Nuomonės

Užsienio politikos klaidelės beigi nesusipratimai

Rytas Staselis
2019-02-05


Treji rinkimai per metus, po teisybei, yra negerovė. Taip būna retai, tačiau 2019-aisiais ėmė ir pasitaikė.

Pavasarį rinksime šalies prezidentą, savivaldybes ir dar Europos parlamento narius nuo Lietuvos. Kadangi už lango – vasario pradžia, tarsi būtų noras pirmučiausiai pakeiksnoti tai, kas arčiau žemės – savivaldos institucijas, atsakingas už nevalytas gatves, kiemus bei šaligatvius, laiku nevežamas šiukšles, be reikalo iškirstus medžius. Tačiau nori-nenori dėmesys koncentruojasi į tai, kas svarbiausia. Ar bent jau svarbiausia atrodo. Nes nuo gegužę išsirinkto prezidento priklausys ne tik kažkokie nuo nuosavų marškinių toliau esantys dalykai, bet ir tai, koks bus Lietuvoje vyraujantis politikos stilius.

Praėjusiąją savaitę premjeras, siekiantis įrodyti savo tarptautinės politikos suvokimo brandumą, viešėjo Izraelyje. Kur, tiesą sakant, susimovė. lrv.lt nuotr.

Taip buvo prie buvusių komunistų lyderio Algirdo Brazausko, vėliau – Valdo Adamkaus, savą stilistiką turėjo net apkaltos metu nušalintas Rolandas Paksas, nekalbant apie beveik dešimtį metų Simono Daukanto aikštės rūmuose Vilniuje šeimininkaujančią Dalią Grybauskaitę. Drįstu tvirtinti, kad toji stilistika kiekvienu atveju buvo labai skirtinga. Su pliusais ir minusais, su savais simboliais.

Atpasakoti, apibūdinti, apibrėžti stilistikos skirtumus, manding, nėra labai svarbu. Svarbu tai, kad legendos beigi mitai apie Konstitucijos numatytas ribotas Lietuvos prezidento galias yra tik legendos ir mitai. Iš tikrųjų, kiekvienas anksčiau buvęs šalies vadovas gebėjo susirinkti tiek galių, kiek galėjo pakelti savo moraliniu autoritetu, valia. Kiek gebėjo, tiek ir pasiėmė. Taip kiekvienas jų ir įėjo į mūsų istoriją.

Šįmet rinkimų konkurencija žada būti kaip niekad aštri. Nes atrodo, kad niekada ligi šiol prie kampanijos starto linijos nebuvo išsirikiavę būrys stiprių kandidatų. Tarp kurių nėra aiškaus lyderio.

Neseniai apie savo sprendimą siekti prezidento kėdės pareiškė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Irgi ligi šiol nematytas veiksmas, kad valstybės lyderio pozicijos siektų veikiančios Vyriausybės vadovas. Jis siekia paneigti vyraujančią didumo politologų nuomonę, esą užsibrėžti tokį tikslą būnat premjero pozicijoje yra nedėkinga, nes lietuviai ant Vyriausybės vadovo yra įpratę sukarti visus šunis. Valstybės ir savo asmenines nesėkmes. Pagyvenę pamatysime, ar S. Skverneliui tokias nuostatas pavyks paneigti.

Kol kas jis rinkėjams save rodo kaip vadinamą “apačių kandidatą”, kuris labiausiai atliepia plačios visuomenės lūkesčius. Nežinia, kaip dėl plačios visuomenės, tačiau akivaizdu, kad S. Skvernelio kampanijos leitmotyvas yra paremtas nuostata, kad siekiant pergalės rinkimuose reikia būti “antigrybauskaite”.

Ligi šiol, atmetus neoficialias kalbas apie S. Skvernelio ketinimus, buvo galima pajusti, kad jau premjeraudamas S. Skvernelis konkuravo su esama prezidente įvairiais simboliais, neįprastomis iniciatyvomis (pvz., santykių su Lenkija “šildymu” ir Rusija atkūrimu).

Praėjusiąją savaitę premjeras, siekiantis įrodyti savo tarptautinės politikos suvokimo brandumą, viešėjo Izraelyje. Kur, tiesą sakant, susimovė.

Elektorato (rinkėjų) apačioms gal tai ir nepadarys reikšmingo įspūdžio, tačiau keliais aspektais susimauta buvo iš esmės. Nors premjero komandos atstovai žiniasklaidai siekė pateikti, esą S. Skvernelis pats priima sprendimus, kur vykti ir su kuo susitikti (šia prasme svarbu yra tai, kad ligi šiol paskutiniai Lietuvos atstovų vizitai į Žydų valstybę būtinai bent simboliškai tęsdavosi ir Palestinos autonomijoje, į kurią S. Skvernelis nevyko ir grąžos gavo diplomatinę notą), faktas tas, kad tarptautiniai reikalai tokiais voliuntaristiniais būdais nesprendžiami. Net nesvarbu, kad pagal Konstituciją šalies užsienio politiką formuoja Prezidentė kartu su Vyriausybe (žodis “kartu” čia yra esminis).

Svarbiau tai, kad užsienio reikalai reikalauja gilios analizės ir bendro politikos elitui atstovaujančių žmonių proto šturmo, o ne vien ambicingo ministro pirmininko konkurencijos su prezidente išraiškos. Juo labiau: Izraelyje palyginti neseniai viešėjęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis palestiniečiams Lietuvoje siūlė greičiau įkurti savo pasiuntinybę (kas taip pat, mano supratimu, yra kliedesys). Kokį signalą šia prasme pasiuntė jiems ministras pirmininkas?

Nesiimsiu analizuoti, kokią reikšmę šalies užsienio politikai turės akivaizdžiai paaiškėjęs faktas, kad S. Skvernelis ir anglų kalba yra nesuderinami dalykai. Priduriant jo ar jo komandos pareiškimus, esą premjeras oficialiuose susitikimuose bendrauja (ir bendraus?) lietuvių kalba. Tai skamba kaip vieno Lietuvos socialdarbiečių lyderių – Gedimino Kirkilo pažadas, esą Europos Sąjungos ir Jungtinės karalystės derybininkai “Brexit” reikalais bendraus išskirtinai prancūziškai. Kita vertus, mano kolegė Rita Miliūtė interneto analuose iškapstė vaizdo medžiagą, kurioje akivaizdu, kad nuvykęs į Ukrainą S. Skvernelis bendrauja ne lietuviškai, o rusų kalba. Ir ši mažytė jo arba jo komandos veidmainystė dėl S. Skvernelio ištikimybės lietuvių kalbai kvepia šviežiai palikta karvės krūva ganykloje.

Visgi man didžiausią S. Skvernelio vizito Izraelin įspūdį paliko ne tai. O jo frazė, esą santykiuose su Izraeliu (numanomai ir su žydais) “taisome istorines klaidas, bet žiūrime į ateitį”. Tokias tai klaidas, klaideles beigi nesusipratimus… Man sunku suvokti, ką S. Skvernelis turėjo galvoje. Tačiau regis, kad tie, kurie rašė jam pranešimą Izraelio premjero biure surengtoje spaudos konferencijoje, turėjo galvoje beveik 200 tūkst. Lietuvoje II Pasaulinio karo metais nužudytų žydų kilmės bendrapiliečių. Kaip galima ištaisyti sunaikintos daugiatūkstantinės bendruomenės reikalą?

Tad mano spėlionė yra ta, kad S. Skvernelis išvis nesuprato savo teksto turinio. Nes viskas lyg ir įprasta – nepaisant praeities nesusipratimų, žvelkime į ateitį. To iš mūsų pageidauja Rusija ir tas jos pageidavimas nesikeičia jau tris dešimtmečius.

Tiesa, istorinio nesusipratimo reikalas man priminė prieš du su puse metų Molėtuose įvykusias eitynes, kuriose dalyvavo nužudytų vietos žydų atminimą pagerbti norėję Lietuvos piliečiai. S. Skvernelio ten nemačiau, tačiau mačiau vietinių žmonių, iš namų, parduotuvių kiemų išslinkusių vietos žmonių reakciją į eiseną, kuri tarsi reiškė: “Ko jūs visi čia norite?”

Taigi, jeigu S. Skvernelis ketina tapti šalies vadovu, turiu įtarimą, kad jis siekia remtis tų nustebusiųjų ir empatiją praradusiųjų Molėtuose balsais. Ir visai nesvarbu, kad praėjusiąją savaitę aplankė Yad Vashemo Holokausto atminties centrą.


2019-02-05

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt