Trys vyrai, trys bendraamžiai, vienas iš kurių gerai žinomas kiekvienam Lietuvos gyventojui.
Kitų dviejų vardai prieš keletą dešimtmečių plačiai skambėjo Klaipėdoje, nors šiandien juos prisimena gal tik nedidelis profesionalų ratas. Ir nors pastarųjų indėlis į Lietuvos valstybės atkūrimo pamatus nėra taip plačiai žinomas, kaip profesoriaus Vytauto Landsbergio, visgi ir šie du Atkuriamojo Seimo pirmininko buvę klasiokai nemažai prisidėjo (ar bent jau stengėsi prisidėti) prie jaunos valstybės atstatymo.
Iš kairės: Vytautas Smailys, Eugenijus Urbonavičius ir Vytautas Landsbergis. Eugenijaus Maciaus ir vikipedija.lt nuotr.
Kalbame apie ilgametį Klaipėdos universiteto profesorių dr. Vytautą Smailį ir buvusį Lietuvos žuvų pramonės gamybinio susivienijimo generalinį direktorių Eugenijų Urbonavičių.
Jie kartu su V. Landsbergiu mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Beje, toje pačioje klasėje dar mokėsi ir kitas Atkuriamojo Seimo narys, Nepriklausomybės akto signataras Aloyzas Sakalas.
Mus gi domina klaipėdiečiais vėliau tapę du buvę šios gimnazijos auklėtiniai.
Paženklintasis
Buvęs Klaipėdos universiteto Jūreivystės instituto (dabar – Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakultetas) Laivų mechanikos katedros vedėjas, Lietuvos nacionalinės laivybos koncepcijos kūrimo grupės vadovas beveik 20 metų dėstęs jūrų aplinkosaugos inžineriją, laivų jėgainių ir mokslinių tyrimų pagrindus V. Smailys apie savo ištakas kalba paprastai.
„Esu kilęs iš Pakaunės, nuo Suvalkijos pusės. Už 20 kilometrų nuo Kauno yra Girininkų kaimas, vietinių žmonių dar vadintas Smailių kaimu. Tėvas turėjo 20 hektarų ūkelį, augome šešiese: keturios sesės ir du broliai (Alfredas Smailys – šviesaus atminimo buvusio Kauno medicinos instituto profesorius, aktyvus „Sąjūdžio” veikėjas, vienas iš pirmųjų viešai prabilęs apie Molotovo- Ribetropo paktą ir jo pasekmes Baltijos šalims – aut. pst.)“, – pasakojimą pradeda profesorius.
1946 metais, prisimena V. Smailys, brolis jį įtaisė į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Ją baigęs, pasirinko architektūrą. Gerai išlaikęs stojamuosius egzaminus, Vytautas net minties neturėjo, kad gali neįstoti.
Tačiau mandatinės komisijos verdiktas buvo griežtas „ne“. Vėliau pašnekovas sužinojo ir to priežastį: tėvai jau buvo patekę į „liaudies priešų“ sąrašą. Suprato esąs „paženklintas“. Išvyko į Klaipėdą, manė čia būsiąs tėvų persekiotojams nepasiekiamas. Atsidūrė dvimečiame mokytojų institute, pasirinko fiziką.
Deja, 1951 metais išbuožinti tėvai buvo ištremti į Sibirą, Tomsko sritį. Po metų KGB surado ir sūnaus Vytauto pėdsakus. Ne savo noru ir jis iškeliavo Sibiran, atsidūrė Krasnojarske. Sunkiai dirbo plytų fabrike, bet po Stalino mirties situacijai kiek palengvėjus, įstojo į Sibiro technologijų institutą Krasnojarske. 1959 metais sėkmingai baigęs aukštąją, pradėjo dirbti.
Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad tremtinio iš Lietuvos gyvenimo miestu tapo ne Krasnojarskas, o tuometinis Leningradas, dabartinis Sankt Peterburgas. Čia 1962 metais V. Smailys atvyko stoti į Centrinį dyzelių mokslinių tyrimų institutą. Ten apgynė disertaciją ir liko dirbti vyresniuoju moksliniu vadovu, vėliau vadovavo laboratorijai. Tose pareigose „užtruko“ 30 metų.
Prisiminęs aną nelengvą laikmetį V. Smailys sakė, kad gavęs reabilitacijos pažymėjimą nuo 1960 metų galėjo grįžti į Lietuvą, bet tuo metu jau rengėsi ginti mokslo daktaro disertaciją. Be to, iš grįžusių tautiečių žinojo, kad Lietuvoje buvę tremtiniai nepageidaujami. Su likusiais artimaisiais palaikė ryšį.
V. Smailio darbas Sankt Peterburge buvo susietas su dyzeliniais varikliais. Jis parengė du Rusijos laivų dyzelių standartus.
„Kai apsisprendžiau grįžti į Lietuvą, buvo įvairių siūlymų. Galėjau likti Kaune arba Vilniuje. Klaipėdą pasirinkau todėl, kad laivynas arčiau mano specializacijos nei geležinkelis. Klaipėda, mano manymu, demokratiškiausias miestas. Nors esu iš Pakaunės, Kaunas man ne toks patrauklus. Nemielas jo materializmas, įtakingos pažintys“, – teigė profesorius.
Lietuvos nacionalinės laivybos koncepcija
Ji gimė ne be profesoriaus V. Smailio pastangų. Ir labai skaudu, kad visi Seimai, kuri partija begrotų pirmuoju smuiku, buvo ir šiandien yra atsukę nugaras, nesuprasdami nacionalinio laivyno tikslų bei galimybių sukurti krante beveik pusei uostamiesčio darbo vietų.
Profesoriaus teigimu, vienas svarbiausių koncepcijos punktų – išsaugoti laivyno nacionalinę vėliavą.
„Tai garantuotų Lietuvos, kaip jūrų valstybės, statusą. Jos vėliava turėtų liudyti pasaulio vandenynuose ir įtvirtinti šalies nepriklausomybę“, – koncepcijos „ideologinę“ prasmę aiškina V. Smailys.
Antras koncepcijos tikslas – ekonominė nauda. Iš paties laivyno didelio pelno nėra, bet jis sukuria infrastruktūros tinklą, kuris yra labai priklausomas nuo laivyno.
Lietuvos TSR Komunistų partijos I-ąjį sekretorių Petrą Griškevičių (centre) sveikina tuometinis Lietuvos žuvų pramonės gamybinio susivienijimo generalinis direktorius Eugenijus Urbonavičius. Už jo matyti ir tuometinis Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys. Eugenijus Maciaus nuotr.
Pasak profesoriaus, pardavus laivyną (kas ir nutiko!) ir gavus vienkartinių pajamų, yra pavojus, kad pinigai bus „pravalgyti“.
Dar vienas labai aktualus nacionalinės laivybos aspektas yra visuomenės, ypač jaunimo, požiūris į jūrą ir laivybą. Į tai jauni žmonės net ir Klaipėdoje žiūri atsainiai. Nuo mokyklos suolo jaunoji karta turėtų suvokti ir žinoti, kas yra jūra, jos verslas ir darbas jūroje. Deja, bet šiandien Lietuva vis labiau tolsta nuo tų tiesų, nuo supratimo, ką reiškia jūrinis verslas valstybės mastu.
Gal padėtį šioje srityje pataisys pradėsianti Klaipėdoje veikti Jūrų kadetų mokykla?
Projektą siūlė trims premjerams
Kitas „Aušros“ gimnazijos berniukas sovietmečiu buvo dar labiau žinomas bei kur kas įtakingesnis už Sankt Peterburge dyzelio mokslus įvaldžiusį V. Smailį.
Tai buvusios Lietuvos žuvų pramonės gamybinio susivienijimo (anuomet rusiškai vadinto „Litrybprom“) generalinis direktorius E. Urbonavičius.
E. Urbonavičius (kairėje) aprodo vieną iš laivų LTSR KP I- ajam sekretoriui Petrui Griškevičiui (dešinėje) ir tuometiniam Klaipėdos miesto KP I-ajam sekretoriui Jonui Gureckui (centre su akiniais). Eugenijaus Maciaus nuotr.
