Nuomonės

Tymai ant pakrypusio stogo (1)

Rytas Staselis
2019-04-02


Gan miglotai pamenu, kada maždaug prieš 18 metų vedžiau į vaikų polikliniką skiepyti vieną savo dukterų. Atmintis ryškesnė apie tai, kad injekcija mažylei buvo daroma į galvą, ji siaubingai klykė išsigandusi, o gydytoja tada atrodė pakankamai rami, tarsi amatininkė.

Medikę tąsyk galvojau užmušęs. Juo labiau kabinete ant pakabos kabantys brendiniai jos kailiniai, mano supratimu, niekaip neatitiko vidutinio medikų uždarbio tuo metu. Nutuokiau, kiek jie kainuoja. Pats uždirbau gana padorius pinigus. Todėl radosi savotiškas įtarimas, kad tos medikės amatinkiškumas yra taip gerai apmokamas, kad jai mylėt arba užjaust mažųjų pacientų nė nereikia.

Ką tada būčiau daręs, jeigu tuo metu mano smegeninėn kas nors būtų prigrūdęs įvairaus mėšlo, kurį šiandien savo rėmėjams grūda Seimo narys Dainius Kepenis ir jo bendražygiai? Po teisybei – nesu tikras, kokia tada būtų buvusi mano reakcija, jeigu ne dar viena – ankstesnė mano patirtis.

Akivaizdu, kad prieš keturis dešimtmečius dabartinis Seimo sveikatos reikalų komiteto narys, Dainius Kepenis, aiškinantis apie skiepų žalą ir ragindamas juos keisti Vydūno mokymu, geruoju atveju čiuožtų priverstinai gydytis savo galvą. Blogesniu – už kurstymą – gal net būtų pasiųstas į kitą vietą, kur svietą budinanti saulelė kopdama matosi tik pro grotuotą langą. Martyno Vainoriaus nuotr.

1977-ųjų pavasarį berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ koncertinės kelionės po Rytų Vokietiją metu vienas choristas netikėtai pateko į ligoninę. Įtarta skarlatina. Tai kėlė nemaža problemų. Ne tik dėl to, kad mano kolega keliuose numeriuose turėjo dainuoti išskirtines partijas, o kelionė buvo itin intensyvi (jeigu pamenu tiksliai – 16 koncertų per dvi dešimtis dienų). Niekas nežinojo, kaip plačiai tarp choristų pasklidęs galimas užkratas.

Didesnis galvos skausmas buvo tas, kad Rytų Vokietijoje (tuomet Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) ši liga tuo metu buvo kaip ir įveikta, todėl ne iš karto atsirado patirties tokiuose dalykuose turinčių medikų. Tačiau per kelias dienas daktarą pavyko surasti ir jis viešbutyje konvejeriu turėjo patikrinti apie 70 žmonių.

Tąsyk (tuomet buvau dešimtmetis, todėl galiu klysti) man atrodė, kad pagyvenęs gydytojas buvo sunerimęs gal net labiau už mus visus, išsirikiavusius koridoriuje ir iš eilės varstančius viešbučio kambarį, tapusį diagnostikos kabinetu. Jeigu šis mano įspūdis teisingas, įsivaizduoju, kaip į mus – atvykėlius iš tuometinės Sovietų Sąjungos – žiūrėjo tasai medikas – atstovas šalies, kuri medicinos požiūriu, palyginus su SSRS, buvo nepalyginamai pažangesnė ir, kas svarbiausia, tvarkingesnė.

Laimei, šis gastrolių epizodas buvo trumpalaikis, o ir Rytų Vokietijos ligoninės lovą išbandęs kolega netrukus grįžo į rikiuotę – įtarimai galų gale nepasitvirtino.


Ir VDR, ir Sovietų Sąjunga anais laikais buvo totalitarinės valstybės, atitinkamai valdžiusios užkrečiamųjų ligų prevenciją – privalomuoju vakcinavimu. Savaime suprantama, netoleruodamos jokių klausimų ir diskusijų šiuo klausimu. „Viens ir viskas!”, – visą galimų diskusijų erdvę tuo metu iliustravo animacinis, vaikams skirtas filmukas apie begemotą, kuris bijojo skiepų.

Šiais laikais, kada tymų protrūkis Lietuvoje paguldė daugiau nei 300 žmonių, ar galėtume sakyti, kad kalta demokratija, nes ji ne tik toleruoja diskusijas?

Akivaizdu, kad prieš keturis dešimtmečius dabartinis Seimo sveikatos reikalų komiteto narys, Dainius Kepenis, aiškinantis apie skiepų žalą ir ragindamas juos keisti Vydūno mokymu, geruoju atveju čiuožtų priverstinai gydytis savo galvą. Blogesniu – už kurstymą – gal net būtų pasiųstas į kitą vietą, kur svietą budinanti saulelė kopdama matosi tik pro grotuotą langą.

Dabar Lietuvoje demokratija – laisvė kalbėti taip pat ir blėnis, imituojant, kad kalbama apie svarbias problemas, kurias totalitarizmas buvo užsmaugęs.

Ar tai augimo problema? Iš dalies, nes ne tik Lietuvoje, bet ir daug ilgiau už mus demokratiškai gyvenančiuose Vakaruose tymai, kitos užkrečiamos ligos virsta nemalonia aktualija.

Kita vertus, demokratija yra ne tik laisvė, bet ir atsakomybė. Antrąją sąlygą vis dar nemaža žmonių yra linkę pamiršti. Ir ją, deja, priminti gali ne abstrakti grėsmė, ne statistika, pagaliau ne išsimokslinusių ekspertų nuomonė, o kada konkretus užkratas pasibeldžia į asmeninės erdvės duris.

To linkėti – tarsi nežmoniška, tačiau kaip tik tai kartais padeda atstatyti ne ton pusėn pakrypusį stogą.


2019-04-02

Vienas komentaras apie “Tymai ant pakrypusio stogo”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt