Viešo atnaujintų Ferdinando aikšte vadinamo skvero rekonstrukcijos sprendinių pristatymo metu architektai daugiausiai pretenzijų sulaukė dėl noro iškirsti šios erdvės centre dabar augančius medžius. Taip pat buvo išreikštas nepasitenkinimas sprendiniu, kuris numato iš dalies nugriauti čia esančią II pasaulinio karo laikų slėptuvę.

Baigiantis susirinkimui Savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška siūlė UAB „Vakarų siluetas” architektams ieškoti kompromiso dėl medžių, o kalbėdamas apie slėptuvę tikino, kad pasirinktas variantas yra kompromisinis ir šis objektas esą nėra labai vertingas.

Ką suplanavo?

Pasak „Vakarų silueto” architekto Manto Daukšio, aikštės sutvarkymo projektą ši bendrovė buvo parengusi dar gerokai prieš dešimtmetį, bet per tą laiką ji taip ir nebuvo sutvarkyta, tad pasibaigė leidimai, prireikė ir kitų korekcijų.

Jau senajame projekte buvo numatyta Gegužės, Bokštų, Jūros ir Krovėjų gatvių ribojamame skvere (Ferdinando aikštėje) atvaizduoti Vitės priemiesčio planą, pažymint svarbiausių pastatų vietas, gatvių, kurių didelė dalis išnyko, pavadinimus. Taip tada norėta pažymėti šio priemiesčio prijungimo prie Klaipėdos miesto 150-ties metų sukaktį.

Idėja įamžinti jau išnykusią miesto dalį išlieka centrine ir atnaujintame projekte.  Taip, anot M. Daukšio, skveras galėtų subtiliai priminti paprastų čia gyvenusių žmonių kančias.

Skvero išplanavimo pagrindu paimtas 1903 m. Vitės priemiesčio planas (atnaujintas 1920 ir 1923 m.), sumažintas lygiai 10 kartų. Skvero takai atkartotų buvusių gatvių tinklą, šalia jų matytųsi stovėjusių pastatų kontūrai. Svarbiausius statinius siūloma ilgainiui atskiromis rėmėjų iniciatyvomis įamžinti skulptūriniais meno kūriniais. Sumažintame priemiesčio plane Ferdinando aikštės vieta atsidurtų realaus skvero centrinėje vietoje. Čia būtų įrengtas meninis akcentas – tūrinis XX a. pradžios Klaipėdos miesto maketas.

„Tai būtų lyg miniatūrų miestelis iš buvusios Vitės ir dalies Krūmamiesčio. Lietuvoje tokio nežinom, bet niekur kitur jis taip ir netiktų. Tai būtų muziejus po atviru dangumi. Matytųsi gatvių pavadinimai, buvusi tramvajaus linija”, – pasakojo M. Daukšys.

Prie įėjimo į skverą būtų įrengiamas stendas su informacija apie Vitės miesto ir II pasaulinio karo slėptuvių istoriją. Skirtinguose aikštės galuose būtų įrengtos ~0,5 m aukščio kalvos, kurios simboliškai pažymėtų šioje miesto vietoje buvusius įtvirtinimus (retranšementus).

„Sklype II pasaulinio karo metais paskubomis, iš nekokybiškų medžiagų buvo pastatytos dvi tipinės slėptuvės, yra išlikusi viena. Buvo svarstyta, ar galima ją pritaikyti, tačiau Klaipėdoje yra tokių, kurias galima geriau panaudoti. Pavyzdžiui, Simonaitytės bibliotekos kieme yra panaši, bet niekaip nepritaikoma naudojimui – laikomi kibirai ir šluotos. Dalis šios slėptuvės yra iškilusi virš žemės, tad reikėtų arba smarkiai sukelti reljefą, arba tą dalį nuardyti. Nuspręsta palikti tik fragmentą , o nuardytas medžiagas suversti į slėptuvės vidų ir taip ją užkonservuoti, palikti ateities tyrimams”, – dėstė architektas.

Slėptuvės stogas būtų sustiprintas, iš naujo apželdintas, šalia jo įrengta vieta „vaikams palaipioti”.

„Sklype esantys kryžiai yra per dideli šiai vietai, su klebonais sutarėme, kad juos geriau restauravus iškelti prie Juozapo bažnyčios, Sąjūdžio parko. Savivaldybė įsipareigojo atlikti šiuos darbus”, – sakė M. Daukšys.

Skvere numatomas perimetrinis apželdinimas – palei gatves būtų pasodinta 16 anksčiau čia buvusių medžių, numatoma iškirsti 11, perkelti du. Pasak M. Daukšio, šalinami tik aikštės centre esantys medžiai, „kurie darko erdvę”. Dabar čia auga 27 medžiai, po rekonstrukcijos būtų 31.

Skverų galuose numatyti rožynai, kitos gėlės.

Kokia galėtų būti preliminari šio projekto kaina, dar nėra suskaičiuota.

Želdinių bus daugiau?

Po architekto pasisakymo pristatyme dalyvavusi miesto Tarybos narė Nina Puteikienė pareiškė, kad „mieste žmogus mažiausiai ilgisi tokių kietų erdvių”.

„Jis ilgisi gamtos. O čia siūlomas dar vienas vanhelsingas. Jau Mažvydo alėja tokia. Be galo šalta, neestetiška erdvė. O juk Vakarų Europa želdina stogus, sienas”, – dėstė ji.

„Kils riaušės, nes per daug tų plytelių, dangos. Jau dabar aikščių mieste per daug. Reikia daugiau žalėsio, kažko čia, kažkaip čia. Žmonės nori tų medžių ir tos žalumos”, – antrino dizaineris Kęstutis Mickevičius.

„Gali būti skirtingas reljefo aukštis, viduj turi atsirasti aukštesnė augmenija nei gėlynai”, – teigė ir miesto Tarybos narys Arūnas Barbšys.

„Į šalia esančią bažnyčią ateinantys žmonės dabar švenčių metu grūdasi ant šaligatvio. Norisi padaryti erdvę, kurioje galime pažinti, patirti, o ne sodelį aplinkiniams namams”, – reagavo M. Daukšys.

„Suoliukų ir rožių gali būti bet kur, o čia edukacija – eini ir gali pažiūrėti, kas kur buvo. Čia ir poilsis, ir pažinimas. Gal dar padidinsime želdinių procentą”, – teigė su šiuo projektu taip pat dirbusi architektė Laima Šliogerienė.

„16 procentų nėra daug želdinių, gal per vidurį medžių eilę ir būtų galima padaryti. Erdvė dėkinga. Reikia nestatyti mūrinės sienos tarp visuomenės”, – sakė Savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas V. Juška.

„Tikrai girdime, bandysime padaryti daugiau”, – teigė M. Daukšys.

Dėl slėptuvės – skirtingi požiūriai

Titas Tamkvaitis, teigęs, jog apie 10 metų užsiima fortifikacijos tyrimais, sakė, jog skvere esančioje slėptuvėje prabuvo 6 valandas ir gali konstatuoti, kad tai unikalus objektas, „tokio antro Klaipėdoje ir Lietuvoje nėra”.

„Čia yra visos originalios durys su skarda. Tai, ką siūlote, yra ne užkonservavimas, o sugriovimas. Tokiu gestu kažin ar įamžinsime bombardavimus išgyvenusių žmonių likimą, greičiau išsityčiosime. Geriau visiškai užkasti”, – sakė T. Tamkvaitis.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Tačiau K. Mickevičius tokius jo teiginius pavadino spekuliacija.

„Suprantu, kad reikia saugoti lietuvių partizanų bunkerius. Palikti miesto centre laikinai karo metu įrengtą… Suprantu Girulius, užmiestį. Bet to gabalo, kur siūlo, nereikia palikti. Čia negalima taip, tai neadekvatu”, – rėžė dizaineris.

Tuo metu N. Puteikienė teigė, jog slėptuvę reikėtų pasiūlyti įveiklinti entuziastams, sukurti atrakciją turistams, kaip kad Augustė Rumbutytė yra įrengusi „pabėgimo bunkerį”.

V. Juška teigė, kad mieste „virš 30 tokių slėptuvių”.

„Dėl unikalumo nereikia perlenkti lazdos, nes tai yra tipinė to meto slėptuvė. Šiuo atveju siekta kompromiso. Visų 30 mieste nesugebėsime išsaugoti , nes yra šiuolaikinis gyvenimas, bet kiekvienu atveju žiūrima individualiai, reikia koncentruotis į svarbiausiu objektus, saugoti vardan saugojimo kažin ar reikia. Jos Kultūros vertybių registre nėra. Konsultavomės ir su Laisvūnu Kavaliausku, kuris irgi yra entuziastas”, – sakė V. Juška.

S. Daukanto seniūnaitijos seniūnaitis Eimantas Koševoj siūlė, kad slėptuvės būklę ir vertingumą nustatytų „autoritetingi fortifikatoriai”.

KOMENTARAS

Laisvūnas Kavaliauskas, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius

Galutinio projekto rezultato nesu matęs, bet idėjas esu girdėjęs. Be abejo, ši slėptuvė nėra unikali, Klaipėdoje ji įdomesnė tuo, kad  yra U raidės formos. Dalis panašios formos yra tik Lakštučių gatvėje. Šios slėptuvės atžvilgiu aš esu linkęs į kompromisus, nes nors čia išliko didesnė slėptuvės dalis, bet čia nėra nei pagrindinio, nei atsarginių įėjimų, kurie faktiškai yra pagrindiniai, vertingiausi akcentai. Įvertinus visas apie 30  mieste išlikusių slėptuvių, yra tikrai geriau išlikusių ir saugotinų. Kultūros vertybių registre yra Simonaitytės bibliotekoje, viena iš geležinkelio stoties. 

Archeologai yra minėję, kad stogo būklė yra nekokia. Tikėtina, kad taip yra, nes karo metu tos slėptuvės dažnai buvo statomos ir iš antrinių medžiagų, subombarduotų pastatų plytų, betono kokybė irgi kažin kokia buvo. Nors buvo ir kokybiškų tokių to meto statinių. 

Nuo 2005-ųjų, kai susidomėjome slėptuvėmis ir bandėme išsaugoti absoliučiai visas liekanas, sukaupėme karčios patirties. Tačiau toli gražu tos slėptuvės netapo itin patraukliu turizmo objektu, jos nėra patrauklios verslui. Yra tik geležinkelio stoties didžioji slėptuvė, kur viena šauni mergina ją išsinuomavo žaisti žaidimą. Net Simonaitytės  bibliotekoje, kuri yra vieša erdvė ir daug čia žmonių ateina, nesiryžo pritaikyti savo slėptuvės, kad čia įrengtų, pavyzdžiui, tokių objektų istorijos ekspoziciją – esame surinkę jau gana daug medžiagos apie slėptuves. Jos gali būti nepatrauklios, nes jų matmenys gana probleminiai – 1,6 pločio, 1,9 aukščio tuneliai, kuriuose sunku išvystyti veiklą. Jei ateityje turizmo specialistai sukurtų kokį karo kelią kartu su baterijomis, gal būtų ir kitaip.

Daržų gatvės slėptuvės klausimas irgi buvo sprendžiamas kompromiso būdu. Savininkai norėjo viešbučio korpusiuką statyti, o mes norėjome visą išlikusį slėptuvės fragmentą išsaugoti. Visgi po ilgų derybų buvo pasiektas kompromisinis sprendimas – išgriautas įėjimas, bet palikta kita dalis slėptuvės. 

Gerai, kad kyla diskusiją, manau, kad turėtų spręsti ir visuomenė. Aš kaip besidomintis II pasauliniu karu norėčiau, kad ta slėptuvė būtų išsaugota, bet reikia atsižvelgti ir į visuomenės interesus – kas mus svarbiau, nes tai tikrai nebūtų labai patrauklus objektas, kuriame būtų galima kokią nors veiklą vystyti. Čia siūlomas kompromisas. Kita vertus, iš išorės gal ir būtų galimi kiti sprendimai, paliekant kalnelį, kaip Simonaitytės bibliotekos kieme. Jei būtų architektūrinis konkursas, gal būtų ir kitokių idėjų. Norėtųsi kuo daugiau siūlymų kad būtų. Jei visi renkamasi dabartinį projektą, tai ta slėptuvė dabartiniu pavidalu tikrai negali išlikti.  

ISTORIJA

Dabartinė Ferdinando aikštė planuose rodoma kaip niekada nebuvusi užstatyta. Iki XIX a čia buvo Vitės ir Krūmamiesčio priemiesčių pakraštys.

XVIII a., septynerių metų karo laikotarpiu (1756—1763 m.) dabartinės S. Daukanto gatvės vietoje buvo pastatyti įtvirtinimai — retranšementai, kurie, nors ir apleisti, iki pat XIX a. buvo vakarinė Krūmamiesčio riba. Ties šia linija nutrūkdavo šiaurės – pietų kryptimi ėjusios gatvės.

Šie apie trijų metrų aukščio pylimai buvo supilti šauliams, o jų smaigaliuose numatytos vietos pabūklams. Vidinėje retranšementų pusėje turėjo būti trys redutai. Vėliau šių įtvirtinimų vietoje nutiesta S. Daukanto gatvė.

Skvere juntamas reljefo perkrytis galimai siekia tuos laikus. Jonas Tatoris spėjo, kad iki XVIII a. pabaigos šioje vietoje galėjo būti laidojama, nes buvę rasta griaučių, tačiau planuose tai neužfiksuota.

1869 m. paminėta Apaštalų (dabar Kristaus Karaliaus) bažnyčia. Aikštė-skveras Bokštų gatvėje suplanuotas XX a pradžioje, griežtu to meto stiliumi – perimetras apsodintas medžiais, centre įrengta apskrita poilsio aikštelė, šie elementai išlikę.

II pasaulinio karo metais skvere įrengtos slėptuvė.

XX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikais skvere pastatyta kryžių sovietinių represijų aukoms (vienas akmeninis, buvusios aikštelės centre, 5 mediniai).

Apie 2005 m. greta skvero statant gyvenamąjį namą, po Jūros gatve įrengtas automobilių parkingas, įvažiavimas į parkingą įrengtas pietvakariniame skvero kampe.