Iš 31 dabartinės miesto Tarybos nario tik keturi nepanoro kandidatuoti naujai kadencijai.

„Atvira Klaipėda” paklausė vicemero liberalo Artūro Šulco, su komitetu „Puteikis plius” išrinkto Mindaugo Gylio bei socialdemokratų sąraše buvusių Valdemaro Anužio ir Jono Sąlygos, kas gi nulėmė tokį jų sprendimą.

„Laikas permąstyti gyvenimą”

Su Liberalų sąjūdžiu į miesto Tarybą išrinktas A. Šulcas artėjant rinkimams pasirinko išskirtinę poziciją – nepasuko nei su atsinaujinimo keliu nusprendusiu eiti partijos skyriumi, nei su iš jo pasitraukusiu meru Vytautu Grubliausku bei jo šalininkais. Taip pat nenuėjo į jokią kitą politinę jėgą.

„Dvidešimti metai, kai aš renkamas Tarybos nariu, ateina laikas apskritai permąstyti gyvenimą, pasižiūrėti viską iš šono ir įvertinti situaciją”, – apie savo pasirinkimą sako vicemeras.

Pasak jo, apsisprendimui įtakos turėjo ne tik įvykiai Liberalų sąjūdyje, bet ir „bendras klimatas visuomenėje”.

„Gali būti angeliško tyrumo politikas, bet tai nekenčiama institucija ir gyventi visada tokiame slėgyje, kai bet kuris tave gatvėje gali apšaukti vagimi, banditu, niekdariu, veikia psichologiškai. Tai ir pagalvojau, kam man viso to reikia. Dvidešimt gyvenimo metų, atiduotų tam, yra daug”, – sakė A. Šulcas.

Jis sakė prieš 20 metų buvęs populiarus žurnalistas, kurį priviliojo „papuošti sąrašą”.

„Atsimenu, kad tada buvau 17 vietoje, o mane reitingavo rinkėjai į septintą. Man tada atrodė, kad būnant miesto Tarybos nariu galima labai daug nuveikti. Tačiau jau po penkerių metų suvokiau, kad nė velnio, kad būdamas žurnalistu gali žymiai daugiau padaryti. Nors visgi esu nemažai padaręs, nemažai iniciatyvų įgyvendinęs. Būti tokiose pareigose yra didžiulė pareiga, didžiulė garbė atstovauti savo miestui, gyventojams, tačiau niekada nemėgau viešumos, man nereikalingi paradai, aš esu rezultato siekiantis žmogus. Nesu standartas, ką galvoju, tą sakau, darau, ką manau reikia daryti, nežiūrėdamas, ar tai kam patiks ar ne, o toks gyvenimas turi pasekmių”, – sakė pašnekovas.

Jis sakė kol kas nieko neplanuojantis, nori ramiai užbaigti kadenciją, pailsėti.

„Dabar tokia būsena, kad labiausiai noriu nerti į dugną ir ramiai tyliai dirbti kokį nors darbą prie konvejerio ar kažką tokio. Tikrai nesibaiminu fizinio darbo. Bet aš visada buvau aktyvus pilietis ir ta pusė sako, net šeima juokiasi, negi iškęsi nepatikrinęs šiukšliadėžių ir visų kitų reikalų, kaip be to gyvensi. Man dabar atrodo, kad gyvensiu fantastiškai, gerai. Esu nusižiūrėjęs vietelę ties rotuše, kur gerai žuvys kimba, kas rytą žvejosiu, ir kai eis pro šalį koks meras, paaiškinsiu, kaip reikia gyventi ir miestą tvarkyti, kaip kad dabar man aiškina. Čia, aišku, juokauju”, – sakė A. Šulcas, neatmetantis galimybės grįžti ir į žurnalistiką.

Paklaustas ar net neįvardijant pavardžių mato kolegų, kuriems, jo nuomone, reikėtų irgi pasitraukti iš politikos, vicemeras sakė tik tai, kad dabar ateinantys jauni politikai yra kur kas agresyvesni, turintys mažiau moralinių skrupulų.

