Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2019-01-23 |
[vc_row][vc_column][vc_column_text]122-ųjų rašytojos Ievos Simonaitytės metinių proga jau 33-ia jos vardo premija trečiadienio vakarą Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje buvo įteikta knygotyrininkui, bibliofilui, edukologui, kultūros tyrinėtojui Domui Kaunui. Taip jis buvo įvertintas už parengtą ir išleistą atsiminimų knygą „Aš esu Etmės Evė”.
Šią premiją jau antrą kartą gavęs D. Kaunas ilgoje savo kalboje priminė, kad vis dar neįvykdyta paskutinė rašytojos valia – amžino poilsio atgulti šalia namo Priekulėje, kuriame ji vasarodavo.
Premiją Domui Kaunui (kairėje) įteikė jos mecenatas Rimantas Cibauskas. Martyno Vainoriaus nuotr.
„Žmonės, kurie nepaliauja domėtis Simonaityte, ir toliau džiugina. Džiugina ir premijos mecenatas, kuris savo įsipareigojimus vykdo uoliai. Jis iš esmės išgelbėjo ir prikėlė premiją naujam gyvenimui. Šių metų laureatas, profesorius Domas Kaunas yra antrą kartą laureatas. Dar praėjus penkeriems metams manau išvysime dar vieną knygą, ir turėsime svarstyti, ar nereikia skirti trečią kartą premijos. Ir tada jis prilygs Brežnevui, kuris buvo tryžde heroj sovietskovo sojuza”, – reginio pradžioje juokavo rašytojas, buvęs bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis.
Pasak jo, nors kai kuriems komisijos nariams teko savo darbą atlikti ir sergant, būnant horizontalioje padėtyje, tačiau jie neturėjo jokio vargo – anot J. Šikšnelio, „profesoriaus knyga užgožė visas kitas, apakino”.
„Ilgai nesvarstydami priėmėme sprendimą ir skyrėme premiją profesoriui. Labai įdomi knyga ir paprastam skaitytojui, matome Simonaitytę iš visų pusių”, – sakė Juozas Šikšnelis.
Tuo metu prof. dr. Roma Bončkutė tvirtino priešingai – kad komisija turėjo sunkią užduotį, esą buvo labai daug stiprių pretendentų.
„Bet jei ramiai pamąstytume, ar daug Lietuvoje liko tyrėjų, kurie taip ilgai, su didžiule atida, taip giliai ir skvarbiai įsižiūrėtų į Mažosios Lietuvos kultūrą, kūrėjus ir apie tai kasmet mums pateiktų ataskaitą – po knygą. Ši knyga svarbi, nes paskatina mąstyti apie tą kraštą. Domas Kaunas atidavė duoklę žemei, kuri jį nešioja ir žmonėms, kurie jie supa. Lygiai taip pat, kaip Simonaitytė. Aš iš tos knygos matau, kad Simonaitytė buvo labai gyvybinga. Perskaičius kyla mintis, kad ir aš nepasiduosiu. Džiaukimės kad turime Domą Kauną”, – sakė ji.
Šių metų literatūrinei I. Simonaitytės premijai dar buvo pristatytos šios knygos: Rita Bijeikytė-Gatautė „Moteris su raudona”; Adelė Žičkuvienė, Palmira Martinkienė „Išdraskytų lizdų gandrai: „pyliavų bylas“ pėdsakais”; Jolita Herlyn „Angelai neverkia” ir „Veidu į saulę”; Rita Latvėnaitė „Kas tas Asis?”; Lina Mickutė „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija”; „Jeigu taip parašiau, tai taip ir bus buvę… : [Mažosios Lietuvos istorija I. Simonaitytės kūryboje]” / Šilutės Hugo Šojaus muzieju; Rima Palijanskaitė „Vydūnas : regėjimai, darbai, atradimai”; Jūratė Sučylaitė „Laumės vaikas” ir Giedrė Ilginienė „Vytautas Majoras”.
Dėkodamas komisijai D. Kaunas teigė, kad I. Simonaitytės yra magnetas, kuris traukia.
„Noriu pakalbėti apie mūsų visų skolą Simonaitytei. Noriu parašyti klausimą „Kam priklauso Simonaitytė?” – sakė D. Kaunas ir citavo jos testamentą.
„Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir gvazdikai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas. O kapo užrašas: Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“, – jame rašė rašytoja.
Premijos laureatas pabrėžė, kad kur laidoti rašytoją sprendė ne artimieji, o tuometinis sovietinis Ministrų kabinetas, sudaręs laidojimo komisiją.
Pasak D. Kauno, artimiausių likusių rašytojos giminaičių – Skrabų šeima – jau yra išreiškusi sutikimą, kad I. Simonaitytės palaikai būtų perlaidoti pagal jos valią.
„Mes surėmę pečius Simonaitytės valią vykdysime, neskubėsime”, – baigdamas ilgą kalbą sakė D. Kaunas, kuris tokią idėją uostamiesčio ir Klaipėdos rajono merams buvo pristatęs dar pernai pavasarį.
Premijos mecenatas verslininkas Rimantas Cibauskas, sveikindamas laureatą tikino, kad bandys prisidėti ir prie tokios jo „organizacinės idėjos” įgyvendinimo.
D. Kauną renginio metu sveikino ir Klaipėdos bei Pagėgių merai ir daugelio kitų organizacijų atstovai.
INFORMACIJA
I. Simonaitytės premijos tradicija užgimė 1987 m., kai Klaipėdos rajono„Jaunosios gvardijos“ kolūkis ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius pasirašė sutartį dėl premijos steigimo. Pirmuoju laureatu tapo rašytojas Romas Sadauskas už romaną „Ežerėnų papartis“.
Simonaitytės premijos laureatas pagal tradiciją paskelbiamas ir apdovanojamas Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje, artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 dienai.
Iki 2010 metų premijos mecenatais buvo bendrovės, privatūs asmenys, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, biblioteka, kol 2011 m. I. Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis ir UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas pasirašė penkerių metų rašytojos premijos rėmimo sutartį. 2016 m. premijos sutartis buvo pratęsta dar penkeriems metams, didinant sumą iki 2000 eurų.
Ieva Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje. Penkerių metų susirgo kaulų džiova, todėl negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Jaunystėje vaikščiodama su lazdomis ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus.
1921–1938 m. I. Simonaitytė gyveno į Klaipėdoje. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Klaipėdos krašto direktorijoje, Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja.
Iki 1935 m. I. Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas. 1935 metais I. Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. I. Simonaitytė, nors ir būdama silpnos sveikatos, nuolat rašė, o jos kūryba buvo leidžiama, dažnai po keletą kartų.
1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. 1939 m. Hitleriui aneksavus Klaipėdos kraštą, į Klaipėdą nebegrįžo. Trumpam apsigyveno Telšiuose, vėliau Kaune, nuo 1963 m. gyveno Vilniuje, o vasarodavo Priekulėje, kur 1961 m. buvo pasistačiusi vasarnamį.
1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas. 1977 m. – Klaipėdos garbės pilietės vardas.
I. Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje.
1978 m. gruodžio 5 d. Vyriausybės nutarimu Klaipėdos viešajai bibliotekai suteiktas Ievos Simonaitytės vardas.
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”66899,66897,66900,66901,66902,66903,66904,66905,66906,66907,66908,66909,66910″ img_size=”gallery”][/vc_column][/vc_row]
Parašykite komentarą