Svarbu, Veidai

„Šuniukų fėja“: „Šuo kalba kiekvienu savo kūno plaukeliu” (1)

Gabrielė Ruočkutė
2019-04-06


Skaistė Svidraitė, kitaip dar vadinama „Šuniukų fėja“, tokią pravardę gavo ne be reikalo. Pradėjusi veiklą gyvūnų prieglaudoje kaip savanorė, šiuo metu ji kovoja prieš stereotipus plačiašypsnių šunų (stafordšyro terjerai, pitbuliai, bulterjerai ir kt.) atžvilgiu, yra beglobių gyvūnų socializacijos trenerė, rūpinasi depresija sergančiais šunimis, yra Lietuvos kinologų draugijos mokymo centro lektorė.

Taip pat Skaistė jau kurį laiką gyvena 60 km nuo Klaipėdos įsikūrusioje sodyboje, kurioje jau kurį laiką veikia jos prieglauda šunims.

Beje, šiai merginai tik 22-eji, o vos prieš kelias savaites ji tapo dienraščio „Klaipėda” rengiamų rinkimų „Metų klaipėdietė“ laimėtoja.

„Pagrindinė klaida yra ta, kad žmonės nori viską kontroliuoti – ir savo gyvenimą, ir aplinkinius, ir gyvūnus. Nuo to noro kontroliuoti, nuo noro, kad viskas būtų tobula, ir atsiranda klaidos”, – sako Skaistė Svidraitė. Edita Nyork – Creator of Illusion nuotr.
Iš kur atsirado tas ryžtas kovoti su stereotipais?

Kai pradėjau savanoriauti, buvau dar nepilnametė, tada man buvo 14 metų. Prieglaudoje, kurioje savanoriavau, vis atsirasdavo tokių šunų kaip Vidurinės Azijos aviganiai, Kaukazo aviganiai – neva tai rimtesni – ir man neleisdavo prie jų eiti. Sakydavo, kad tokie šunys gavę dėmesio susireikšmina, gali tapti agresyvūs ir taip toliau. Man tai pasirodė tokia nesąmonė! Juk tie šunys, kaip ir visi kiti, guli pilvą išvertę ir prašosi pakasomi.

Šiek tiek vėliau atsirado draugas, kuris laikė amerikiečių Stafordšyro terjerą, stafą. Taip ir įlindau į šių šunų mylėtojų bendruomenę. Pradėjau suprasti, kad jie negali už save pakovoti, o apie juos susidariusi labai bloga nuomonė. Kai pastebėjau diskriminaciją jų atžvilgiu, pradėjau labiau atkreipti dėmesį net ir į žmonių elgesį gatvėje. Pavyzdžiui, einame su stafu priekyje, o moteris, einanti iš paskos, šaukia: „Uždėk tam šuniui antsnukį!“

O ir šiaip esu prieš bet kokią diskriminaciją. Nesvarbu, ar žmogus tai, ar gyvūnas.

Tai pati savo šuniui niekada nesi uždėjusi antsnukio?

Savo vokiečių aviganiui esu, kadangi jis yra realiai pavojingas žmonėms, bet stafams ir pitbuliams – ne. Jau net ir veterinarai žino, kad mano šunys nekanda. Kartais atvedu juos sučipuoti, nespėju net atsisukti, o jau būna viskas baigta.

Turi net 7 šunis! Kaip juos išmokai tokio paklusnumo? Bendrauji su jais kaip nors ypatingai psichologiškai?

Aš tiesiog su jais bendrauju. Jie yra mano draugai ir aš nenaudoju prieš juos jokio smurto. Kaip ir su žmogumi – jeigu naudosi smurtą ir jį sužalosi, tai jis ir bus agresyvus. Aš visada sakau, kad agresija iššaukia agresiją.

Atrodo, kad vis tiek turi kažkokią ypatingą gyslelę, dėl kurios perpranti šunų psichologiją… Ar tai įgimta, ar išmokstama?

