Vasario 28-osios vakarą Žvejų rūmuose skambės Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“.

„Reikia nuolat kovoti už savo žemę, nes pralaimėjęs karą tapsi vergu. Tokia istorijos logika. Žemaičiai, kaip rodo istoriniai šaltiniai, kovodavo iki galo. Galbūt todėl lietuviai ir žemaičiai išliko?“ – svarstė spektakliui artėjant pakalbintas Klaipėdos universiteto istorikas, profesorius dr. Vygantas Vareikis.

„Prūsų pavyzdys lietuviams yra nuolatinis priminimas, kas gali nutikti aukštu išsivystymo lygiu pasižymėjusiai tautai. Prūsų papuošalai, jų ginkluotė istorikams iki šiol kelia susižavėjimą”, – sako profesorius Vygantas Vareikis.

Pažvelkite į operos „Prūsai“ librete vaizduojamus įvykius istoriko akimis.

Baltų pajūris buvo nuolat puldinėjamas vikingų, švedų, vėliau atėjo Vokiečių ordinas. Prūsų gentys germaniško etnoso buvo asimiliuotos prieš keletą šimtmečių ir taip išnyko viena baltiška šaka. Kai XIII a. pabaigoje kryžiuočiai pasiekė Nemuną, Lietuvos teritorija virto žūtbūtinių mūšių arena. Kryžiaus žygių metu prūsų gyvenamos teritorijos buvo nukariautos, gyventojai pavergti ir įbaudžiavinti, o vėliau palaipsniui asimiliuoti.

Herkus Mantas kaip asmenybė ir kaip operos personažas: kiek skirtumų galėtumėte įžvelgti?

Išties, reikėtų skirti Herkų Mantą kaip istorinę asmenybę, apie kurią byloja vokiečių metraščiai, ir mitologizuotą herojų, kuris iškyla meniniuose kūriniuose – Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai” arba 1972 metais sukurtame lietuviškame kino filme „Herkus Mantas”.  Jų gerbėjus turiu nuvilti: istoriniai šaltiniai nutyli Herkaus Manto meilės istorijos niuansus. Visiems viduramžių valdovams (taip pat – ir prūsų gentinės visuomenės vadams) svarbiausias dalykas buvo valdžia ir tėvonija, t. y. paveldėtos žemės, todėl jų santuokos buvo planuojamos iš anksto ir turėjo feodalinės žemėvaldos logiką. Nors prūsai neturėjo suformuotos feodalinio paveldėjimo sistemos, bet valdžia buvo svarbiau negu meilė… Tad šiuo atveju neverta painioti šaltiniais grįsto istorinio pasakojimo ir menininkų fantazijos, grindžiamos vaizdais ir jausmais.

Ką apie Herkų Mantą žinome iš istorinių šaltinių?

Operoje „Prūsai” Herkaus Manto vaidmenį vasario 28 d. atliks Mindaugas Rojus. Klaipėdos muzikinio teatro nuotr.

Didžiojo prūsų sukilimo metu sukilo visos prūsų žemės. Prūsai išvadavo beveik visą savo teritoriją, jie sėkmingai veikė savo žemėse ir ilgai turėjo iniciatyvą, bet stipriausių kryžiuočių pilių paimti nesugebėjo.

Herkus Mantas, būdamas įkaitu Vokietijoje, įgijo riterių ir karybos įgūdžių, bet realiai jis buvo pagal Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kroniką tik notangų genties vadas, o bendriems sukilimo veiksmams vadovavo prūsų žemių karo vadų taryba.

Nors žemaičiai atėjo į pagalbą prūsams, bet dėl kryžiuočių kariuomenės nuolatinio papildymo riteriais iš Vakarų ir žiauraus teroro (prūsų gyvenviečių vyrus kryžiuočiai išžudydavo arba apakindavo, o moteris ir vaikus išsivesdavo su savimi) prūsai galiausiai palūžo.

Prūsų tauta išnyko: nebėra nei tokios šalies, nei tokios kalbos. Ar panaši grėsmė istorijos kataklizmuose reali visoms mažoms tautoms?

Iš tiesų, nebeliko ne tik prūsų genčių ir prūsų kalbos, bet ir valstybės, kuri gyvavo prūsų žemėse – Prūsijos kunigaikštystės ir Prūsijos karalystės. Vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo buvo išstumti iš rytinės Baltijos regiono. O prūsų pavyzdys lietuviams yra nuolatinis priminimas, kas gali nutikti aukštu išsivystymo lygiu pasižymėjusiai tautai. Prūsų papuošalai, jų ginkluotė istorikams iki šiol kelia susižavėjimą.

Tad ko galėtume pasimokyti iš istorijos vingiuose visiems laikams pražuvusių prūsų?

Sudėtingas klausimas. Reikia nuolat kovoti už savo žemę, nes pralaimėjęs karą tapsi vergu. Tokia istorijos logika. Žemaičiai, kaip rodo šaltiniai, kovodavo iki galo, žūdavo (kaip rodo Dzintarės pilies prūsų žemėse apgultis), bet nepasiduodavo. Galbūt todėl lietuviai ir žemaičiai išliko?

Kaip manote, ar Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui reikalingi spektakliai, primenantys mūsų krašto istoriją?

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turėtų orientuotis į kokybę ir kurti tokius spektaklius, kurie pritrauktų publiką iš visos Lietuvos. Klaipėda – svarbus Vakarų Lietuvos kultūrinės traukos centras, tačiau jis turi tapti visos Lietuvos kultūrinės traukos centru. Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kuris po kelerių metų galės džiaugtis naujais moderniais rūmais, šiuo atžvilgiu tenka itin svarbus vaidmuo.

Mano nuomone, jis turėtų orientuotis į veikalus, susietus su vokiečių ar skandinavų tradicija, baltišku identitetu ir jūrine kultūra. Istoriją meninėmis priemonėmis įmanoma pristatyti puikiai: garsios XIX a. italų ir prancūzų operos tai įrodė.