Vis labiau nuo mūsų tolstant toms lemtingos 1991 metų sausio dienoms, visi, kas tada išgyvenome tą baisiąją sausio 13-osios naktį, ją, ko gero, prisimename skirtingai. Budėjusiems Vilniuje prie Parlamento ar televizijos bokšto prisiminimai greičiausiai bus vienokie, klaipėdiečiams – kitokie. Visgi bendras jausmas turėtų būti panašus: atmintyje tos dienos išlieka kaip tautos vienybės, stiprybės ir susitelkimo pavojaus akimirką simbolis…
Minint jau 28-ąsias Sausio 13- osios metines, iš atminties iškyla ir labai asmeniški anos dienos prisiminimai…
Martyno Vainoriaus nuotr.
Tada dirbau Klaipėdos ekskursijų biure, kuris po nepriklausomybės paskelbimo buvo reorganizuojamas. Turistų iš buvusių sovietinių respublikų, anksčiau sudariusių pagrindinį Ekskursijų biuro aptarnaujamą kontingentą, sumažėjo iki minimumo. Žiemos metu mes, gidai, praktiškai darbo neturėjome.
Tačiau taip jau sutapo, kad 1991 metų sausio 13 d., sekmadienį, vieną vienintelę ekskursiją turistams iš Kaliningrado srities turėjau vesti aš.
Po nemigo nakties, praleistos prie televizoriaus visiškai ištuštėjusio bendrabučio mažyčiame kambarėlyje (dauguma vyrų tą naktį budėjo prie savivaldybės, tarp jų – ir maniškis), ryte atėjau į biurą. Čia jau buvo susirinkę nemažai bendradarbių. Visų nuotaika buvo slogi, bet kartu ir viltinga. Kai kurios jausmingesnės moterys, sužinojusios, kad atėjau į darbą, ragino išvis atsisakyti vesti ekskursiją JIEMS. Kitos patarinėjo, kaip turėčiau pasakoti apie šios nakties įvykius turistams iš Rusijos ir pan.
Tuo metu į Teatro aikštę ėmė rinktis žmonės. Atvyko ir turistai – jiems paprastai ekskursiją pradėdavome būtent nuo Teatro aikštės, šalia kurios tada ir buvo įsikūręs Ekskursijų biuras.
Grupės vadovei paaiškinau, kad šiandien nedirbs jų užsakytas Jūrų muziejus, tad teks pasitenkinti ekskursija po miestą. Pasigirdo keletas nepatenkintų balsų: „Tai ko mes tokį kelią važiavome, pinigus mokėjome?” Paaiškinau, jog paskelbtas gedulas, keliais žodžiais perpasakojau nakties įvykius Vilniuje.
Turistai, kurių didžiąją dalį sudarė moterys, žiūrėjo išpūtę akis, supratau, kad jie visiškai nieko nežino. (Paaiškinimas jaunumui: nei interneto, nei mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo, o Rusijoje egzistavo griežta cenzūra). Moterys vis kartojo: „Negali būti, negali būti, gal jūs kažką ne taip supratote”. Kai kurios su slavėms būdingu atkaklumu bandė mane įtikinti, jog „taikiausia” armija pasaulyje niekada nepakeltų ginklo prieš beginklius žmones. Citavo poeziją.
Tuo metu į Teatro aikštę vis ėjo ir ėjo žmonės. Turistų būrelį nusivedžiau į atokesnę gatvelę. Pasakoti Klaipėdos istoriją nuo jos įsikūrimo atrodė visiška beprasmybė, žodžius dėliojau per prievartą. Tai pajuto ir moterys, kurios paprašė daugiau papasakoti apie tai, kas visgi nutiko Lietuvoje šią naktį, kodėl tiek daug žmonių gatvėse.
Nes žmonės jau plūste plūdo į senamiestį. Kai kurie nešėsi plakatus su ranka rašytais užrašais rusų ir anglų kalba: „Raudonoji Armija, lauk”, „Šalin rankas nuo Lietuvos” ir pan. Panašių plakatų su perbrauktu kūju ir pjautuvu buvo prikabinėta ir ant tvorų, namų sienų.
Kai kurie praeiviai ne itin draugiškais žvilgsniais ėmė varstyti rusakalbių grupelę. Vienas pagyvenęs vyras, priėjęs arčiau, ėmė klausytis, ką pasakoju, vis paragindamas: „Jūs jiems pasakykit visą teisybę, nieko neslėpkit, lai žino”. Moterys susižvalgė. „Eime iš čia, dar mus primuš”, – paragino saviškius. Nuraminau, kad taip tikrai neatsitiks ir, palydėjusi turistus iki kelto, atsisveikinau, patarusi nueiti iki jūros, pasivaikščioti Smiltynėje.
Grįžau į Teatro aikštę, kuri jau buvo sausakimša žmonių. Jie giedojo „Marija, Marija, švenčiausia lelija”. Skaisčiai švietė saulė, buvo šilta. Atrodė, kad trumpam sugrįžo pavasaris…
Zmones teatro aikste nesirinko. Jie rinkosi prie savivaldybes, saugoti ja nuo rusu tanku.