Greičiausiai, kad įgimta, bet tas įgimtas bruožas motyvavo mane tobulėti. Apie šunų psichologiją perskaičiau daugybę knygų, išžiūrėjau daugybę „Youtube“ filmukų. Šuns psichologijos perpratimas yra tiesiog šuns kūno kalbos supratimas. Jis viską pasako savo kūnu – ko jis nori, ko nenori, kas jam patinka, o kas ne.

Anksčiau norėjau užsiimti kinologija, bet supratau, kad viskas yra visai kitaip negu man atrodė anksčiau. Nereikia tam šuniui dėti griežto ar smaugiančio antkaklio, jį draskyti tam, kad suprastų komandas. Aš esu beprotiškai sužavėta benamių žmonių šunimis, nes sukurti tokį ryšį yra kažkas „wow“… Mums, viską turintiems žmonėms, reikia išmokti labai daug, kad to pasiektume. Benamių šunys netgi sugeba atskirti šviesoforo spalvas, nors teigiama, kad šunys spalvų nemato.

Daugybė žmonių juokaudami sako, kad kartais norėtų suprasti, ką jaučia jų šuo. Galbūt yra kažkokių specialių triukų, kaip to galima išmokti?

Tai labai paprasta, tačiau konkrečių punktų, kaip tai padaryti – nėra. Šuo kalba kiekvienu savo kūno plaukeliu. Labiausiai reikia atkreipti dėmesį į akis, ausis ir snukį. Jeigu šuo blogai jaučiasi arba situacija jam yra nepriimtina – jis žiovauja, apsimetinėja, kad „skaičiuoja varnas“. Šunys taip moka. Pavyzdžiui, jiems sako kokią nors komandą, o jie pradeda kasytis, ne todėl, kad jiems niežti, tiesiog jie yra labai geri manipuliatoriai.

O kokios yra pagrindinės šunų auklėjimo klaidos? Ar būtent tai, kad šeimininkai su savo šunimis retai kalbasi?

Pagrindinė klaida yra ta, kad žmonės nori viską kontroliuoti – ir savo gyvenimą, ir aplinkinius, ir gyvūnus. Nuo to noro kontroliuoti, nuo noro, kad viskas būtų tobula, ir atsiranda klaidos. Reikia patenkinti ir šuns poreikius, ne tik savo. Ir tie poreikiai nėra tik fiziniai. Žmonės sako: „Išvedžiau į lauką, skiriu daug dėmesio, miega mano lovoje“, bet poreikiai gali būti visai kitokie… Šuo gali norėti sportuoti, o gal kaip tik lyja ir šuo visai nenori eiti bėgioti su šeimininku.

Kontrolė pasireiškia ir kitais atvejais, pavyzdžiui, nusiperka biglį ir nori, kad jis niekada nepabėgtų ir vaikščiotų šalia kojos, tačiau taip niekada nebus. Jis turi savo poreikių, jam reikia uostyti, bėgioti, loti ir taip toliau. Tai jo įgimtos savybės.

Dar kitokių poreikių turi haskiai. Pažįstu žmonių, kurie augina haskius (nors pati niekada nesirinkčiau auginti šios veislės šunų) ir sėkmingai patenkina jų poreikius, todėl ir randa bendrą kalbą.

Apskritai žmonės šunis dažnai renkasi pagal grožį – akis ar kailio spalvą. Dauguma galvoja, kad aš visada siūlau įsigyti stafą arba pitbulį, nors taip nėra. Aš tiesiog siūlau pajausti. Šių veislių šunys man patinka, nes jie yra išskirtinai stabilių nervų. Viskas dėl jų istorijos. Kadaise stafordšyrai buvo naudojami kovose, tai jiems išugdė aukštą skausmo barjerą. Tarkim, tą patį vokiečių aviganį išvesti iš kantrybės yra vieni juokai, o išvesti iš kantrybės stafą arba pitbulį – reikia turėti talentą.

O dresūra šunims svarbi?

Dabar yra labai populiaru eiti į dresūros mokyklas ir girtis, kad šuo moka 101 komandą. Tačiau šuo gali mokėti daugybę komandų ir būti kvailas arba gali nemokėti nė vienos komandos ir būti labai protingas.

