Sako, jog šiuo metu Klaipėdoje jau esą begyvena vos 150 000 gyventojų. Tiesą sakant, man asmeniškai šis skaičius atrodo gana keistai ir net nelabai įtikinamai, turint omeny tą faktą, kad nuo tų laikų, kai oficialiai buvo skelbiamas 200 000 mūsų mieste gyventojų skaičius, išdygo daugybė naujų gyvenamųjų tiek daugiabučių, tiek kotedžo tipo, tiek individualių namų.

Sovietmečiu, jei atmintis neapgauna, iš viso balsuoti buvau du kartus. Martyno Vainoriaus nuotr.

Bet, prisimenant seną posakį, jog yra melas, didelis melas ir yra statistika, pasilikime ties šiuo sunkiai įtikinamu 150 000 gyventojų mūsų mieste skaičiumi, ir pasižiūrėkime, ką jis mums įdomaus gali papasakoti apie ką tik pasibaigusius mero rinkimus.

Nežinau, kaip kitiems, tačiau man tvirtinti, jog išsirinkome naują merą, kuris esą atstovaus visų miestiečių interesams, asmeniškai liežuvis neapsiverčia. Nes yra konkretus balsavusiųjų už rinkimus laimėjusįjį merą miestiečių skaičius, kuris net ir sumažėjusio jau minėtojo 150 000 fone atrodo labiau nei graudžiai: už jį pasisakė viso labo vargani 25 000 klaipėdiečių. Dar kiek daugiau nei 20 000 meru norėjo matyti antrąjį kandidatą. Žodžiu, iš kiek daugiau nei 130 000 balso teisę turinčių miestiečių į antrąjį rinkimų turą atėjo 45 252. Kaip tokiais atvejais sakoma, komentarai nereikalingi.

Visi likusieji, t. y. beveik 85 000 klaipėdiečių nebalsavo. Įdomu, kodėl?

Deja, atsakyti tiksliai į šį klausimą vargu ar įmanoma, tačiau bandyti nuspėti –  galima.

Pirmiausia, kaip ir bet kuriame mieste, šalyje ar visuomenėje visada yra dalis apolitiškų žmonių, niekada neinančių į jokius rinkimus. Ši dalis neturėtų būti itin didelė, juoba kad tarp jų esama ir tokių, kurie nebalsuoja, pvz., tik savivaldos rinkimuose, tačiau eina rinkti, pvz., šalies prezidento ar parlamento. Pažįstu keletą tokių. Tačiau pažįstu ir pora šeimų, niekada nedalyvaujančių jokiuose rinkimuose. Džiugina bet jau tai, kad jie, skirtingai nei kita dalis nebalsuojančiųjų, valdžios nekeikia, nieko iš jos nesitiki ir pretenzijų jai nereiškia.

Šio tipo žmones vadinu sąmoningais piliečiais, nors patriotai tam, žinoma, nepritartų. Tačiau dar sąmoningesniais vadinu tuos, kurie visada balsuoja, turi savo nuomonę, bet irgi valdžiai pretenzijų nereiškia, o pasikliauja savo jėgomis, mat puikiai žino, ko yra verti politikų rinkiminiai pažadai.

Tuos, kurie nebalsuoja, bet išsijuosę kritikuoja ne tik kitų išrinktą valdžią, bet ir visus kitus iš eilės – medikus, policininkus, gaisrininkus, mokytojus, sinoptikus, pardavėjus, teisėjus etc. vadinu labai negražiai, todėl nesakysiu – kaip.

Deja, tačiau intuityviai jaučiu, jog šįkart šio tipo veikėjų tarp tų beveik 85 000 patingėjusiųjų ateiti į rinkimus klaipėdiečių bus, ko gero, dauguma.

Kas dar galėtų būti kita, mažesnioji, dalis iš neatėjusiųjų  – bala juos žino. Galėtų ir patys prisipažinti.

Vietoj P. S.

Sovietmečiu, jei atmintis neapgauna, iš viso balsuoti buvau du kartus. Pirmąjį – sulaukusi pilnametystės, antrąjį – kai pažadėjo, jog bufete bus vengriškų žirnelių ir tirpios latviškos kavos. Apgavo – nebuvo. Dėl tol daugiau balsuoti nėjau. Vis tiek visada anuomet balsuojančiųjų būdavo „99,9 proc”.

Atkūrus nepriklausomybę, balsuoti einu visada. Net ir tada, kai nelabai turiu, už ką. Panašiai buvo ir šį kartą. Ir nors balsavau, tačiau nejaučiu, kad būčiau išrinkusi merą, kuris atstovaus klaipėdiečių daugumai. Nes jis, deja, atstovaus vos vienam miegamajam Klaipėdos mikrorajonui. Viliuosi, kad galbūt mano?