Atjautus, telkiantis, ryžtingas ir atsidavęs Klaipėdai bei klaipėdiečiams – ko gero, tai būtų svarbiausios Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko savybės. Akivaizdu, kad šios savybės užgimė ne pastaraisiais metais, o buvo dar nuo vaikystės perduotos Vytautui jo tėvų ir pirmųjų mokytojų. Tai kokia buvo V. Grubliausko vaikystė?

LYDERIS. „Ar eisime kartu?”

Vytautas Grubliauskas – darželinukas. Kaip atrodė šis paveikslėlis? Ką nors prisimenate iš darželio laikų?

Gal ir atrodys keistoka, bet iš darželio laikų prisimenu gana daug epizodų. Lankiau dabartinį „Boružėlės” darželį. Kaip šiandien prisimenu – buvau įsimylėjęs vieną auklėtoją. Ir dabar dar akyse stovi jos mielas paveikslas, kaip ji prieš pietų miegą pasilenkusi prie lovelės paglosto man galvelę ir maloniai sako: „Vytukai, būk geras – užmik”. Deja, neprisimenu tos auklėtojos vardo.

Dar prisimenu, kaip kapstydamiesi smėlio dėžėje iš baimės užkasėme kelis vorus. Vėliau auklėtoja pasakojo, kad reikia leisti gyventi visiems padarėliams, voriukams – taip pat. Tos gyvenimiškos pamokos įstrigo visam laikui.

TĖVELIAI. Mažas Vytautas Grubliauskas su tėveliais Augustina ir Boleslovu Grubliauskais.

Koks buvote vaikas – padūkęs ar geras berniukas?

Kiek man pasakojo amžinatilsį tėvukai – buvau geras berniukas. Nors kipšiukas ir visada tūnojo viduje. Mano tėvai buvo paprasti žmonės, kaip ir didžioji dalis anų laikų žmonių. Tėvas – Boleslovas Grubliauskas visą gyvenimą dirbo Klaipėdos autobusų parke vairuotoju. O mama, Augustina Grubliauskienė, dirbo Klaipėdos viešojoje bibliotekoje Knygų saugyklos skyriaus vedėja. Tad tikrai nebuvau išpaikintas. Dešrelė atrodė didžiausias gardėsis.

Kai manęs nebūdavo kur palikti, tėvas kartais mane pasiimdavo į darbą. Patikdavo sėdėti šalia tėvo ant autobuso variklio gaubto – iš aukštai viskas gerai matyti. Taigi su Klaipėdos gatvėmis, pajuokaudamas galiu pasakyti, susipažinau jau ketverių.

VYTAUTAS IR VYTUKAS. Kiekvienas mažas berniukas kada nors pats tampa ir tėčiu.

Tokie pat šilti prisiminimai ir iš mokyklinių laikų?

Tikrai taip. Puikiai atsimenu pirmąją mokytoją – Bronę Pocienę. Mokslai man sekėsi neprastai, buvau vienas iš gerųjų mokinių. Bent jau pradinėse klasėse nekildavo jokių problemų dėl mokslų ar elgesio. Beje, pradinių klasių mokytojos vyras taip pat dirbo vairuotoju Klaipėdos autobusų parke ir su mano tėvuku kartais, matyt, ir apie mane pabendraudavo. Tačiau jokios protekcijos nebuvo, greičiau priešingai – jei aš norėdavau ką nors nuo tėvų nuslėpti apie mokyklinį gyvenimą, nepavykdavo.

Ir vėliau, vyresnėse klasėse, su kitais mokytojais buvo tokie pat geri santykiai?

Kokios nors didelės trinties su mokytojais nebuvo, gal tik išskyrus geografijos mokytoją, kuriai, matyt, dėl judraus būdo ir noro pašmaikštauti nelabai kritau į akį. Nors aš ir buvau jos „numylėtinis”, bet tai nereiškia, kad man nesisekė geografija. Tiesa, kartą įpykęs net išdaužiau akmeniu šios mokytojos kabineto langą. Vėliau prisipažinau, ir tėvukui teko jį sutvarkyti. Tai buvo mano moksleiviškas maištas ir kartu gera pamoka, kad negalima šitaip spręsti problemų. Tai buvo jei ir ne paskutinis, tai vienas iš paskutiniųjų mano istorijoje išmuštų langų…

Supratau, kad jų būta ir daugiau, bet gal neskaičiuokime. Geriau papasakokite, kokiais pažymiais mokėtės?

Mokyklą baigiau gana geru vidurkiu. Penkiabalėje sistemoje, regis, vidurkis buvo 4,8. Turėjau vieną silpną vietą, vadinamąjį Achilo kulną – nesisekė piešimas ir braižyba. Šiems dalykams neturėjau nei talento, nei kantrybės. Visi kiti mokslai sekėsi puikiai.

O kokie buvo jūsų santykiai su bendraklasiais?

Labai geri. Neturiu kokio nemalonaus prisiminimo, kad būčiau su kuo labai susipykęs ar nedraugavęs. Gal kartais ir tekdavo su kuo apsistumdyti, bet tai tikrai nepaliko žaizdų sieloje ir su visais bendraklasiais mielai bendraujame iki šiol, tik, deja, susitinkame labai retai.

Įtariu, kad linksmų nutikimų mokykloje tikrai buvo?

Nežinau, ar tai linksma, net būdavo tokių dienų, kai ateidavau į mokyklą knygas susikrovęs ne į portfelį, o į kibirą ar kokią dėžę. Taip elgdavausi, kai paskelbdavo savitvarkos dieną. Matyt, šitaip aš tarsi demonstruodavau, kad esu nusiteikęs rimtai dirbti. Pamenu, pusė mokyklos ateidavo pasižiūrėti, kaip Grubliauskas į mokyklą žingsniuoja nešinas kibiru.

Pamenu ir kitą epizodą, kaip vienam darbų mokytojui „lobziku” per pamoką bandžiau patrumpinti kėdės koją. Laimei, buvau sučiuptas greičiau, nei įvykdžiau savo planą… Buvo ir kitų nekaltų jaunatviškų išdaigų, kai pasiėmęs veidrodėlį rusų kalbos mokytojai rašant lentoje vis ant rankos vedžiojau saulės zuikutį. Kelias pamokas ji negalėjo išsiaiškinti, kuris mokinys šitaip pokštauja, bet kai nučiupo, saldu nebuvo.

ŠEIMA. Iš vaikystės – ir šeimos vertybių branginimas.

Mokyklinę meilę patyrėte?

O kas nepatyrė? Buvau įsimylėjęs mokyklos seselę. Matyt, tas amžiaus skirtumas nebuvo žvėriškas, aš jau buvau vyresnių klasių mokinys, o ji neseniai pradėjusi dirbti. Tad mokyklos seselės kabinete dažnai leisdavai laiką, suprantama, ne dėl ligos. Tiesa, tai neišvirto į kokią nors intriguojamą istoriją, kurios šiais laikais šmėkšteli viešumoje. Tai buvo labai graži moksleiviška meilė.

Patikdavo tik vyresnės? Darželio auklėtoja, mokyklos seselė…

Ne, kodėl tik vyresnės? Krisdavo į akį ir žemesnių klasių mergaitės. Ir vardus puikiai atsimenu. Mylėjau ir Dainorą, ir Vitaliją, daugiau nebesakysiu.

Koks dabar yra jūsų santykis su švietimo įstaigomis?

Nenutrūkstamas, nes aš esu visų Savivaldybės pavaldume esančių švietimo įstaigų tiesioginis vadovas. Be to, visi mano vaikai dar mokosi. Tiesa, mokykla, kur mokosi mano vaikai, yra pavaldi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, o ne miestui, tad jokių viešų ir privačių interesų konflikto nėra. Mažasis Eduardo Balsio menų gimnazijoje eina į trečią klasę, dukros ten pat į aštuntą ir dvyliktą klases, o didysis – jau studentas. Džiaugiuosi, kad vaikai save surado, ir matau, kad jų pasirinkimai buvo teisingi.

Ir keletas žodžių apie mano didžiąją gyvenimo meilę, mano sutuoktinę Ingą, kuri į mano gyvenimą įsiveržė galingu viesulu ir pakeitė jį labai reikšmingai. Būtent jau santuokoje su Inga pasaulį ir jo vertybes pradėjau pažinti gerokai giliau ir prasmingiau. Ir jei turiu kokių žmogiškųjų stiprybių, tai jų šaknys neabejotinai mano šeimoje. Man taip pat išskirtinai svarbu, kad esu tikras Klaipėdos senamiesčio „vaikis”,žinantis kiekvieno senosios Klaipėdos namo istorija, doru tėvu užaugintas ir visada skatintas siekti tikslo ir nebijoti sunkumų. Iki pat šiol prisimenu, kad mama sakydavo: „Turtuolį nuo vargšo skiria tik rami sąžinė ir gera širdis”. Šis gyvenimo „motto” – tarsi kelrodė žvaigždė man ir šiandien.

Vytautas Grubliauskas mokėsi:

Vaikystėje lankė Danės gatvėje esantį darželį, kuris dabar vadinasi „Boružėlė”;

Nuo 1963 m. iki 1975 m. – Klaipėdos m. 4-ojoje vidurinėje mokykloje.

Mokymosi metais septynerius metus dainavo berniukų chore „Gintarėlis” bei keletą metų lankė Klaipėdos m. 2-ąją vaikų muzikos mokyklą.

Nuo 1975 m. iki 1980 m. studijavo tuometinės LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.

Politinė reklama bus apmokėta iš visuomeninio rinkimų komiteto “Vytautas Grubliauskas ir komanda” rinkiminės kampanijos sąskaitos. Užsakymo numeris 2019/03/15