Egzistuoja žaidimas – dažasvydis, kurį labai mėgsta žaisti bendradarbių kolektyvai ar draugų kompanijos. Jo esmė – pasidalinti į komandas ir šaudyti vieniems į kitus, pasibaigus suskaičiuojamas rezultatas ir kartu sėdama prie stalo užkandžiauti ir vaišintis. Personalo vadybos ekspertai sako, kad po tokių žaidimų kolektyvai pradeda dirbti geriau ir produktyviau. Įdomu ar politikoje tai galioja? Nes panašų žaidimą pradeda ir savivaldos lygiu veikiantys politikai. Tik vietoj dažų naudoja „purvą“, kurio prieš rinkimus netrūksta.
Taigi, rikiuojasi ir purvasvaidininkų komandos. Partijų ir komitetų registracija dalyvauti savivaldos rinkimuose artėja prie pabaigos. Tuoj, tuoj pamatysime išsirikiavusias komandas ir galėsime mėgautis purvasvaidos reginiu. Nepamirškime stebėti ir ploti, nes stengsis jie dėl mūsų, t.y. mūsų balsų, kad juos gautų rinkimų dieną. Skundai, tyrimai, apkaltos, kaltinimai, karinga retorika, klaidingų deklaracijų paieškos pas kaimyną, artimiausių kelių mėnesių pramogos miestiečiams ir valstybinių (teisėsaugos ir priežiūros) institucijų pareigūnams.
Čia būtų galima komentarą ir baigti arba mėgautis toliau politinio gyvenimo aprašinėjimu rinkimų įkarštyje. Tačiau ateis diena „x“, t.y. 2019 m. kovo 3 d. ir ką pasirinkti?
Asmeninė nuomonė – gal ne taip jau ir svarbu kandidatų amžius, išvaizda, laisvalaikio pomėgiai. Svarbu yra jų atlikti darbai ir planuojami darbai!
Apie savo darbus kandidatai bei jų sąrašams priklausantys neabejotinai prabils patys. Vieni girsis kaip miestą stato – naujas baseinas, piliavietėje porą poternų, Jono kalnelio bastionai, dviračių takai, šaligatviai, takeliai parkuose ir t.t. Įdomu, kas po didžiojo sprogimo ir politinio skilimo prisiims nuopelnus – partijos ar komiteto sąrašo lyderis su savo komandomis…
Kiti didžiuosis, kaip ką nors apsaugojo, sustabdė ir užkardė, neleido pastatyti, įgyvendinti, pasiekti.
O ką jie mums gali pasakyti apie ateitį?
Siūlau rinkėjams ir žiniasklaidos atstovams visiems kandidatams į merus ir partijų bei komitetų sąrašų lyderiams (nes ne visur jie, dėl „susirūpinimo“ Klaipėda ir baimės netekti vietos Seime, sutaps) užduoti tris klausimus, ir paprašyti lakoniškų atsakymų – „taip“ arba „ne“. Nes leidus pasamprotauti ir plačiau pristatyti nuomonę, paprastai liekame nesupratę, apie ką kandidatas kalbėjo bei kokia jo pozicija.
Problema Nr. 1. – ties Melnrage planuojamos išorinio uosto statybos. Klausimas: ar pritariate išorinio uosto Klaipėdoje ties Melnrage statybai ir ar tai remsite būdamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nariu/meru?
Problema Nr. 2. – Klaipėdos strategija „Mėlynasis proveržis 2030 m.”. Klausimas: ar vykdysite Mėlynojo proveržio 2030 m. strategijos įgyvendinimą ir sieksite miesto populiacijos atkūrimo nuo 150 iki 190 tūkst. per 12 metų, skatinant imigraciją (kuri gali būti ir vidinė, t.y. žmonės atvyksta iš kitų Lietuvos savivaldybių, ir išorinė, t.y. atvykstantys iš kitų šalių)?
Problema Nr. 3. – ekologija. Klausimas: ar palaikote idėją, kad ekologija – tai vienas iš miestiečių sveikatos pagrindų ir sieksite pašalinti bet kokių įmonių, kurios teršia aplinką, veiklas arba imsitės visų įmanomų veiksmų, kad sustabdytumėte šių įmonių veiklą?
Gavus atsakymus „taip“ arba „ne“, jau galime leisti plėtotis kandidatų diskusijoms, dalijimuisi įžvalgomis, samprotavimais ir nuomonėmis.
O mums (rinkėjams) tai turėtų būti esminiai klausimai, kurie gali pakeisti miestą ir mūsų gyvenimus neatpažįstamai. Tik kaip? Ir ar mes sutariame, kad to norime. Juk demokratija – tai ir dialogas.
Išorinis uostas klaipėdiečiui – tai tam tikra prasme beveik kaip Astravo AE vilniečiui (baugina ir apima bejėgiškumo jausmas bei desperacija). O dėl ekologijos problemų dūsta ištisi kvartalai – vieni nuo smarvės, kiti – nuo dulkių. Reikšmingi populiacijos sudėties pokyčiai gali pakeisti miesto veidą ir žinant kaip mums sekasi su įvairiais pabėgėlių integraciniais projektais baigtis imigrantų getų mieste atsiradimu.
Post Scriptum – asmeniškai ir subjektyviai manau, kad jokio čia išorinio uosto, kaip ir tūkstančių imigrantų, nebus. Net tie, kurie čia gyvena – toliau masiškai bėga (kas į Vilnių, kas į užsienį). Uostas dar toli iki maksimalių krovos pajėgumų su esama infrastruktūra, o ir kaimynų politiniai sprendimai gali krovinių srautus greitai sumažinti. Tvyranti smarvė ir dulkės niekur nedings, nes niekur nedings pramonės įmonės ir uostas bei jų noras pasiekti didesnių pelnų, mažiau investuojant į taršos mažinimą. Gyvenimas toliau tekės provincijos ramia vaga, kaip hobitų grafystėje.
Bet paklausti politikų, „tikinčių“ tais menamais, tik jų darbų dėka, būsiančiais pokyčiais juk galime?!
Gaila, kai gyvena mename pasaulyje ir rašinėja menamą Klaipėdos ateitį. Tikrovė tokia, kad kiniečiams reikia teritorijos ir ją žada atiduoti Skvernelio vyriausybė. Tai išorinio uosto statyba Melnragėje.