Dresūros mokyklose moko bendro paklusnumo, šunims tai puikiai sekasi, deja, mūsų dresuotojai yra labai stereotipiški. Pavyzdžiui, jie sako, kad šuniui negalima leisti bendrauti su kitais šunimis, nes pats svarbiausias jam turi būti šeimininkas. Aš šį stereotipą laužau. Kai žmonės man atsiveža savo šunis, aš jiems leidžiu lakstyti su savaisiais. Po to tų šunų šeimininkai man sako: „Man atsivėrė akys, mano šuo manęs nebetempia prie kitų šunų, dabar mano šuo yra paklusnesnis“.

Viskas į tai ir susideda. Jeigu patenkinsi šuns poreikius, jis norės su tavimi bendrauti ir bendradarbiauti, visai kaip benamių šunys. Juk jie neina į dresūros mokyklas. Jie tiesiog sukuria stiprų ryšį, dėl kurio šuo nori būti šalia žmogaus ir jo klausyti. Reikia šiek tiek „nuleisti savo ego“ ir negalvoti, kad esi alfa. Tereikia būti šuns draugu.

Kad ir tokia situacija. Vieni žmonės iš prieglaudos pasiėmė šuniuką, kuris puola kitus šunis. Kur nors išvykdami, jie palieka man šitą šuniuką prižiūrėti. Kai atvažiuoja pas mane, jis laksto su mano šunimis ir jų nepuola. Šeimininkai sako, kad jų šuo veidmainis (juokiasi). Taip yra todėl, kad aš sukuriu jam palankią aplinką, kurioje jis gali būti savimi. Nespaudžiu ir nieko nereikalauju.

Kai, pavyzdžiui, atiduodu savo šunis globai, nauji šeimininkai sako: „Eisiu į dresūros mokyklą“, o aš klausiu: „Kam?“ Liepiu geriau palaukti mėnesį-du, o jeigu vėliau bus problemų, aš pati padėsiu jas išspręsti.

Komandų galima išmokti ir „Youtube“. Na, tik reikia informaciją atsirinkti. Bet eiti vien dėl to fakto, kad eiti – nėra reikalo. Šuns ir šeimininko ryšys dresūros mokykloje nesustiprėja. Ryšys stiprėja tada, kai šuniui smagu, o dresūros mokykloje dažniausiai smagu tik jo šeimininkui.

Nors mano šunys ir nemoka milijono komandų, bet aš juos nesibaimindama galiu nusivesti į miestą, nueiti pas veterinarą, į kavinę ir žinau, kad jie man nepridarys gėdos. Nemokinu jų nei sėstis, nei gultis. Man tai neįdomu, man įdomu su jais tiesiog bendrauti.

Edita Nyork – Creator of Illusion nuotr.
Ar Klaipėda draugiškas šunims miestas?

Klaipėda yra beprotiškai draugiškas šunims miestas. Kitiems miestams iš Klaipėdos yra ko pasimokyti. Iki pilnos laimės betrūksta, kada dar ir į viešąjį transportą įleistų su šunimis. Nes Vilniuje galima. Prieš kurį laiką  su kitomis prieglaudomis buvome savivaldybėje, tai mestelėjome tokią mintį. Na taip, autobusuose tada jau reikėtų šunims dėti antsnukius. Bet kaip aš sakau, žmonės, kuriems neįdomūs jų šunys, nesiveža jų prie jūros, todėl ir autobusu važinėtų socializuoti, normalūs šunys.

Kalbant apie kavines, tai dabar beveik nėra kavinės, į kurią negalėtum įeiti su šunimi. Prieš penkerius metus „Facebook‘e ” sukūriau „Klaipėdos šunų mylėtojų“ grupę, o pirmieji grupės narių susitikimai vykdavo „Fakse“. Šis baras buvo vienas pirmųjų, kuris įleisdavo netgi su koviniais šunimis. Aišku, gali būti išprašytas bet kur, jeigu tavo šuo elgsis kaip laukinis, bet lygiai taip pat nutiktų ir jeigu atsivestum „laukinį“ vaiką.

Tai šunų agresiją iššaukia šeimininko bendravimo su šunimi būdas?

Ir bendravimas, ir žmonių stereotipai. Žmonės pasitinka išvaizda – kvadratinė galva, raumeningas kūnas… Dar ir žiniasklaida dažnai meluoja. Tai yra mano „kova su vėjo malūnais“…

Visai neseniai buvo įvykis, kai šuo įkando vaikui į pirštą. Pristatant reportažą žiniose buvo rodoma stafo nuotrauka. O iš tikrųjų šuo buvo prie būdos pririštas mišrūnas. Nors taip ir sulaukiama dėmesio, niekas nepagalvoja, kad tas dėmesys kenksmingas. Vėl kuriami stereotipai.

Dirbi ir su šunimis, kurie serga depresija. Kaip vyksta jų gydymo procesas?

Daug kam tas faktas atrodo labai juokingas. Viskas nuo to ir prasidėjo, jog kai supratau, kad įprasta dresūra man neįdomi, pradėjau gilintis į šunų psichologiją, į jų kūno kalbą ir poreikius.

Šunys susirgti depresija gali lygiai taip pat kaip ir žmonės. Nuo kažkokio nuolatinio spaudimo, nuo nepilnavertiško gyvenimo. Na taip, šuo nekuria ateities planų, kaip nusipirks namą, uždirbs pinigus ir gimdys vaikus, bet kiekvienas šuo turi poreikį pauostyti, palakstyti ir pažaisti ir jeigu šitie poreikiai nepatenkinami, yra tikimybė susirgti depresija.

Pavyzdžiui, pas mane dabar gyvena vienas stafo mišrūnas, kurį žmonės atidavė, nes šis, neva, įkando jų vaikui. Kai atėjau jo pasiimti, supratau, kad tai tipinis variantas, kokiomis sąlygomis gyvenę pas mane dažniausiai atvažiuoja šunys – griežtas antkaklis, metro ilgio metalinis pavadys ir antsnukis. Kai paklausiau, ar šuo yra piktas, ar nesutaria su kitais šunimis, šeimininkai sakė, kad nežino, nes to šuns niekada nebuvo prileidę prie kitų šunų. Iš to, kaip šis šuo elgėsi ir reagavo, negalėjau sakyti, kad buvo nemylimas, tačiau meilė buvo ne tokia, kokios jam reikėjo. Matėsi, kad šuo buvo šiek tiek nervingas, bet greičiausiai dėl to, kad gimus vaikui, jam buvo nuolat liepiama sėdėti ir nejudėti. Mama įkandimo įvykio net nematė, o kai jai pasakiau: „Esi pati kalta, kad neprižiūri savo vaiko ir šuns“, apsiverkė ir ant manęs supyko.

Kai tą šunį parsivežiau, jis beprotiškai stresavo. Taip stresavo, kad galvojau, jog išsikraustys iš proto ir reikės jį užmigdyti.

Kaip tas stresas pasireiškė?

Jam buvo niekas neįdomu, nieko nenorėjo, buvo viskam apatiškas. Ir kitiems šunims. Inkštė, staugė, nevalgė kokias 3-4 dienas. Po kiek laiko jau pradėjo valgyti, su manimi vaikščioti, o kartais ir su pagaliu pažaisti. Žinoma, dėl streso ir blogos psichologinės būklės jam „kirto per sveikatą“ – nupliko uodega, kraujavo, atsirado bakterija. Dabar atidaviau jį į laikiną globą pas draugę. Praėjus mėnesiui atrodo, kad tai visai kitas šuo. Jis žaidžia su kitais šunimis, nori bendrauti su žmonėmis. O prieš tai žiūrėdavai jam į akis ir galvodavai, kad nebėra tame šunyje šuns.

Ar gali susirgti depresija gerų šeimininkų šunys?

Žiūrint ką vadinsime geru šeimininku. Visi žmonės mano, kad jie geri šeimininkai. Va, pavyzdžiui, eina į dresūros mokyklą, moko šunį komandų, visur vežiojasi. Bet būtent dėl to, kad nepatenkinami tam tikri poreikiai, šuo gali susirgti. Jis gali pradėti stresuoti, o viskas nuo streso ir kyla. Gali pradėti nenorėti pasilikti vienas namuose, gali pradėti pjautis su kitais šunimis. Lietuvoje labai neįprasta kalbėti apie šunų depresiją…

Niekam neleidžiu savęs vadinti nei dresuotoja, nei kinologe, geriau sakau, jog mane vadintų šunų psichologe. Žmonės tai išgirdę pradeda juoktis. Sako: „Tu ką? Pasiguldai šunis, su jais pasišneki ir jie išeina sveiki?“ Tiesiogiai taip nėra, bet realiai viskas vyksta labai panašiai kaip ir su žmonėmis.

Edita Nyork – Creator of Illusion nuotr.
Minėjai, kad draugė yra priglaudusi šunį. Tavo draugai – yra tavo pagalbininkai?

Savo globojamiems šunims esu priversta nuolat ieškoti namų, kadangi savo sklype galiu priimti 20 šunų. Daugiau neturiu kur ir tiesiog nespėju fiziškai. Ši draugė taip ir atsirado. Praeitais metais ji pati pasisiūlė priglausti vieną iš mano šunų.

Kiek šunų tavo sodyboje gyvena šiuo metu?

Turbūt kad 20 ir yra (juokiasi).

Ar turi pagalbininkų, ar šunis prižiūri viena?

Viską darau viena.

Kaip spėji padalinti savo meilę visiems?

Taip ir dalinu meilę, kad būnu murzina iki galvos. Va ir dabar kuprinė ištepta, neaišku, kaip ta dėmė atsirado.

Aš jiems leidžiu gauti iš manęs meilės tiek, kiek jie nori. Yra šunų, kuriuos galima vedžioti tik po vieną, tai jiems gal labiau pasiseka. Bet yra krūva šunų, kuriuos vedu 4-5 iš karto.

Kaip vyksta tokios gausybės šunų vedžiojimas? Kaip juos išlaikai?

Aš jų nelaikau, nes gyvename vienkiemyje. Nemėgstu pavadžių. Praeitą savaitę man atvežė vieną šunį ir perspėjo, kad neskubėčiau jo paleisti nuo pavadžio, nes šis linkęs pabėgti. Išėjau su pavadžiu, o mane tai taip nervina. Galvoju: „Juk šitokie laukai…. Tas šuo gali čia uostinėti, lakstyti. Kodėl aš turiu tampyti tą pavadį, lakstyti, jei galiu tiesiog eiti netoliese ir kartu su juo žaisti.“ Taip pagalvojau ir jį paleidau, o jis niekur nuo manęs nebėgo. Aš jam mėčiau pagalį, o jo akyse matėsi susižavėjimas. Aš juo pasitikėjau ir su juo užsiėmiau.

Prieš tai šio šuns gyvenimas buvo toks – parduotas, padovanotas, kažkam paliktas. Jam tiesiog atidarydavo duris ir išleisdavo vieną pasivaikščioti, tai jis kaip normali asmenybė ir eidavo ieškoti nuotykių. Taip ir apėjo visą Kauno rajoną, kol galiausiai jį „supakavo“. Jeigu žmogus būtų su juo užsiėmęs, kažką veikęs kartu, tai jis niekur ir nebūtų ėjęs.

Na, būna, kad mano šunys irgi visko sugalvoja. Du jauni mėgsta per laukus pas kaimynus bėgti ir kiekvieną kartą bėgdami galvoja, kad suspės, bet aš juos pašaukiu ir grįžta. Jiems net stirnos gali pro akis lakstyti ir nė vienas nebėgs. Jie tam neturi poreikio, jiems gerai su manimi. Tai kodėl jie turi pabėgti iš ten, kur jiems yra gerai?

O kaimynai nesiskundžia ir nepyksta?

Su tais kaimynais būna visko. Ir Klaipėdoje, kai gyvenau, ir dabar būna. Niekada visiems neįtiksi, bet aš ir nesistengiu. Pačioje pradžioje kiekvieną dieną važinėdavau iš Klaipėdos į sodybą, pirmyn ir atgal gaunasi 120 kilometrų. Pamenu, pirkau daržoves kaime savo ožiui ir avinui, (ir juos esu išgelbėjusi) ir prasitariau apie važinėjimą, tai man sako: „Tu šitiek kilometrų važinėji! Ar negali kas nors ateiti už tave tų šunų pašerti?“ O juk šunys turi ir palakstyti, jie negali sėdėti voljere! Praeitais metais išvažiavau keturioms dienoms, šunys per tą laiką buvo pašerti, jais buvo pasirūpinta, tik tiek, kad liko nepavedžioti keturias dienas, tai kaimynai iš karto paskleidė kalbas, kad šunys sėdi uždaryti, neėdę ir panašiai. Nors nei matė, nei žino.

Prižiūri dar ir išvykstančių žmonių šunis. Ar nebūna, kad žmonės šia paslauga naudojasi piktybiškai ir šunis tau palieka, norėdami nuo jų pailsėti?

Kaip tik atvirkščiai. Sako, kad nori šunį išleisti atostogų, nes neturi jam pakankamai laiko. Viena draugė, pavyzdžiui, paprašė ateiti išvesti jos šunį, nes laukėsi ar buvo ką tik pagimdžiusi. O ji su savo šunimi visada vaikščiodavo tais pačiais ratais. Prieš tai aprodė man savo nuolatinį maršrutą, bet aš žiauriai nemėgstu rutinos ir monotonijos. Jau antrą dieną nusprendžiau nebeeiti tuo pačiu keliu. Vietoj to, su jos šunimi apvaikščiojome pusę rajono. Paskutinę vedžiojimo dieną draugė man parašė, kad jos šuo stovi prie durų ir cypia, dėl to ji jaučiasi pačia blogiausia šeimininke pasaulyje (juokiasi).

Prieš kelias dienas savaitgalį irgi vedžiojau vieną šunį, kuris po pasivaikščiojimo apsikabino mano koją.

Ar tavo šunis turi galimybę pasiimti žmonės, gyvenantys užsienyje? Kaip vyksta šis procesas?

Dažniausiai žmonės, gyvenantys užsienyje, patys susiranda mane ir mano šunis. Būna, kad parašo, jog jau kurį laiką stebėjo nuotraukas ir labai patiko vienas ar kitas šuo. Tada klausia, kokios yra įsišuninimo galimybės (juokiasi). Aš pasitikiu žmonėmis, suteikia jiems galimybę pasiimti šunį ir nieko neklausinėju, bet jeigu jie sugriauna mano pasitikėjimą, tai visiems laikams.

Kaip tik neseniai išsiunčiau vieną šuniuką į užsienį. Tarpininkė man parašė, kad yra tokia šeima Anglijoje, galinti iš manęs paimti šunį, kuris turi mažiausias galimybes rasti namus Lietuvoje. Ir jiems visiškai nebuvo svarbu, kaip tas šuo atrodo. Nusiunčiau jiems porą nuotraukų, kad išsirinktų, bet jie tik dar kartą perklausė, kuriam iš jų bus sunkiau rasti namus. Siūliau rinktis iš stafo mišrūno ir paprastos mišrūnės, bet pasakiau, kad namus Lietuvoje sunkiau rastų paprasta mišrūnė. Lietuviai mėgsta pasipuikuoti veislėmis.

Jie tris mėnesius laukė, kol atsiųsiu šunį. Per savo užimtumą vis nespėdavau kažko sutvarkyti. Galiausiai per skubėjimą nutiko taip, kad šuns knygutėje trūko vieno parašo ir jį sustabdė Prancūzijoje. Iš pradžių paliko karantine, o tada išvežė į viešbutį. