paveikslus, jo dirbtuvių asistentai gyventojams siūlė įsigyti freskų, gobelenų, indų ir net baldų, paženklintų menininko vardu. Kai kuriems menininkams Botticelli braižą pavykdavo atkartoti tobulai, kitiems sekdavosi ne taip gerai. Pirkėjai žinojo apie Botticelli dirbtuvių „nykštukus“, tačiau jiems tai nelabai rūpėjo. Originalūs menininko paveikslai buvo įperkami nedaugeliui, todėl žmonės mielai rinkosi pigesnius, ne tokius vertingus, tačiau vis tiek prestižiškais laikomus Botticelli prekės ženklu pažymėtus dirbinius.

Menas jau senokai yra susidūręs su komercija. Tačiau dabartinė yra itin agresyvi ir išmaninga. Visos komercinės reklamos priemonės ir būdai yra pajungiami pelno gavimui.

Jei Botticelli ar Rubensas turėjo „dirbtuves“, kuriose paklusnūs mokinai papiešdavo už mokytoją, tai XX amžiaus pabaigoje radosi ne vienerios pusiau gamyklinės struktūros, kurios irgi gamina. Ir savo padarytus produktus parduoda kaip meno kūrinius.  Kuo pasižymi tokie darbai? Menkesne kokybe, kuri gali artėti prie nulio. Tiesa, ir tai duoda pinigus, kartais ne didelius.

Pavyzdys: D. Herstas XXI a. pradžioje tapo vienu žymiausiu ir brangiausiu pasaulio menininku. Savo instaliacijoms kurti jis samdė padėjėjus, kurių vienu metu galėjo būti nuo 120 iki 160. 2008 m. D. Herstas surengė savo kūrinių bendrą aukcioną Sotheby’s namuose Londone, kuris surinko daugiau nei 111 mln. svarų sterlingų (apie 198 mln. JAV dolerių),ir sumušė brangiausio vieno menininko aukciono rekordą. Menininkas įvardintas turtingiausiu pasaulio dailininku, kurio turto vertė vertinta apie 215 mln. svarų sterlingų (330 mln. JAV dolerių, 2012 m. pagal „The Sunday Times“) (nuotr. – jo vienas iš kūrinių).

Nori ar nenori, po apžvalgos turi daryti išvadas apie komercinį ir nekomercinį meną.

Visuomenėje nėra vieningos nuomonės, kad sėkmės rezultatas yra turtas, pinigai. Todėl gal nereikia mąstyti, jog turtingas menininkas yra sėkmingas. Juolab, kad ir meno paskirtis tikrai nėra teikti paslaugas.

Grožis yra už to ribų jau vien dėl to, kad jis ilgalaikis, sako, kad net amžinas. Prekė, susilietusi su menu, yra geresnė, todėl brangesnė.

Tačiau paties grožio dar niekam nepasisekė parduoti.


2018-12-03

3 komentarai apie “Menas prieš komerciją”

  1. Visame pasaulyje yra meno rinka,kurioje dalyvauja ir privačios ne privačios meno institucijos,kolekcionieriai.Vien tik Frieze ArtFair metu meno kurinių apyvarta siekia 1 miliardą GPB.Hirst istorija yra neatsiejama nuo Charles Saachi ir Saachi galery.Saachy buvo Hirst pirmųjų darbų finansuotojas 1988 metais,bei Goldsmith colege Hirst kurso „Išsukėjas“.Charles turėjo platų invester bankerių tinklą,kuriuos įtikino,kad menas yra turto vienetas,kaip auksas ar comodity(žaliavos) ir t.t.Lietuvoje,deja meno rinkos nėra,meno kurinių likviduomas,-nulinis.Autoriaus pamąstymai įdomiai-romantiški:)

  2. Puikus straipsnis, filosofinis, ir laiku primenama -jau visi pamiršę, nes išaugo nauja karta- apie meno esmę

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt