header / full width banner
Veidai

Kęstutis Nevulis neieško problemų ten, kur jų nėra

Žaneta Skersytė
2018-12-22


Solisto profesija leidžia tapti kuo tik nori: vieną dieną tu Markizas, kitą – Pinčiukas, o trečią – Pelių karalius. Apie sceninius virsmus, šaltą prakaitą ir naktinę nemigą pasakoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Kęstutis Nevulis.

Kas jums yra teatras?
Klaipėdos muzikinio teatro nuotr.

Ateidamas į Muzikinį teatrą žinojau, kad jame yra scena, kurioje žmonės vaidina, šoka, dainuoja. Bet tik būdamas teatre supranti, kas yra tikrasis scenos menas. Teatras – tai ne vaidmenys, ne išorė, ne blizgučiai. Tai – visų pirma žmonės, turintys tas pačias problemas, kaip visi žemės gyventojai. Menininkai jausmingi ne tik scenoje, emocijas jie mėgsta lieti ir gyvenime. Jiems kartais sunkiau tai suvaldyti. Bet visos gyvenimo spalvos yra gražios… Tad Muzikiniame teatre dirbu jau trečią dešimtmetį ir užsieniai manęs niekada neviliojo.

Ko reikia norint būti solistu?

Visko reikia – vokalinių duomenų, muzikinio išsilavinimo. Geros fizinės formos, nes scenoje dažnai tenka atlikti įvairius triukus. O svarbiausia – meilės savo profesijai, kad nesijaustum „atidirbinėjantis“ paskirtas valandas. Žiūrovai mato, kas dirba, o kas „atidirba“. Kaip ir kitose profesijose, menuose daugiausiai pasiekia savo darbą mylintys.

Menininko motyvas yra…

Tikrai ne atlyginimas. Meilė muzikai, įdomūs kolegos. Adrenalinas? Jo tikrai turime daug. Kelios minutės iki išėjimo į sceną būna vadinamasis „drebato“. Tai jausmas, kai ir norisi į sceną, ir bijai… Į sceną visada noriu. Ir visada bijau. Nebijo turbūt tik kvailiai.

Profesionalui dar yra ko bijoti?

Iš tiesų tai ne tiek baimė, kiek noras atlikti savo partiją gerai. Taip kyla virpuliukas, vadinamas scenos baime. Bet išeini į sceną ir pamiršti visus šaltus prakaitus… Užtat kartais prabudus naktį galvoje vis dar „vyniojasi“ tekstas, melodija, motyvas. Tada atsikeli ir eini pažiūrėti į natas, jei kas neaišku.

Koks vaidmuo labiausiai atitiko jūsų natūrą?

Pinčiukas iš Viačeslavo Ganelino miuziklo „Velnio nuotaka“. Šiam vaidmeniui reikia gero fizinio pasiruošimo: vis dar svajoju Pinčiuką patobulinti, bet, deja, senstu… Kolegos pastebi, kad vaidmuo man „prilipo“. Matyt, tikrai turiu „pinčiukiškų“ charakterio bruožų.

Bet Pinčiukas truputį kvailokas…

Kiekviename iš mūsų yra kažkas angeliško ir kažkas velniško. Pinčiukas atskleidė mano šelmiškąją pusę, leido išgyventi velnišką piktdžiugą ir beviltišką nusivylimą…

Esate kilęs iš Punsko krašto…

Ten gimiau muzikalioje šeimoje, taigi dainuodamas jaučiu šeimos tradicijų tęstinumą. Pavasarį išsipildė mano sena svajonė – su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertu „Miuziklų MIXtūra“ vykome koncertuoti į Punską ir Seinus. Ir kolegos galėjo įsitikinti, kokie savo kraštą mylintys lietuviai čia gyvena. Seiniškių tarmė dzūkiška su priemaišomis, o lietuvišką dvasią jie išlaiko jau daug metų. Toje lietuvybės dvasioje tėvai mane nuo mažumės ir auklėjo.

Kuo svajojote tapti būdamas mažas?

Pradinėje mokykloje rašiau rašinėlį tema „Kuo noriu būti užaugęs“. Puikiai pamenu, kad išvardijau tris profesijas: pirmoji, kadangi mano tėtis dirbo mokytoju, buvo pedagogas; antroji – lakūnas arba kosmonautas; o trečioji – aktorius, nes mane jau tuomet traukė scena, kino filmai. Augau provincijoje, kur nebuvo teatro (jame pirmąkart apsilankiau tik būdamas gimnazistu), tad žavėjausi kino aktoriais. Patiko aktorių gebėjimas tapti bet kuo: virėju ar profesoriumi, ar karžygiu…

Kaip pasirinkote studijas Klaipėdoje?
Klaipėdos muzikinio teatro nuotr

Nuo mažens mėgau muzikuoti bei lankiau privačias akordeono pamokas. Ir neblogai sekėsi. Lankiau licėjaus ansamblį „Ulbuonėlės“, su kuriuo vasaromis važinėdavome po festivalius. Ten grodavau akordeonu ir dainuodavau. Menininko gyvenimas mane labai traukė: atrodė, kad tai romantika, linksmybės, visi džiaugiasi… Ko daugiau reikia?

Paskutinėje licėjaus klasėje iš Lenkijos ministerijos gavau pasiūlymą su stipendija studijuoti meno-muzikos srityje Lietuvoje. Pasinaudojęs proga, atvykau studijuoti akordeono specialybės į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetą. Neturėjau muzikinio išsilavinimo, tad pirmi metai buvo labai sunkūs, tik vėliau pamažu persilaužiau. Kiekvienais metais lankiau po papildomą fakultatyvą: mokiausi groti smuiku, lumzdeliu, gitara, o penktame kurse pasirinkau vokalą. Mane mokė docentė Vida Kuraitė. Turėjau nuostabią akompaniatorę Danutę Paulavičiutę. Šios dvi moterys man davė labai daug ir netgi pakreipė mano likimą: pasiūlė mokytis vokalo. Tad 1993 m. baigiau akordeono studijas, o 1996 m. jau turėjau vokalisto diplomą.

Kaip atėjote į Muzikinį teatrą?

Studijuodamas vis išbandydavau įvairius chorus. Pirmuoju tapo Klaipėdos miesto kamerinis choras, vėliau virtęs mišriu choru „Cantare“ (vadovas Vidmantas Ruzgys). 1994 m., kai besikuriantis kamerinis choras „Aukuras“ turėjo vykti į konkursą Italijoje, „netyčia“ tapau jo nariu. Šiame chore dainavo daug Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choristų, tad Vytautas Virganavičius pasiūlė ateiti dainuoti į teatrą. 1995 m. tapau Muzikinio teatro solistu. Pirmasis vaidmuo scenoje – Markizas Giuseppe‘s Verdi operoje „Traviata“.

Kokiomis kalbomis jums yra tekę dainuoti?

Lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, angliškai, itališkai, ispaniškai, portugališkai, prancūziškai. Tai, žinoma,  nereiškia, kad visomis jomis kalbu laisvai…

Kaip motyvuoti žmones ateiti į teatrą?

Nesu sutikęs teatro nemėgstančio ar jame nebuvusio žmogaus. Jei sutikčiau – pasiūlyčiau pasiryžti ir ateiti. Svarbu pradžiai pasirinkti lengvesnio žanro spektaklį. Jei iš karto patektum, pavyzdžiui, į „Trijų grašių operą“ (gaila, jau seniai neberodomą), ji naujokui būtų sunkiai įkandama.

Kita vertus, džiaugiuosi mūsų teatro edukacine veikla: vaikus pratiname prie muzikos nuo kūdikystės. Auginame juos kaip ateities žiūrovus. O gal šiandien muzikos besiklausantys kūdikiai suaugę dirbs teatre? Meilė scenai atsiranda nuo mažens. Jei neskiepysime jos dabar, jie neateis ir suaugę.

Naujojoje vaikams skirtoje „Žvaigždžių operoje“ K. Nevulis atlieka Pelių karaliaus vaidmenį. Kartu su su teatro vadove Laima Vilimiene ir kitais teatro artistais jis dalyvavo premjerai skirtoje spaudos konferencijoje. Palmiros Mart nuotr.
Gerbėjai, šlovė – kaip tokie dalykai įtakoja solisto gyvenimą?

Kokie gerbėjai? Kokia šlovė? Nebent kitur, bet ne Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Čia būna padėkos žodžiai po spektaklio arba pažįstamas žmogus atsiunčia padėkos žinutę. Arba po spektaklio kažkas prieina su gėlėmis.

Savo žmoną irgi nusižiūrėjote teatre? Serenadas jai traukėte?

Žmoną Aušrą sutikau dar studijuodamas. Ji muzikantė, o profesionalėms vilioti serenados netinka… Aušra dainuoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chore.

Vyriausiam sūnui Virgilijui greitai sueis 23-eji, jis studentas. Vakariui sukako 17 metų, jis dar gimnazistas. Mažoji Emilija lanko darželį, bet kitąmet keliaus į mokyklą. Visi vaikai linkę prie muzikos, ir tai labai gerai.

Su šeima padainuojate namuose?

Ne. Tik su dukra pavasarį turėjome mini pasirodymą jos vaikų darželyje, nes reikėjo pristatyti šeimos talentus.

Bet kartais per šventes padainuojame pas mano tėvus, kai jie paprašo. Mano brolio dukros irgi muzikalios. Viena – puiki smuikininkė, gyvena ir mokosi Šveicarijoje.

Koks jūs vyras namuose?

Reiktų klausti žmonos. Žinau, kad nesu pats geriausias. Senstu ir bambu, kad kažkas ne ten padėta. Vaikams nuolat primenu, kad reikia tvarkytis, nors pats ne visada būnu tvarkingas…

post banner

Skylę sienoje išgręžti moku. Ir vinį įkalti. Tik kartais tai darau bambėdamas. Valgyti, kai reikia, galiu pagaminti. Apsitarnauju. Gyvenimui tinkamas… Jei žmona išvyksta, vaikus pamaitinu, migdau.

Jus pažįsta ne tik operos, bet ir roko muzikos scenos gerbėjai…

Džiaugiuosi, kad yra ir vertinančių gyvo garso grupes. Viena jų – grupė „ORC“ (Old Rock Castle). Atliekame roką ir seną rokenrolą, grupėje dainuoju ir groju gitara.

Taip pat koncertuose atlieku populiarius duetus kartu su soliste Rasa Doniela, o su kolega Artūru Kozlovskiu turime parengę rusiškų romansų programą.

Kokią muziką klausote laisvalaikiu?

Mašinoje muzikos klausaus retai. Dažniau – žinias. Mėgstu važiuoti dviračiu. Tada užsidedu ausines ir klausau gero roko ar net metalo, kad greičiau pasiekčiau kelionės tikslą…

Jūsų gyvenimo moto?

Neieškok problemų ten, kur jų nėra. Taip pat dažnai kartoju frazę: „Džiaukimės, kad nėra dar blogiau“. Mane tai motyvuoja. Stengiuosi išlikti optimistu, nors, kaip ir kiekvienam, pasitaiko liūdnesnių minučių.

K. Nevulio Klaipėdos muzikiniame teatre sukurti vaidmenys:

Pelių karalius – „Žvaigždžių opera“ (2018)

Kosmetikos pirklys, Alchemikas, Inkvizitorius, Teisėjas, Sultonas Achmetas – „Kandidas““ (2018)

Koltis – „Prūsai“ (2018)

Nykštys, Baubas – „Pasaka be pavadinimo“ (2016)

Pastorius – „Boni ir Klaidas“ (2016)

Gečas – „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (2015)

Vermičelionių bosas – „Makaronų opera“ (2014)

Pinčiukas, Anupras Vizgirda, Dievas – „Velnio nuotaka“ (2012)

Fiorelas  – „Sevilijos kirpėjas“ (2012)

Juozelis – „Veronika“ (2009)

Jozefas – „Vienos kraujas“ (2008)

Muzikantas Morka  – „Bulvinė pasaka“ (2007)

Falkas  – „Šikšnosparnis “ (2006)

Grenguaras  – „Paryžiaus katedra“ (2005)

 


2018-12-22

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt