Bemaž vienu metu Klaipėdoje sudrebėjo du sostai. Jeigu mero sostas pagal rinkimų įstatymą privalo būti pravėdintas kas ketveri metai, tai uosto direktorius savąjį sostą į turbulencijos zoną sąmoningai ar nesąmoningai išspyrė pats (jo versija). Arba valstietišku kiaulviedriu trenktas tai padarė (versija, esanti arčiau realybės).

Dar yra Savivaldybės administracijos direktoriaus sostas, apie kurį tauta mažai nutuokia. Tačiau šio sosto galia yra keliskart didesnė nei mero. Garbės gal mažiau, su svarbiais asmenimis nusifotografuoti galimybės gerokai mažesnės, bet priėjimai prie resursų (babkės), įsakymo teisė… Et, nėra ką ir lyginti.

O kas dėl tų fotografijų, tai dabartinis šio sosto sėdėtojas demonstruoja itin aukštą pilotažą. Mėgsta jis tą sporto šaką. Aukštai kilęs, taip sakant (pabaigą parašykit patys)…

Kita vertus, jei bet kuriame soste grybą pjausi, į jį bus žiūrima lyg į išvietę prie uosto tvoros (žiūrėti nuotrauką iš natūros, taip sakant). O kaip bus tokiu atveju žiūrima į tave tokiame soste, nuspręsk pats. Bet tu juk tokia galimybe netiki, ar ne?

Artūro Šulco nuotr.

Sostas, koks jis bebūtų, visuomet it medus bimbalus vilioja visokio kalibro piliečius. Vienas mano, kad būtų labai minkšta tame soste sėdėti ir išžiota srėbtuve keptus balandžius gaudyti (gero apetito), kitam regisi, kad ten sėdėdamas jis labai gražiai atrodytų ,,samajobkėse“ (tai toks menas, kai pats save fotografuoji ir kartais plika sėdimąja nukrenti nuo palangės į dilgynes). Trečiajam sapnuojasi, kad soste sėdėdamas gali be vargo vogti, kyšius it širšūns iš kvietkelių rinkti. Žodžiu, maudytis ,,babkėse“. Kiekvienas, kaip pastebite, iš asmeninės patirties, svajoja pagal savo sugedimo laipsnį.

Vien svajomis, žinia, sotus nebūsi, vien svajodamas valdžios sosto neužimsi – konkurencija labai didelė. Konkurencija didelė ne todėl, deja, kad yra daug sosto vertųjų, o todėl, kad gamtoje yra daug manančiųjų, kad jie geresni, gražesni ir protingesni ir dėl to vertesni, nei kiti dvikojai.

Tam įrodyti yra tik du nelygūs keliai: 1. Suspardyti oponentą (naktį – kojomis, o dieną – perkeltine prasme), suniekinti, žodžiais sutrypti į dumblą (o dar geriau – į trąšai tinkamą substratą). 2. Parodyti save visoje žvaigždės, vardu Saulė, šviesoje, pasinaudojant įvairiais dabinimosi, puikavimosi būdais (įvairovę aptarėme ankstesnėse bulėse).

Asmenų, norinčiųjų patalkinti tame reikale, veikiančių pavieniui ar susitarus atskirose grupėse, yra apstu – nors vežimu vežk. Vieni nuolat aplink sostą trainiojasi su dilde, irgi atšipusiu pjūkliuku, taikydamiesi atramą papjauti ar net nugraužti. Kiti to imasi tik išgirdę komandą ,,FASS!!!“ (taikomą šuniui, raginant jį perkąsti kuriam nors keturkojui ar dvikojui gerklę). Kiti siūlo tikras kūnelio ir tariamas sielos padailinimo paslaugas.

Diskursas tarp sosto sėdėtojų ir jų oponentų yra gana paprastas, tokio A. Diuma (nežinomas poetas) apdainuotas: visi (berods 11) – prieš vieną, vienas – prieš visus (esamo mero atvejis). Esamas sėdėtojas – kaltas už viską, oponentai – tyri it angeliukų poravimasis (čia, šiukštu, ne apie seksą).

Dauguma (visi, pasak A. Diuma) tarpusavyje nesipjauna, nes kitų, išskyrus dabartinį sosto turėtoją, net konkurentais nelaiko.

Diskurso tarp uosto sosto sėdėtojo ir jo oponentų oficialiai nėra. Labai gera sėdynė, gerai sėdi, sėdėdama gina miestą ir Lietuvą nuo vandens, moko kaip tvariai ir švariai gyventi, myli kinus, gudus ir malkų įlanką, kaukais turtus tiems, kuriems priklauso, neša. Ir t. t. Neoficialusis, viešai negirdimas diskursas: latvių niekaip neaplenkia, tilto per marias nenutiesia, bendrojo plano neparengia, kinų neprikviečia, su miestu ir juo piliečiais kivirčijasi, akcionavimui priešinasi. Ir apskritai, nors valstietišką skrandą užsimetė, iš po jos raudona socialdemokratinė (ne darbo) kanopa kyšo… Ir ne tiems neša.

Sostų karai – gražus serialas, kai jame nedalyvauji: ne tau kaklas gniaužomas, ne tau kankolai spaudžiami… Čia ,,palauk“ nėra: kas ne su mumis, tas – priešas. Net už ,,palaikinimą“ FB… Paspaudei ,,like“ ir… Kanalo nebeperjungsi…

Apie tokį mailių, kaip savivaldybės tarybos nariai, negražu tokioje šios kilnios kompanijos šviesoje ir kalbėti. Bereikalingas klaviatūros minkymas…

Pagal Marijos žemėje veikiančius įstatymus šis mailius tėra beteisis rankų kilnotojas (atsiprašau, mygtukų spaudiklis). Koks ten savivaldybės narys, jei ta savivalda – popieriuje.

Aišku, yra kvailių, kurie gavę ,,členo“ (narys) mandatą dideliais ponais, viršininkais dedasi. Bet vis mažiau randasi kvailių, kurie tuo tiki.

Tiesa, yra keletas rimtų, labai daug vertų mailiaus balsavimų: norint užimti Savivaldybės administracijos direktoriaus sostą reikia, kad už tave slapta (o, varge,) balsuotų daugiau nei pusė visų miesto Tarybos narių.

Tiesa, dar reikia, kad išrinktasis meras tave į tą sostą pasiūlytų. Panaši tvarka – ir dėl mero bei administracijos direktoriaus pavaduotojų. Tad reikia su jų įnoringa Tarybos narių dauguma (o ji nėra pastovi dėl dvasinių ir materialių dalykų) sutarti. Nes jei meras soste sėdės vienas ar tik mailiaus mailiškos mažumos paremtas, jis tebus kaliausė, tulikas (tas prie uosto vartų) žmonėms ir jūrų arkliukams juokinti.

Su uosto sostu paprasčiau: kaip valstietis Didieji Agrokoncerniniai Kiaušiniai pasakys,taip ir bus. Hau.