Nepykite, mielieji, dėl tokio straipsnio pavadinimo (čia iki ,,ir“): perskaičiau tokius žodžius bendravardžio kandidato į merus programėlėje ,,Keiskis, gražuole Klaipėda“ ir apsiverkiau. Ir per tas ašaras tyčia netiksliai pacitavau. Soriukas.

Bet tai nekeičia esmės: kandidatas nori keisti gražuolę Klaipėdą, bet nepasako į ką? Gal nori parduoti ją kaip lėlę? Į viešnamį užsieniuos? O gal į kokią kikimarą iškeisti? Siaubiakas…

Ašaras šiek tiek prašluosto tik miglotas pažadas apie ,,geresnį bei sotesnį gyvenimą visiems“. Aš – už. Nuo Brežnevo laikų tokio lozungo negirdėjau. Va, jei dar pažadėtų dykai išgerti neveryginės… Bet nebėr rimtų vyrų ant Lietuvos.

Juokas juokais, tačiau kviečiu netikėti štai tokiais kandidatų į merus ir miesto tarybą 3 pažadais:

1. „Spręsime automobilių parkavimo daugiabučių gyvenamųjų namų kiemuose problemas“. Citata iš Darbo partijos traktato, tačiau įvairių šio padažo modifikacijų galima aptikti bene visų jos konkurentų receptuose.

Katino pypą jūs spręsite, ciūciko knatą išspręsite: automobilių per ketvertą metų Klaipėdoje ženkliai padaugės, o vietų kiemuose – per nago juodymą. Ir tai tik žolynų, vaikų ir sporto aikštelių sąskaita. Ir jūs puikiai tą suprantate. Netgi skatinate mašinų dauginimąsi (žiūrėti kitas programines nuostatas). Ir nieko čia iš esmės nepakeisite, net jei ir besistengiant kelnės plyštų. Tipo, „buvo gera gelumbė, bet praskelta subinė“.

Puikiai suprantate, kad darysite atvirkščiai, tačiau rinkėjams tai tiesiai pasakyti – kinkos per skystos. Ir žalio (ne Alfonso) supratimo apie transporto valdymo meną daugumos rašliavoje nerasta. O gal ir yra, bet nutylėta, nes tatai permanyti ir byloti yra nepopuliaru benzingalvėje visuomenėje.

2. „Ištuštėjęs ir niūrus senamiestis” (konservatoriai), ,”Atgaivintas senamiestis“ (valstiečiai). Gaivinimo dvasios apstu bene visose programose. Jau bene 30 metų…

Hamletas į klausimą, ką skaitote, atsakė: žodžius, žodžius, žodžius… Nebuvau tuomet šalia, tai negaliu 100 proc. tvirtinti, jog taip ir buvo. Tačiau galiu lažintis net iš savo menkos sieliūkštės, jog tai yra niekiniai pažadai: žadant gaivinti senamiestį, receptas nepridedamas. Geru atveju tik koks Pakirkšnučių kaimo (regis, toks yra Marijos žemėje) žiniuonės (nėra žinių, ar tokios būta) ant bebro uodegos nupieštas abrozdėlis. Nepadės. Nevarkit. Juk net patys netikit. Nelabai ten jus ir mačiau, tiesą sakant. Senamiesti sens ir toliau, jaunimas jame oš.

3. „Suvaldysime uosto plėtrą ir taršą visame mieste“ (Centralnaja partija). ,,Klaipėda – kurortas“ (,,Mano (ne tik tavo) Klaipėda“), ,,Nuolatinis gatvių valymas ir plovimas“ (valstiečiai, bet tikrai ne žali). ,,Klaipėdos orą išvalyti nuo teršalų“ (socdemai, bet, sakosi, darbiniai) ir kt.

Tas pasakėles galite pasakoti prieš šimtą metų mirusios Memelio kumelės sielai… Nuolat (tai yra dieną naktį, žiemą vasarą, sningant sniegui, riešutams, taip sakant, byrant) gatvių, tarp jų ir žvyruotų, mazgojimui visų Lietuvos valstiečių neužteks. Kaip ir slaviškos salietros atmainų agrokoncerninių – gatvių pabarstukams.

Koks arbas (ne tik lietuvių liaudies etnografinis nemuzikinis instrumentas) bus pasitelktas Klaipėdos orui valyti, nežinia. Gal kurortinis? Iš Baden Badeno? Baikit…

O Klaipėda – kurortas, tai čia, tipo, kurortas naftai, ir visiems mendelejevų pramanytiems nuodams degintis mūsų paplūdimiuose? Tada taip, tada ir Seimas, ir Vyriausybė, ir visi kandidatai į prezidentus pritars. Neįsisvajokit: jus ir šį kraštą priglaudė Marijos žemė – laisvės nebus. Kūnelius priglaus vėliau.

4. (Ne į temą): jau geriau, gerieji žmonės tikėkite štai tokiais pažadais:

,,padėsime kiekvienam ir kasdien“, ,,nepaliksime nė vieno be reikiamo dėmesio“, ,,kurkime švariomis rankomis“, ,, atsakau už savo žodžius“, ,,kad taptume patraukliais“, ,,puoselėkime gyvūnų gerovę“, ,,kultūrą artinsime prie bendruomenių“ (jei nesipriešins), ,,kova su valkatavimu“, ,,saugokime jūrinę dvasią“ (latviškai – dvēsele).

Va, čia jau kitas klausimas, čia jau realu, konkretu, suprantama (išties, čia buvo sarkazmas – toks literatūros žanras).

Visi pažadai gerai, skamba ore ir tuščioje galvoje, ypač jei neužduoti kito, svarbiausiojo, klausimėlio: o kaip, gudručiai pažadučiai, jūs tai padarysite? Papasakokite ne kaip kokie nupiepę užpelkių poetai, o kaip paprasti ,,prarabai“, inžinieriai. Nagi, patieskite ant stalo darbų brėžinius!

Girdžiu mykimą panosėj, piktą špypštimą, tipo, šulcas negeras, trep trep kojelele ir taip toliau. Nėra net piešinuko, ką bekalbėti apie brėžinuką…

Todėl atėjo laikas pateikti tikslią bendravardžio Žalio citatą, kuri dailiai tautiškai atspindi laikmečio dvasią (latviškai garu, dvēsele): ,,TIKIU ir kviečiu visus Jus nenuleisti rankų ir patikėti, kad laimė yra įmanoma, o tada net nepastebėsime kaip ji pati ateis į mūsų namus“. Tipo, ir šaltas kojas pakišiu po kaldra.