Aš pati, nors beveik 20 metų dirbau žinybiniame savaitraštyje „Lietuvos žvejys“, asmeniškai su buvusiu „generolu“ (taip trumpai vadinome šį aukšto rango sovietinį valdininką) susipažinau tik 2014 metais, kai jis paliko Klaipėdą ir buvo grupelės kapitonų išlydėtas į Vilnių.
Čia ir dėliojome klaipėdiečiams labai skaudžią dėlionę, kodėl žlugo buvusi tokia galinga, nors ir sovietinė, žuvų pramonė.
Jau išgyvenęs dviejų santvarkų lūžį, Eugenijus turėjo ką pasakyti, palyginti ir perspėti ateinančią kartą.
Pokalbių metu išryškėjo tokios „smulkmenos“, apie kurias anuomet net negalėjai numanyti. Ne, tai ne vingrybės, nukniaukiant nuo Maskvos finansinius srautus ir juos patyliukais skiriant oficialiai Kopgalio tvirtovės restauracijai, o praktiškai – Jūrų muziejaus kūrimui. Tai saujelės drąsių Klaipėdos vadovų, tokių, kaip Alfonsas Žalys, Algirdas Songaila, Eugenijus Urbonavičius „suokalbis“. (Savi marškiniai arčiau kūno). Ir tokių fanatikų, kaip architektas Petras Lapė, Vytautas ir Laima Šliogeriai bei muziejininkai Aloyzas Každailis, Eugenijus Buivydas beatodairiško atsidavimo ir pasiaukojimo dėka gimęs Lietuvos jūrų muziejus.
Daugelio šių žmonių jau nebėra tarp mūsų, o muziejus stovi kaip jų darbų liudijimas, kaip uostamiesčio vizitinė kortelė.
Ne be E. Urbonavičiaus įžvalgų ir „kaulijimų“ Maskvoje Klaipėdoje atsirado ir „baltoji gulbė“- Jūrininkų ligoninė. Anot jos vadovo Jono Sąlygos, jūrininkų uostamiestyje beveik nebeliko, o ligoninėje dabar gydomi žmonės iš visos Vakarų Lietuvos.
O kur dar Žvejų rūmai, „Vėtrungės“ viešbutis ir kt.
Bet mane apstulbino ne tai. Ano pokalbio „vinis“ buvo E. Urbonavičiaus prisipažinimas, kad jis sovietmečiu saugumui laidavo net už 20-ties lietuvių kapitonų (o gal ir daugiau) teisę gauti tarybinę vizą. (Be sovietinio saugumo – KGB –leidimo ne tik nė vienas kapitonas, bet ir jūrininkas negalėjo palikti Klaipėdos uosto ir atsidurti vandenyno platybėse, juoba – išlipti į krantą kapitalistinėje šalyje – aut. pst.).
Tai reiškia, kad jei kuris nors iš jų, kaip zuikiai, būtų sprukę į kapitalistinį rojų, savo galva už tuos „netikšas“ būtų atsakęs pats „Lytrybrpomo“ generalinis direktorius. To, ko gero, nežinojo net ir patys kapitonai, už kurios laidavo „generolas“.
E. Urbonavičius žuvų pramonės šakai, anuomet prilygintai valstybei valstybėje, vadovavo negailėdamas ir netausodamas savęs. Griežtas ir reiklus buvo ir sau, ir kitiems.
Vienas iš kapitonų prasitarė, kad po „generolo“ penkiaminučių, trukdavusių 10 kartų tiek, dažnai, jų nuomone, neteisingai gavę pylos, „garo nuleisti“ eidavo pas vieną iš jo pavaduotojų, šviesaus atminimo Bronislovą Rudzinską. Anot kapitono, ten ir vykdavo tikrieji pasitarimai.
Kaip savo valdas E. Urbonavičius pažinojo ir tuos žūklės rajonus prie Afrikos Mauritanijos bei Pietų Amerikos krantų, kur „ganėsi“ sovietinės žuvų pramonės laivyno armados.
