Šiomis dienomis sukako lygiai 30 metų, kai Klaipėdos uoste įvyko iki tol neregėtas „incidentas”, susijęs su Lietuvos valstybės atgimimu.

Nors ir žiūrint iš šios dienos perspektyvos jis atrodo tikrai unikalus, tačiau beveik visų žinomų įvykio liudytojų atmintyje jo detales jau ištrynė laikas. Laimei, kai kas liko užrašyta, o ir Lietuvos jūrų muziejus (LJM) savo fonduose saugo išskirtinę trispalvę, tapusią „incidento” ašimi.

Istoriniu Klaipėdos uosto laivu tapęs „British Beech”1989-ųjų vasarį prie tuometinės Naftos produktų tiekimo eksportui įmonės krantinės. Gotrido Tapino („Lietuvos jūreivis”) nuotr.

Nepriklausomybės siekį palaikė anglas

Nuo 1988 m. vasaros, kai veiklą pradėjo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, vykdavo įvairios Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės siekį palaikančios akcijos. Pasak LJM direktoriaus pavaduotojo-vyriausiojo fondų saugotojo Romualdo Adomavičiaus, viena jų ir tikrai išskirtinė įvyko 1989 m. vasario 13 d. Klaipėdos uoste.

Sąjūdžio ir kituose viešuose visuomenės renginiuose jau nuo 1988-ųjų vasaros buvo pradėta kelti tautinę vėliavą. 1988 m. spalio 7 d. ji oficialiai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte, o visuomenės spaudžiama 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo dešimtoji sesija pakeitė LTSR Konstituciją ir geltonai, žaliai ir raudonai vėliavai suteikė valstybės vėliavos statusą. Taip Lietuva pirmoji iš „sąjunginių respublikų“ atkūrė savo istorinę vėliavą.

Tokių įvykių dalimi tapo ir lygiai prieš 30 metų į Klaipėdos uostą įplaukęs tanklaivis „British Beech“ (liet. „Britų bukas“), kurio įgula laivo priekiniame stiebe, kaip reikalaujama atvykus į užsienio uostą, iškėlė pačių rankomis siūtą trispalvę.

Istorine tapusi vėliava ir ją iškėlusio britų tanklaivio kapitono laiškas yra saugomi Lietuvos jūrų muziejaus fonduose. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Oficialiai vietos valdžios pripažinta istorinė tautinė trispalvė buvo naudojama ir nepriklausomos Lietuvos ateitis buvo juntama, tačiau iš Maskvos tiesiogiai valdomame Klaipėdos uoste 1989 metų pradžioje dar buvo griežtai nepageidaujami reiškiniai. Tad čia kilo nemažas šurmulys”, – sakė R. Adomavičius.

Šiek tiek atsimena tik vienas

Šis unikalus įvykis buvo aprašytas to meto spaudoje. Pirmiausia straipsnis „Trispalvė vėliava laivo stiebe” pasirodė vasario 16 d. „Tiesoje”. „Tarybinė Klaipėda” apie įvykį pranešė jau tik vasario 22-ąją, o savaitraštis „Lietuvos jūreivis”, vienintelis paskelbęs ir prišvartuoto tanklaivio nuotrauką, straipsnį išspausdino vasario 23 d.

„Lietuvos jūreiviui” tuo metu publikaciją rengusios korespondentės Gražinos Bulovaitės jau nebėra tarp gyvųjų. Nei jos kolega, tuometinis „Lietuvos jūreivio” fotokorespondentas Gotfridas Tapinas, nei tuomet „Tarybinės Klaipėdos” žurnaliste dirbusi Zita Tallat-Kelpšaitė, nei tuometinis šio laikraščio redaktorius Antanas Stanevičius šio įvykio detalių sakė nebeatsimenantys. Tik „Tiesos” korespondentas Gediminas Pilaitis, dabar besidarbuojantis „Lietuvos ryte”, šiek tiek prisiminė angliško tanklaivio ir trispalvės istoriją.

„Kažką pro miglą prisimenu. Uosto kapitonas lyg tai rusas buvo. Į laivą mūsų neįleido, o mes lyg tai pas tą uosto kapitoną buvome nuėję ir jis lyg aiškino, kad tai padaryta ne pagal įstatymus, o mes visi su kolegomis kažką apie tai „sukalėme” – jie plačiau, aš trumpiau”, – sakė G. Pilaitis.

Žurnalistai į laivą nepateko

Išsamiausiai tuos įvykius aprašė Zita Tallat-Kelpšaitė. Tiesa, jos straipsnis buvo paskelbtas tik daugiau nei po savaitės ir tik paskutiniajame „Tarybinės Klaipėdos” puslapyje. A. Stanevičiaus paklausus, ar paskutinis puslapis nereiškė, jog taip straipsnis buvo nuvertintas, pašnekovas sakė nebeatsimenantis tų laikų laikraščio formavimo niuansų.

„Tačiau faktas, kad 1989 metais laisvės turėjome tiek daug, kiek jos net dabar neturima”, – tikino A. Stanevičius.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Vasario 14-osios darbo diena prasidėjo telefono skambučiais: „Ar žinote, kad…” Toliau iš telefono ragelio į ausį pabiro žodžiai, ne tik sužadinę žurnalistinį smalsumą, bet privertę tuoj pat į šalį atidėti numatytus dienos darbus. Juolab kad tą patį nė kiek nedvejodami darė ir mano kolegos: „Tiesos” korespondentas Gediminas Pilaitis, „Lietuvos jūreivio” korespondentė Gražina Bulovaitė bei to paties laikraščio fotokorespondentas Gotfridas Tapinas. Pastvėrę kas bloknotą, kas fotoaparatą, kas diktofoną, suskubome į Naftos produktų tiekimo eksportui įmonės prieplauką, kur stovi BP Schipping Harlow kompanijos naftovežis „British Beech”, tapęs dienos dėmesio centru”, – taip savo straipsnį tada pradėjo Z. Tallat-Kelpšaitė.

Ji rašė, kad paskambinus į „Inflotą” inokorespondentė Violeta Abromaitienė informavo, kad vasario 13-osios vakare anglų laivas, atplaukęs į Klaipėdos uostą, „fokstiebe iškėlė ne valstybinę Tarybų Sąjungos vėliavą, kaip priimta tarptautinėse laivybos taisyklėse, o valstybinę Lietuvos TSR vėliavą”. Dėl to uosto kapitonas pareikalavo laikytis tarptautinių normų.

„Prieplaukoje atsirandame vienuoliktą valandą trisdešimt minučių. Fokstiebe plevėsuoja Tarybų Sąjungos vėliava, greta ant signalinės rėjos — plazda valstybinė Lietuvos TSR vėliava. Iš denyje vykstančių darbų suprantame, kad laivas ruošiasi išplaukti. Ką gi, šnektelėti su laivo kapitonu Janu Michaeliu Petersonu mums pakaks dešimties minučių. Sakykim, pernai tuo pačiu metu būtų nereikėję nė tiek – geltonos, žalios ir raudonos spalvų vėliavos plazdėjimas užsienio laive būtų neatšaukiamai įvardintas imperialistine provokacija ir sukėlęs nemažą skandalą. Šiemet, po ilgų draudimo metų minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną — vasario 16-ąją, visa Lietuva švyti tomis mums brangiomis spalvomis ir tai nieko nešokiruoja. Tačiau tarptautinės taisyklės yra taisyklės. Sunku patikėti, kad anglų kapitonas jų nežino. Todėl teturime jam vieną klausimą: kokie motyvai paskatino anglų laivo vadovybę, atplaukus į Lietuvos uostą, iškelti Lietuvos TSR valstybinę vėliavą?”, – rašė „ Tarybinės Klaipėdos” korespondentė, kurios ir kolegų prie trapo stovėjęs pasienietis neįleido į laivą.

