Keturiolika metų Airijoje praleidęs daupariškis Rolandas Skersys į užsienį su žmona Audra keliavo vedini noro užsidirbti. Jau daugiau kaip pusę metų jiedu – Lietuvoje. Ir nors ne viskas nuo pat pradžių klostėsi taip sklandžiai, kaip norėtųsi, Rolandas sako vėl emigruoti nežadantis: geriau būti savam čia, kad ir ne visai vertinamam, nei nuolat jaustis svetimam toli nuo tėvynės.

Darbas – nelegalus, atlyginimas – į vokelį

„Nusprendėm parduoti įrangą ir grįžti namo“, – sakė R. Skersys. Asmeninio archyvo nuotr.

Į Airiją Rolandas Skersys išvyko 2004 m. vasarį. Kaip pats sako, tą padaryti buvo tiesiog priverstas, nes neteko darbo. Iki tol Klaipėdoje vairuodavo 4 maršruto mikroautobusą, tačiau įvairūs niuansai su uostamiesčio valdžia darbdavį privedė prie bankroto. Išvykimo datą pamena tiksliai, lyg viskas būtų vykę vakar.

„Sėdėjome kavinėje su iš Airijos atostogoms grįžusiu draugu ir jis netikėtai klausia: gal nori ir tu išvažiuoti? Ilgai nesvarsčiau ir po dviejų savaičių jau stovėjau oro uoste“, – pasakojo vyras.

Kišenėje daupariškis turėjo ir atgalinius bilietus į Lietuvą, ir grynųjų pinigų. Kadangi Lietuva tuo metu dar nepriklausė Europos Sąjungai, vykstantys į užsienį privalėdavo įrodyti, kad nežada šalyje pasilikti visam laikui. Nelegalus itin aktyviai gaudydavo migracijos tarnyba. Sužinoję, kur gyvena atvykėliai iš kitų šalių, rengdavo reidus. Rolandui Skersiui itin ilgai baimintis būti parsiųstam į Lietuvą neteko, tačiau kiti lietuviai jam pasakojo naktimis miegodavę apsirengę, su kuprinėmis ant pečių, kad užklupus migracijos tarnybai spėtų pabėgti. Kai kas šokdavo net pro langus.

Po dviejų savaičių Airijoje vyras ten pasikvietė ir žmoną. Trejus metus abu dirbo pomidorų šiltnamiuose. Iki šiol sako pamenantis neapsakomą karštį, kurį tekdavo kęsti nuo 7 valandos ryto iki 18 valandos vakaro. Bet trokšdami užsidirbti pinigų nuosavam būstui kraštiečiai taikėsi ir su darbo sąlygomis, ir nelegaliai vokeliuose mokamais atlyginimais.

„Ir statybose dirbau, bet ir ten daug nelegalumo buvo, net Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Kaimynai lenkai, baltarusiai ir ukrainiečiai labai smarkiai keisdavo atlyginimus, sutikę dirbti po du už vieno žmogaus atlyginimą. Žinoma, pamažu situacija keitėsi“, – pasakojo buvęs emigrantas.

Nuo fabriko – iki nuosavo verslo

2008 m. Rolandas Skersys su žmona Audra grįžo į Lietuvą. Dar bebūnant Airijoje gavo banko paskolą ir Klaipėdos rajone, Dauparuose, nusipirko sodybą. Vyras išsiėmė individualios veiklos pažymą, kad galėtų dirbti statybų sektoriuje, tačiau ilgai džiaugtis neteko – metų pabaigoje pasaulį užklupusi ekonominė krizė neaplenkė ir Lietuvos.

„Vėl čiupau „tašelę“ į rankas ir atgal į Airiją išskridom. Įsidarbinau bulvių fabrike, per dieną iškraudavau po 15–20 tonų fasuotų bulvių. Po truputį pradėjau galvoti apie nuosavą verslą“, – prisiminė vyras.

Iš Lietuvos atsivežęs portatyvinę pirtį ant ratų pradėjo ją vežioti į kiemus lietuviams ir latviams, švenčiantiems gimtadienius ir visokius kitokius susibūrimus. Tokia veikla Rolandas užsiimdavo vakarais po darbo ir savaitgaliais, tačiau labai greitai suprato, kad pajamos neatperka sąnaudų, gaištamas laikas. Tad išsinuomojo vienkiemį su didele sale šventėms švęsti ir 14 miegamų vietų. Buvo ir karšto vandens kubilas, pirtis, lauko baseinas. Dvejus metus sukosi šiame versle, bet, kaip sako pats R. Skersys, tautiečiai nemokėjo švęsti kultūringai, tad atsibodo kas kartą nervintis spėliojant, kokios būklės sodybą ras išvykus svečiams.

„Sužinojom, kad pažįstamas ukrainietis žada parduoti maisto prekių parduotuvę Balbrigene. Perėmėme su žmona šį verslą, o po metų atidarėme dar vieną parduotuvę Lusko mieste. Pirmoji, deja, nebuvo labai pelninga, teko ją uždaryti“, – kalbėjo pašnekovas.

Po kurio laiko įvyko nelaimė – dėl netvarkingos elektros instaliacijos užsidegė likusi parduotuvė. Patalpas nuomojęs šeimininkas tiesiog nebeleido tęsti veiklos. Kurį laiką šeima dar bandė dairytis kitos erdvės, tačiau nuomos kainos Airijoje – didelės, labai svarbu ir vieta, kad parduotuvė būtų greitai pasiekiama lietuviams.

„Gal neliko ir noro taip stipriai kabintis į šią verslo sritį. Nusprendėm parduoti įrangą ir grįžti namo“, – sakė R. Skersys.

Stebina mokesčių sistema

Paklaustas, ar nebuvo minčių likti Airijoje, kraštietis net nusišypso: „Nei sekundei. Išvykome užsidirbti pinigų, kad galėtume Lietuvoje įsigyti būstą, senatvei pasiruošti, ne nuomojamuose butuose visą gyvenimą leisti“. Pasak R. Skersio, kad ir kaip gerai mokėtum svečios šalies kalbą, kiek metų gyventum, vis tiek liksi svetimas.

Tiesa, pirmieji keli mėnesiai Lietuvoje irgi nebuvo lengvi. Kur tik bandydavo įsidarbinti, visur atsimušdavo lyg į sieną. Priežastis labai paprasta – trečio lygio neįgalumas. Rolandas negali dirbti atsistojęs, lauko sąlygomis. Tai pamatę potencialūs darbdaviai, pasak pašnekovo, išsigąsdavo. R. Skersys spėja, kad baiminosi dažnai mokėti ligos išmokas.

„Visgi kiek galima be pajamų sėdėti? Suremontavau prie sodybos stovinčius garažus, jau pastatyta pora keltuvų, tinkančių mikroautobusams. Kol kas bandysiu vienas dirbti. Jei atsiras klientų ratas ir pastovių pajamų, samdysiu daugiau darbuotojų. Noriu mokėti atitinkamus atlyginimus. Juk, ko gero, nei vienas nevyktų į užsienį, jei Lietuvoje gautų normalias pajamas. Išties mane stebina mokesčių sistema. Airijoje uždirbdamas 1200 eurų sumokėdavau apie 200 eurų mokesčių, Lietuvoje gi tiek pat mokesčių nuskaičiuoja nuo 600–700 eurų siekiančio atlyginimo“, – stebėjosi R. Skersys.

Vyras itin dėkingas savo klasiokui, politikui Egidijui Skarbaliui, į kurį kreipėsi nežinodamas įvairių dalykų: kaip gauti leidimus statyboms ir panašiai.

„Neseniai gavau leidimą reklamai statyti, labai šiuo klausimu padėjo Klaipėdos rajono Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vyriausiasis specialistas Mantas Virbauskas. Jis labai geranoriškai padėjo paruošti projektą“, – neslėpė R. Skersys.

Daupariškis tiki, kad nuo šiol viskas bus tik gerai.