Makiažo sluoksnis vis storesnis ir storesnis, – rinkiminių kančių nuvargintiems veideliams padabinti reikia vis daugiau bezdo ir išlaidų. O čia dar visokie niekadėjai visokius nykius klausimus užduoda, užduoda. Užuot sakę: tu – pasaulyje gražiausia (sias arba niekatroji giminė). Ir tyriausias ir gudriausias (sia arba niekatroji).

Tu rinkimams sukūrei ne tik savo dailų veidelį ir rūbelį, kurių pavydėtų net ir šį ašarų pasaulį neseniai palikęs Karlas (tipo, papa Šanelis). Pagal savo paveikslą tu nutapei ir gražų savojo (!) miesto ateities atviruką. Išsiuntinėjai jį visiems nepraustaburniams žemės (atsiprašau, Klaipėdos) kirminams.

Naujam merui (jeigu) netruks paaiškės (po II turo), kad paradai yra tik labai retos džiaugsmo neteikiančios rutinos, o merystė – darbas. Be išeiginių, darbo valandų skaičiavimo. Ir kaltės prisiėmimas. Už viską, visą visutėlį. O išrinktieji tarybų nariai greitai pajus, kad jie yra tik nareliai: prie iždo jų niekas neprileis.Martyno Vainoriaus nuotr.

Tu tvirtai įtikėjai, kad šiais apžavais pažadinsi rinkėjus iš letargo miego. Rinkėjai pakils darniomis gretomis lyg gyvi numirėliai, nustums į šalį kasdienybės kapo paminklą ir žengs tave šlovindami ordomis prie rinkimų urnų – už tave atiduoti balsą (norėtum ir babkių, bet iš kur anie jų gaus).

Bet kur tau: gyvi numirėliai katučių neploja ir taikosi tau į kokį atsikišimą įkąsti. Nedėkingieji. Gi patys didžiausi šlykštūnai dar ir klausinėja: o kaip jūs, niekingas politike (net į uosto generolą taip kreipiasi, nors šis ir verkia dėl to), tuos savo pažadus ištesėsite? Dargi prašo parodyti įrankių dėtuvę su instrumentais visuotinei gerovei ir laimei nukalti.

Ir aiškink neaiškinęs tiems asilams irgi žiurkėnams (tipo, Keksas), kad instrumentus laimei (iš pradžių – savajai, o gerokai vėliau – ir visuotinei) tu ruošiesi pirkti už rinkėjų suneštus mokesčius. Žinoma, po to, kai atskrisi į rojų (tipo, mero krėslas ar tarybos nario taburetė). Ir iš ten atidarinėsi sovietų neva išvaduoto (tipo, sunaikinto) Memelio iždo dangtį.

Velykų bobutė sapnuose tau kuždėjo, kad to iždo dugnas – beribis. Deja, jau šiandieną tūlas rinkėjas tave sodina plikais apatiniais žandais ant pavasarinio gruodo: bobutė toji tave patrolino. Ižde tame kiekvienas variokas suskaičiuotas, surūšiuotas, suklasifikuotas, sunormuotas, padalytas keletui metų į priekį. Ir, žinoma, teisingai (Vilniaus, kuris viską sprendžia, nuomone). Ir, žinoma, neteisingai (Klaipėdos mokesčių mokėtojų ir tų mokesčių tratintojų nuomone).

Tačiau baisiausias daiktas ateinantį pirmadienį kandidatams bus veidrodis. Teisingiau, iš jo žvelgiantis veidas – pabrinkusiais paakiais, be grimo, be makiažo, depiliacijos ir nusipirkto rinkimų loterijos bilieto suteiktos iliuzijos.

„Tu pralaimėjai“, – sakys veidrodis rinkimų nakties ir pražliugusių iliuzijų bei nevilties ašarėlių nukamuotam veidui. Šimtams veidų, nes laimėtojų bus tik 31. Ir net laimėtojų dauguma bus nelaimingi, nes laimėjo ne tai, ko išties siekė.

Sunkios pagirios. Tik tamsa ir ,,Boržomis“. O čia dar rūgščiai šiepiasi tie, artimieji ir tolimieji, kuriuos tu negražiai apkalbėjai, apšmeižei rinkimų niautynių įkarščio sudvasintas. Juk pjudei oponentus ir net buvusius bičiulius patamsių skalikais (nelietuviškais), vampyrais (vietiniais). Net tuos, su kuriai ne vieną bokalą išgėrei, ne viename ne kryžiaus žygyje petys į petį koveisi. Ir bučiavaisi. Pažiūrėk dabar jiems į akis…

Laikas pabrukti uodegą ir eiti tarnauti. Stokis ant užpakalinių, taip sakant. Susimokėk už išlietą tulžį, skrandžio skylę bei sielos pedikiūrą (nežinau, kas tai, bet įtariu, kad baisus).

Lengviau, žinoma, tiems, kurie sąžinės neturi, kurie manosi šiame pasaulyje turį indulgencijas viskam. Jie ir toliau šnypš pakampėmis, šieps pageltusius dantis ir žybčios raudonomis akimis, taikydamiesi įkąsit į blauzdą kiekvienam, kuris išties ką nors sugeba. Arba, neduok Die, yra šiek tiek aukščiau pilkos vidutinybės. C’est la vie (tipo, šunsnukių nepakeisi).

Kita vertus, neišsipildžiusių iliuzijų riteriai ir ledės (nieko bendro su nevartotina žodžio paleistuvės svetimybe), galite guostis tuo, kad laimėjusieji irgi netruks nusivilti.

Naujam merui (jeigu) netruks paaiškės (po II turo), kad paradai yra tik labai retos džiaugsmo neteikiančios rutinos, o merystė – darbas. Be išeiginių, darbo valandų skaičiavimo. Ir kaltės prisiėmimas. Už viską, visą visutėlį. Net už tai, kad tūlas vaikystėje tingėjo mokytis ar jo šuva nesugeba kojos pakelti.

Išrinktieji tarybų nariai greitai pajus, kad jie yra tik nareliai: prie iždo jų niekas neprileis. Jie turės tik teisę balsuoti už biurokratų sukurptus nesuprantamus bilius. Galės, beje, ir nebalsuoti (ypač tie, kurie šį tą supras) – rezultatas bus tas pats.

Rašau iš širdies ir patirties. Savivaldybių tarybos yra likusios praktiškai be įgaliojimų ką nors spręsti, pakeisti. Tad apie kokias tarybos narių teises ir galias galima kalbėti?

Nėra optimizmo? Prašyčiau: galėsite įsipilti truputį degalų į savo trandalietą (žinoma, viešai rodant kuro kiekį bei kainą svetimoms uošvienėms). Dar galėsite pasidaryti nuglamūrintą vizitinę kortelę su taip pat nuglamūrinta fizionomija. Nebūtinai savo – niekam tos tavo kortelės nereiks.