Jam žurnalistų prašymu pasikonsultavus su savo vyresnybe atėjo dar vienas pasienietis, pasiūlęs „Infoto” atstovei, turėjusiai turi nuolatinį leidimą, pakilti į laivą ir susitarti su kapitonu, kad šis pokalbiui nusileistų į prieplauką.

„Pasiūlymo vieningai atsisakome — ką pagalvotų anglas apie mūsų išsiauklėjimą!” – rašė žurnalistė.

Laukdami, kol baigsis pasieniečių susirinkimas, kuriame dalyvavę asmenys turėjo išspręsti žurnalistų patekimo į laivo klausimą, jie užsuko pas „Infloto” direktorių Viktorą Šteriovą.

„Lietuvos jūreivyje” išspausdintas Gražinos Bulovaitės straipsnis. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Tai beprecedentinis įvykis, juo labiau, kad vėliavą anglai pasisiuvo patys. Nieko panašaus mano darbo praktikoje nėra buvę. Ir vis dėlto jie pažeidė tarptautinius laivybos susitarimus ir įstatyminius aktus, kuriuose sakoma, kad laivas, atvykęs į užsienio uostą, fokstiebe privalo iškelti valstybinę šalies vėliavą”, – įvykį komentavo jis.

Baigusis minėtajam pasieniečių susirinkimui paaiškėjo, kad norint gauti laikiną leidimą į laivą reikia turėti savo redaktoriaus raštą, nurodantį, kokią užduotį žurnalistas tame laive turi atlikti…

„Gediminui Pilaičiui tokio rašto reikia važiuoti į Vilnių… Tačiau kariškis <…> palengvina mūsų dalią, leidęs su savo šefais susisiekti telefonu, kad pastarieji patvirtintų mūsų gerus ketinimus. Gediminas Pilaitis gulte užgula gal šešis ant karininko stalo stovinčius telefonus. Deja, ne vienas iš jų su Vilniumi nejungia. „Tiesos” korespondentas Klaipėdos zonai drauge su kariškiu blaškosi po kontrolės leidimų punkto kabinetus, tačiau, beprasmiškai — ryšio su Vilniumi nėra. Galop susitaiko su mintimi, kad į laivą jis nepateks. Mūsų trijų pavardės padiktuojamos postui Naftos produktų eksporto įmonėje”, – rašė Z. Tallat-Kelpšaitė.

Tačiau visas šis triūsas nuėjo veltui, nes laivas tuo metu jau atsišvartavo…

„Tikėsimės, jog „British Beech” ne paskutinį kartą mūsų uoste, ir su kapitonu Janu Michaeliu Petersonu, parodžiusiu tokį neeilinį dėmesį mūsų tautai brangios jai šventės išvakarėse, dar pasikalbėsime. O dabar iš už tvoros belieka pamojuoti išplaukiančiai mūsų trispalvei, kurią, matyt, su meile siuvo gal baltos, gal rudos, gal juodos, kaip matėme darbuojantis laive, daugianacionalinės įgulos jūreivio rankos”, – rašė žurnalistė.

„Ne provokacija, o kapitono klaida”

Nepakalbinę anglų laivo kapitono žurnalistai surengė atsaką prieš Klaipėdos uosto kapitoną Aleksandrą Liubą.

„Kodėl Jūs sakote incidentas? Jokio incidento nebuvo. Vakar atplaukė anglų laivas. Ir vakar vakare man pranešė, kad laivo fokstiebe plevėsuoja Lietuvos TSR valstybinė vėliava, o TSRS vėliava iškelta tiltelyje, signaliniame stiebe. Jūs žinote, kad egzistuoja tarptautiniai nuostatai, kuriais remiantis, kiekvienas laivas, atplaukęs į užsienio uostą, privalo iškelti šalies valstybinę vėliavą fokstiebe. Tai įrašyta ir Tarybų Sąjungos jūrų prekybos ir jūrų žvejybos uostų bendrosiose taisyklėse. Štai, pavyzdžiui, penktoji taisyklė, nurodanti laivų stovėjimą uostuose, skelbia: „užsienio laivas privalo iškelti savo nacionalinę vėliavą laivugalio flagštoke, o ant fokstiebio — TSRS valstybinę vėliavą”. Tai tarptautinės taisyklės ir papročiai, kurių paprastai laikomasi visose šalyse. Šiuo atveju anglų laivas pažeidė nuostatus. Todėl šiandien jam buvo pasiūlyta viską sutvarkyti, ką jis ir padarė”, – žurnalistams tada pareiškė A. Liubas, patvirtinęs, kad iki tol tokių atveju nebuvo pasitaikę.

Anot jo, laivo kapitonas savo veiksmus motyvavo tuo, kad buvo „girdėjęs per radiją, skaitė laikraščiuose, kur daug kalbama apie Lietuvos savarankiškumą, ir manė, jog gali iškelti Lietuvos TSR valstybinę vėliavą, kadangi uostas yra Lietuvos TSR“. O gavęs nurodymą be jokių konfliktų TSRS valstybinę vėliavą iškėlė fokstiebe, o Lietuvos TSR valstybinę vėliavą — signaliniame stiebe.

Greičiausiai apie „incidentą” pranešė „Tiesa”, išspausdinusi savo korespondento Gedimino Pilaičio straipsnį. Martyno Vainoriaus nuotr.

A. Liubas tikino, kad nurodymas visai nuimti nacionalinę vėliavą nebuvo duotas.

„Dėl šio konkretaus atvejo aš konsultavausi, stengiausi sužinoti, niekas iš esmės neatsakė, nes niekur tokio atvejo nepasitaikė. Tai unikalus atvejis. Matyt, jį reikia išanalizuoti ir priimti kokį nors sprendimą. <…> Prekybos uoste visus laivus liečiančius sprendimus priima uosto kapitonas. Galbūt šiuo atveju aš šiek tiek viršijau savo įgaliojimus, bet manau, kad padariau tai protingo sprendimo ribose. <…> Tiktai nereikia sakyti, kad tai buvo provokacija. Aš manau, tai buvo ne provokacija, tai kapitono klaida, ir kad niekas nemanytų, jog buvo kitaip, aš jau sakiau, kokį sprendimą priėmiau kaip uosto kapitonas. <…> Beje, dabar ruošiamas naujas TSRS Jūrų laivyno kodeksas. Senajame Kodekse nėra nė vieno punkto dėl valstybinės yėliavos. Galbūt šis įvykis kaip tik bus dingstimi naujajame kodekse įrašyti punktą dėl valstybinių vėliavų”, – buvo cituojamas uosto kapitonas.

„Uosto kapitonas mus įtikino: provokacijos nebuvo, incidento nebuvo. Buvo kapitono klaida. Dėl šios unikalios klaidos telefonai tą dieną labai intensyviai skambėjo ne tik Klaipėdoje, bet ir Maskvoje…”, – taip straipsnį prieš 30 metų baigė Zita Tallat-Kelpšaitė.

Kaip toliau klostėsi A. Liubo karjera ir gyvenimas sužinoti nepavyko, nes Uosto direkcijos archyve dokumentai yra tik nuo jos įkūrimo metų – 1991-ųjų.

Kapitonas perdavė vėliavą Lietuvai

Pasak R. Adomavičiaus, unikaliąją vėliavą kartu su savo laišku britų laivo kapitonas I. M. Petersonas. 1992 m. gegužės 5 d.  perdavė Lietuvos Respublikos nepaprastajam ir įgaliotajam ambasadoriui Didžiojoje Britanijoje Vincui Balickui (mirė 1996 m.).

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Po kelių mėnesių Lietuvos jūrų muziejui vėliavą ir kapitono iš Dorseto siųstą laišką įteikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas jūrų kapitonas Juozas Karvelis (mirė pernai balandį).

„Kaip atsiminė jo kapitonas Petersonas Lietuvos valstybinės dienos išvakarėse iškelta trispalvė „sovietų pareigūnų nepralinksmino, nors lietuviai buvo aiškiai sužavėti“, – sakė R. Adomavičius.

Iš kapitono ranka surašyto laiško kopijos pavyko įskaityti, kad „British Beech“ 1989-ųjų vasarį į Klaipėdos uostą iš viso įplaukė tris kartus. Trispalvė buvo iškelta antrojo vizito metu. Kapitono teigimu, jo laivas buvo pirmasis „per 40 metų” į Klaipėdą atplaukęs su tokia vėliava.

Pasak R. Adomavičiaus, kaip toliau susiklostė kapitono Ian Michael Peterson likimas iki šiol nebuvo pasidomėta. Jo vėliava ir laiškas yra saugomi muziejaus fonduose, ateityje galbūt bus ir eksponuojami.

Internete pavyko aptikti, kad karjerą baigęs britas kapitonas Ian Michael Peterson, gimęs 1935 metais, Dorsete 2007-2014 m. vadovavo gyventojų turto valdymo bendrovei „POPLAR COURT  FREEHOLD LIMITED”.

Dėl trispalvės – nemalonumai svetur

Apie šį „incidentą” kalbintas G. Pilaitis prisiminė, kad trispalvė 1989-aisiais buvo sukėlusi nepatogumų ne tik vieninteliame tuo metu vis dar okupuotos Lietuvos uoste.

„Tų metų gegužę jachta „Lietuva” išplaukė į žygį per Atlantą. Plaukėme su trispalve. Klaipėdoje, aišku, dėl to nieko nebuvo. Tačiau kai po trijų parų atsidūrėme Kylyje, sustojus jachtklube atėjo muitininkai bei pasienio tarnybos. Juos sudominome būtent dėl to, kad buvome išsikėlę trispalvę. Sukėlėme jiems įtarimų, pradėjo purtyti jachtą, surado nespėtų deklaruoti cigarečių, vieną kitą buteliuką, patapome nusikaltėliais. Bandėme ginčytis, tada jie atvarė ginkluotus muitinės pareigūnus, atrado pas mūsų Robertą Tikuišį, Klaipėdos vaikų ligoninės mediką, metalinę dėžutę su švirkštais ir nuskausminamaisiais vaistais. Sako, va ir visas asortimentas – cigaretės, alkoholis ir narkotikai. Darbo pažymėjimo jis neturėjo, siūlė skambinti į ligoninę. Galiausiai skyrė baudą – 800 Vakarų Vokietijos markių. Tada tai buvo didžiuliai pinigai. Slėpėme, tada nepasakojome, nes buvo rėmėjų pinigai. Užsipuolėme ir kapitoną Osvaldą Kubiliūną, kodėl jis nepasakė, kad reikia deklaruoti cigaretes, jis pats kaip kapitonas buvo deklaravęs”, – pasakojo jachtos „Lietuva” įgulos nariu tuomet buvęs G. Pilaitis.

Pasak jo, trispalvė buvo sukėlusi įtarimų ir JAV pakrančių apsaugos pareigūnams, kai jachta ėmė artėti prie Niujorko.

„Jie nusistebėjo, kad pasai sovietiniai, o laivo vėliava – ne. Bet jie buvo labiau apsišvietę”, – sakė žurnalistas.

LAIVO ISTORIJA

Tanklaivis „British Beech“ buvo vienas iš „Medžio” klasės tanklaivių, pastatytas 1964 m., Deptfordo laivų statykloje (Nr. 834). IMO numeris buvo 6414100. 

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Jo ilgis buvo 185 m, plotis – 24 m, borto aukštis – 13 m, grimzlė – 10 m. Laivo savininkas – „British Petroleum Tanker Co.“ kompanija.

Laivo registracijos uostais buvo Londonas (iki 1975 m.), Bermuda (iki 1992 m.), Panama (iki 2002 m.)

Laivas, paskutiniais metais turėjęs „SEA WIND” vardą, buvo supjaustytas į metalo laužą Indijoje 2002 m.