Ten, prie Mauritanijos, jį ir užklupo Lietuvos istorinis virsmas.
Afrikoje susikalbėdavęs su juodaodžiais to kontinento vadais, vadukais ir generolais, bendros kalbos nesurado jau savoje, nepriklausomoje Lietuvoje.
Kai buvęs generalinis direktorius vėl išlipo į savąjį krantą, žuvų pramonėje bei laivyne rado sumaištį ir pasimetimą. Jau tada vadovavusį jo įpėdinį Algimantą Šinkų vienas po kito keitė naujai skiriami „generolai“. Bet reikalai ėjo tik blogyn.
Kaip patyręs vadybininkas E. Urbonavičius atliko skaičiavimus ir priėjo prie išvados, jog Lietuva vietoj gremėzdiško sovietinio laivyno gali turėti nedidelę, bet mobilią ir pelningą žvejybos flotilę. Su savo skaičiavimais, projektu ir įžvalgomis jis kreipėsi net į tris Lietuvos premjerus – Kazimierą Prunskienę, Adolfą Šleževičių ir Gediminą Vagnorių. Visi atsakė panašiai – nesikišk, netrukdyk, mes žinome, ką darome.
Tas „žinojimas“ ir atvedė prie buvusio „Litrybpromo“ pagrindu įkurtos valstybinės žvejybos įmonės „Jūra“ žlugimo.
E. Urbonavičiui po uostą yra tekę lydėti ir I-ajį LTSR KP sekretorių Antaną Sniečkų, ir buvusios Vokietijos demokratinės respublikos KP lyderį Eriką Honekerį (nuotr. apačioje). Eugenijaus Maciaus nuotr.
Čia būtų galima dėti tašką, nes E. Urbonavičius tuomet išėjo pelnyton, nors ir su didžiule nuoskauda, pensijon. Bet…yra viena šioje istorijoje „smulkmena“.
Keliai išsiskyrė dar gimnazijoje
Jo paklausiau, kodėl tada jis nepaprašė pagalbos savo buvusio klasioko, tapusio Atkuriamojo Seimo svarbiausiu žmogumi, Vytauto Landsbergio.
Į mano klausimą pašnekovas tik numojo ranka, prisiminęs, kad jų keliai išsiskyrė dar gimnazijoje. Mat dar pokariu tapęs komsorgu, E. Urbanovičius su komjaunuoliškos ideologijos nepriėmusiu V. Landsbergiu bendros kalbos jau tada neradę.
Prisibrauti iki trečiojo, žymiausiojo klasioko – V. Landsbergio – deja, man nepavyko, tačiau jo nuopelnai ir taip visiems gerai žinomi.
Taigi, trys buvę „Aušros“ gimnazijos klasiokai kiekvienas savaip garsino Lietuvą.
Vienas iš jų, atlaikęs tremtį, per Krasnojarską ir Sankt Peterburgą grižo į tėvynę ir nuoširdžiai darbuojasi Klaipėdoje iki pat šių dienų.
Kitas nuoširdžiai darbavosi sovietmečiu, nugvelbdamas iš Maskvos šį bei tą ir Klaipėdos naudai, tačiau tikėjo Tarybų Lietuvos galia ir jėga TSRS tautų sudėtyje. Bet vis tiek norėjo pagelbėti, Lietuvai tapus nepriklausomai, tačiau jam neleido.
Trečiasis kūrė Lietuvą be mažiausio sovietinio kvapo ir iki šiol dar aktyviai darbuojasi politikos arimuose.
Šitokie šūkiai ir „atributai” nepriklausomoje Lietuvoje gimusiam jaunimui jau turėtų atrodyti tikrų tikriausia „egzotika”. Eugenijaus Maciaus nuotr.
Sakalas su Smailiu -sibiriakais tapo, o va Vytautas Landsbergis sulaukė tėvo iš Australijos su apdovanojimais, keliavo po užsienius ir laimingai gyveno.Įdomūs dalykai. O ar Landsbergis neįstojo į komjaunimą? O į partiją lyg ir nepriėmė, bet sovietai, kaip jis rašė, jį ir jo mamą išvadavo.