Apie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, vertinimo reikalavimus ir kriterijus, apie kalbėjimo įskaitą ir jos prasmę (tiksliau, beprasmišką darbą) rašyta jau ne vieną kartą – kiekvienais metais liepos pradžioje paskelbus rezultatus prasideda audros su žaibais ir griaustiniais, skandalai ir bandymai juos numalšinti. Beveik visos kritikos strėlės susminga į vertintojus, nors tai, galėčiau sakyti, tik ledkalnio viršūnė ir dar ne pati blogiausia.
Palmiros Mart nuotr.
Yra beviltiškai perkrautos, ne į šiuolaikinį jaunimą orientuotos ir nuo literatūros galinčios visam gyvenimui atbaidyti programos, yra, švelniai tariant, keistokos valstybinio brandos egzamino rašinių vertinimo normos ir jų taikymo tradicijos/fobijos, yra sąlygos taisant rašinius (kokios jos bus taisant po pamokų elektroninį rašyto teksto variantą, galima tik įsivaizduoti), yra vertintojų atranka, kuri, galima numanyti, dar labiau komplikuosis įvedus šių metų pakeitimus (net jeigu NEC to nenorės pripažinti), yra abejotinos temų formuluotės, yra… daug sudėtinių dalių.
O vertintojai – tai tik mažas sraigtelis viso to, kas tampa galingu dažnai neprognozuojamu mechanizmu, sutraiškančiu ir mokytojus, ir mokinius.
Turbūt kiekvienam abiturientus ruošusiam mokytojui yra tekę patirti tą jausmą, kai vienodų gebėjimų mokinių įvertinimai skiriasi 30 ar daugiau procentų, kai norisi rašyti apeliaciją ne tik dėl gabaus, skaitančio, raštingo neįvertinto mokinio, bet ir dėl tingaus tuščiažodžiautojo, kuris perskaitęs kelias santraukas sugebėjo prasmukti ir tylomis juokiasi iš visų tų sąžiningai dirbusių. Bet kuriuo atveju norint sutvarkyti sistemą vien kosmetinių pokyčių neužtektų.
Kokia išeitis? Ar mažinti egzaminų svarbą ir labiau akcentuoti pažymius būtų tinkamiausias kelias? Iš pirmo žvilgsnio gal ir nebloga idėja, bet iškart kyla net kelios problemos, į kurias reikia atsižvelgti.
Pirmiausia, vieša paslaptis, kad yra skirtingo pajėgumo mokyklos – nors oficialiai vertinimas turėtų būti vienodas ar panašus, jis toli gražu toks nėra. Ar neprasidės migravimas iš vienos mokyklos į kitą tik todėl, kad ten yra tikimybė pagerinti vidurkį? Žinau, kad stojantys į užsienio aukštąsias šitą praktiką jau taiko.
Įžvelgiu ir dar vieną, tiksliau, net kelias labai pavojingas tendencijas, susijusias su mūsų visuomenės (ne)sąmoningumo lygiu. Jau dabar tiek tėvams, tiek vaikams labai sunku suvokti, kad mokomasi ne dėl pažymių, kad vienoks ar kitoks įvertinimas tik parodo galimas žinių spragas, signalizuoja apie taisytinas vietas, o kas bus, kai nuo pažymių priklausys galimybė įstoti ar neįstoti į norimą mokymosi įstaigą?
Štai čia kyla antra gerokai pavojingesnė tendencija – tėvų ir mokinių (o kartais, esu girdėjusi, ir administracijos atstovų) bandymas paveikti mokytojo vertinimus geruoju arba bloguoju (manipuliavimas, gąsdinimas, kartais turintis ir reketo požymių). Taip, tokių situacijų tikrai pasitaiko kiekvieno mokytojo kasdienybėje. Ir dėsninga, kad gerokai dažniau paskutinėse gimnazijos klasėse.
Man pačiai yra tekę išgirsti ir grasinimų, kad kreipsis į prokuratūrą (kai minimaliu teigiamu pažymiu įvertinau atneštą perrašytą akivaizdžiai svetimą darbą – taip, negerai padariau, reikėjo nesąžiningumą įvertinti neigiamai), ir gąsdinimų skundais į Švietimo skyrių ar ministeriją, kai neigiamu pažymiu įvertinau plagiatą (iš esmės intelektinę vagystę), ir apeliavimo į sąžinę – kad laužau jauno žmogaus gyvenimą ir gadinu jo psichinę sveikatą, nors tas jaunuolis, paskutinėse gimnazijos klasėse tikrai ne dėl didelio užimtumo ar ypatingų gyvenimo sąlygų tik retsykiais užklysdavęs į mokyklą, neperskaitęs nė vieno kūrinio ir neparašęs nė vieno rašinio, ruošėsi laikyti valstybinį egzaminą.
O ką jau kalbėti apie reiklius ir piktus skambučius, kartais ir savaitgalį, ir vėlai vakare, apie priekaištus ir reikalavimus neįrašyti ar ištrinti įvertinimą, nes kitaip… bus ateita pasikalbėti rimčiau, ir ne tik su manimi, nes net neįsivaizduoju, kokių ryšių tie tėveliai turi ir t.t.
Nors yra, man atrodo, lanksti skatinimo sistema, kuri leidžia įdėjus pastangų pažymius taisytis, niekada negirdėjau pastabos, kad gal per lengvai tie geri pažymiai gaunami, per mažai vaikai darbo įdeda, kad būtų įvertinti aukščiausiais balais. Yra buvę ir bandymų paveikti piniginiu atlygiu… Turbūt kiekvienas mokytojas galėtų papasakoti ne vieną ar kelias panašias ir dar įdomesnes istorijas.
Žinoma, būna, kad apsirinku vertindama. Jei tik vaikai pastebi, pasako, visada pataisau – juk ne robotas esu, pasitaikančios klaidos normalu, kaip normalu ir jas ištaisyti. Lygiai taip pat normalu diskutuoti dėl įvertinimo su mokiniais, jeigu jie kažko nesuprato. Lygiai taip pat normalu klausti, domėtis, kas, kaip, kodėl nesiseka, ką reikėtų daryti.
Bet čia aš rašau ne apie bendradarbiavimą, ne apie kalbėjimąsi. Aš rašau apie tuos, kurie bet kokia kaina nori konkretaus skaičiuko. Skaičiuko, o ne rezultato. Nes skaičiukas, jie mano, nekvepia ir nesmirda. Ir visa kita nesvarbu. Nesvarbu net tai, kokius elgesio modelius kaip pavyzdinius mato vaikai.
Todėl tokioje siūlomoje naujoje tvarkoje matau nemažai pavojų ir nedaug objektyvumo. Problemos – didžiulės, o toks tik paviršutiniškas veiksmas labiau imituotų pokyčius ir atvertų naujų skaudulių, sukeltų naujų konfliktų ir paliktų erdvę manipuliacijoms.
Kokia reali išeitis? Pirmiausia – pažiūrėti į ugdymo turinį ir jo kokybę.
Reikia esminių pertvarkų. Nežinau, kaip kitas, o lietuvių kalbos ir literatūros bendrąsias programas reikia keisti iš esmės, bet tame procese turėtų dalyvauti ne siauras ,,savų“ ir vienai idėjai pritariančių ratelis, o įvairių specialistų komanda (ir gerai, kai yra skirtingos pažiūros – tegul diskusijose, o ne buldozeriuose gimsta sprendimai). Nes racionalūs, logiški žinių patikrinimo ir įvertinimo pokyčiai įmanomi tik susitarus dėl turinio.
Ir turinys turėtų būti kuriamas atsižvelgiant į šiuolaikinio pasaulio aktualijas ir į šiuolaikinį vaiką. Ir dar siūlyčiau pradėti keisti požiūrį.
Teisingai šią savaitę pasakė viena mama – niekas šiame pasaulyje nėra svarbesnis už kitą, esantį šalia. Nėra svarbesni mokytojai, nėra svarbesni tėvai, nėra svarbesni administracijos ir kitų institucijų atstovai. Visi mes tiesiog žmonės su savo individualiomis savybėmis, kompetencijomis, stiprybėmis, silpnybėmis ir poreikiais. Tikslas mūsų tas pats – padėti užaugti žmogui. Kad jis išmoktų gyventi tarp kitų, su kitais ir galėtų kaip įmanoma prasmingiau realizuotis. Kad UŽAUGTŲ žmogus.
O jis mokosi ne tik iš žodžių, kuriuos sakome, jis stebi pasaulį ir mokosi iš mūsų, suaugusiųjų, gebėjimo bendrauti ir spręsti kylančias problemas.
Jeigu kai kurie tėvai grasina nokytojams dėl pažymio, reiškia – kai kurie siūlo kyšį.
Abu veiksmai yra nelegalūs. Aš nesuprantu vieno, kodėl mokytojai nesikreipia į policiją? Juk ir taip aišku, ir iš straipsnio, ir iš esmės, kad tokie tėvai rodo pavyzdį savo vaikams: vaikai bus kyšininkai ir reketininkai. Ratas sukasi, o sustabdyti niekas nenori!
Mokytojams reikėtų susėsti visiems kartu, savo mokykloje ar gimnazijoje, ir padiskutuoti, kaip kovoti prieš šitą. Pasikviesti policijos atstovus, prokurorus ir advokatus į diskusiją.
O dabar, visi viską žino, bet niekas nieko nedaro!