„Manau, kad rinkėjai pamatys tai, ko dar nematė, ir gal senuosius dar ir geru žodžiu minės”, – sakė jis.

„Tarybos kompetencija labai susiaurėjo”

Nuo 1995 metų politikoje esantis V. Anužis sakė, kad „matyt, ateina laikas, kai nebėra noro ir motyvacijos”.

„O jei nebeturi motyvacijos, geriau padaryti pertrauką”, – sakė „Sodros” Klaipėdos skyriui vadovaujantis pašnekovas.

Pasak jo, svarbiausias apsisprendimo momentas buvo pasikeitęs Savivaldos įstatymas, pagal kurį teko dirbti šią kadenciją, kai atsirado renkamo mero institutas ir buvo perskirstytos kompetencijos.

„Tarybos kompetencija labai susiaurėjo, ji tik traukinį išlydi. Nebeliko mechanizmų, per kuriuos būtų galima realizuoti rinkėjų lūkesčius. Visas sprendimų rengimas atiteko administracijai, o komitetų kompetencija labai susiaurėjo. Įstatymai pasikeitė taip, kad procedūros pasidarė labai gremėzdiškos, biurokratinės, tokios, kad administracijos atliktų darbų pakeisti jau neįmanoma. Inercija tų darbų yra tiesiog milžiniška. Taryba nebeturi nei galimybės įgyti kompetencijos, nei laiko dalyvauti tuose procesuose. Operatyviai reaguoti, pakeisti procesus tampa nebeįmanoma, bet ne dėl to, kad blogas meras, blogi žmonės administracijoje, teisės aktai tokie, procedūros labai sudėtingos. O gaišti laiką man darosi gaila, nes nebe daug jo beturiu”, – sakė V. Anužis.

Perklaustas, ar tai visgi reiškia, jog jis niekada nebegrįš į politiką, jis atsakė: „Niekada nesakyk niekada”.

Verta būti ir opozicijoje

Operos solistas, pedagogas Mindaugas Gylys sakė, kad iš politikos traukiasi dėl sveikatos.

„Politika tikrai nenusivyliau, tačiau tikrai nebegrįšiu. Verta būti net opozicijoje, nes yra išrinkti protingi, kompetentingi žmonės, išgyvenantys dėl savo miesto, kad būtų jam kuo geriau – klaipėdiečiai atsirenka vertus. Išskyrus Titovą. Tik tas žaidimas man neaptinka, kai esi opozicijoje ir turi būti būtinai prieš, nors ir geras dalykas. Bet aš visada balsavau taip, kad būtų gerai klaipėdiečiams ir pačiam man. Tie mano reitingai ar partijos nuostatos man neegzistavo. Pavyzdžiui, Muzikinio teatro statybos reikalai. Kaip aš balsuosiu prieš, žiūrėsiu savo kolegoms į akis, kurie mane išrinko?” – apie savo patirtis politikoje sakė M. Gylys.

Jis miesto Taryboje buvo tik nuo 2018 m. sausio, kai pakeitė mandato atsisakiusią Ligitą Girskienę.

Sunku suderintu su darbu

Klaipėdos jūrininkų ligoninei vadovaujantis Jonas Sąlyga, buvęs ir pirmoje po nepriklausomybės atgavimo miesto Taryboje, sako dabar matantis, kad politinė kultūra pasikeitė, „galbūt ta politika tapo agresyvesnė”.

„Antra, būnant didelės ligoninės vadovu yra sunku būti politikoje, nes atima be galo daug laiko darbas komitetuose, komisijose, konkrečiai sesijos, reikia nuolat ruoštis ir kartu vadovauti 1200 darbuotojų turinčiai ligoninei”, – sakė gydytojas, nebepriklausantis jokiai partijai.

Paklaustas, ar ateityje tikrai nebegalima tikėtis jo išvyti politikoje, pašnekovas sakė, jog „sunku pasakyti” ir labai svarstytų.

„Bet aš visgi esu politikoje – esu Sveikatos politikos partietis, mano rinkėjai – pacientai”, – šypsojosi J. Sąlyga.