Klaipėdos šviesų festivalis pagimdė keletą nevienareikšmių minčių, kuriomis šiuo komentaru pasidalinsiu.

Pozityvioji renginio pusė ta, jog tai nors naujas, tačiau ne vienkartinis, o jau tradiciniu tampantis renginys, sukuriantis aplinkybes vystytis, augti, plėstis, ieškoti naujų, originalių raiškos formų, įtraukti kūrybinę miesto bendruomenę, menininkus, verslą ir kokybiškus bei originalius kūrėjus iš užsienio; nuolatos judėti ir keistis į gerąją pusę, nekartojant ir mokantis iš klaidų.

Bene geriausia šios miesto šventės ypatybė ir stiprybė, sukurianti sąlygas renginio plėtros ir tobulėjimo potencialui – jos atvirumas norintiems dalyvauti. Bravo iniciatyvai.

Kritika

Pusę ar net daugiau renginio biudžeto išleisti vienam neskoningam produktui laikytina nekūrybingu, o taigi ir nekompetentingu organizavimu, nes kūrybingas planavimo požiūris ir sugebėjimas yra vienas iš pagrindinių renginių organizatoriaus kompetencijos kriterijų. Martyno Vainoriaus nuotr.

Bevaikščiojant tarp po Europos miestus gastroliuojančių įspūdingai mirguliuojančių itališkų girliandų, neapleido mintis, jog tai kažkuo primena atrakcionų parkus, keliaujančius po kultūriškai atsilikusius provincijos miestelius (nors neskoningo atrakcioninio kičo esama net senas tradicijas menančioje Miuncheno alaus šventėje, kurioje šiandien dominuoja tokie įrenginiai ir jų skleidžiamas triukšmas, tačiau blogi pavyzdžiai neturėtų užkrėsti).

Nekalbant, o tik užsimenant apie šiam Klaipėdoje vykstančiam renginiui, kaip kultūriniam, išleidžiamą, švelniai tariant, labai solidžią pinigų sumą, renginio kultūrinės vertės lūkestis yra atitinkamai, švelniais tariant, labai aukštas.

Itališkosios šviesų festivalio dalies vertę sudaro grandioziškumo pompastika, kuria kaip esmine vertės ypatybe ir siekiama „pritvoti” žiūrovą arba, reklamuojant savo produktą, įtikinti tokio renginio organizatorius, jog tikrai verta išleisti jų administruojamą įspūdingą pinigų sumą, nes tuomet jie, kaip organizatoriai, neabejotinai „pritvos” ir sužavės miestelėnus puikiai atliktu organizaciniu darbu.

Tačiau organizacine prasme tai lengviausias, primityviausias ir mažiausiai plataus ir kūrybingo požiūrio reikalaujantis pasirinkimas, panašus į tokią situaciją,  kai administruojantys, pvz., 400 000 eurų sumą, už, pvz., 300 000 eurų nusamdo vieną labai garsią, tačiau žemo kultūrinio lygio ir prasto skonio muzikos įžymybę.

Posakis, jog dėl skonio nesiginčijama, šioje vietoje nėra tinkamas, nes kultūra ir meniniai kūriniai gali būti diferencijuojami ne tik skirtingos raiškos tipais ar pobūdžiais, bet ir kokybiniais lygiais.

Kitas klausimas yra miestelėnų kultūrinis išprusimas, kuris galimai leistų organizatoriams aiškinti, jog to nori miestiečiai, tačiau net jeigu iš tiesų būtų taip, jog svaresnioji tamsesnės miestuomenės dalis reikalauja žemesnės kultūros, visgi organizatorių galioje ir valioje kultūros formavimo įrankis, kuriuo pasirenkama ar prisitaikyti ir palaikyti tas prietemas, ar dirbti aukštesnės vartotojų kultūros vystymo naudai. Šiuo atveju pasirinkta labiau konformistinė, mažiau pastangų ir kompetencijos reikalaujanti laikysena.

Kitas, mano manymu, reikšmingas aspektas, jog šventės „vinies” pasirinkimo tipas ir kokybė formuoja miesto įvaizdį.

Pavyzdžiui, Palanga yra tikslingai prisiėmusi kičo sostinės įvaizdį ir tai yra to miesto verslo plano sudedamoji dalis, tad visas ten vykstantis judesys, renginiai, kultūriniai ir komerciniai procesai prisitaiko prie atitinkamos banalumo, primityvumo ir kičo koncepcijos. Klaipėda šiuo atveju nėra jokia išimtis ir todėl organizuodama Jūros šventę, Šviesų festivalį ir kitus renginius dalyvauja miesto kultūrinio veido formavime.

Šviesų festivalis tą veidą nudažo Šachrazados spalvomis. Pusę ar net daugiau renginio biudžeto išleisti vienam neskoningam produktui laikytina nekūrybingu, o taigi ir nekompetentingu organizavimu, nes kūrybingas planavimo požiūris ir sugebėjimas yra vienas iš pagrindinių renginių organizatoriaus kompetencijos kriterijų.

Šviesų festivalis tą veidą nudažo Šachrazados spalvomis. Palmiros Mart nuotr.

Šviesų festivalio akcentas savotiškai primena tą 5 metrų ūgio meškos kostiumu persirengusį vyruką, prie kurio šventės metu būriavosi tėvelių su vaikučiais minia, kad už 2 eurus nusipaveiksluotų prie mega meškos. Iliustratyvu, jog visos šios grandiozinės konstrukcijos kartu su grandiozine meška vyko Klaipėdos Taravos Anikės akivaizdoje – skulptūros, kuri savo kuklumu solidesnė už solidžiausius savo masteliais obeliskus.

Idėja – kultūrinio miesto vystymo požiūriui

Na, ir pabaigai tokia idėjinė išvada – miestui pirmiausia reikia ne milžiniškų ir ryškiai mirguliuojančių vienadienių (nors ir tradicinių) „pakazūchų”, kurių fone nyki ir pilka kultūrinė nūdiena nušvinta akis draskančiu ne mažiau rėksmingu kontrastu. „Pakazūchos” reikalingos, tačiau strategine prasme būtų labiau išmintinga jas laikyti antrinės svarbos miesto kultūrinio veido formavimo įrankiu.

Prioritetinis dėmesys turėtų būti koncentruojamas į investicijas (organizacines ir finansines) ne surogatinei, dirbtinei, parodomajai kultūrai, turinčiai labai mažai arba visiškai nieko bendro su kasdienybe ir kultūrine miesto realybe, o vyraujančio ir nuolatinio miesto kultūrinio ir socialinio vyksmo formavimui.

Puikiu tokios urbanistinės kultūros politikos pavyzdžiu laikytinas atvejis, kuomet Klaipėdos senamiestyje uždarytoje ir nebenaudojamoje Vydūno mokykloje sudarytos sąlygos įsikurti menininkams, kas tuomet iš esmės pakeitė kultūrinę miesto dalies kokybę ne dviem dienoms metuose.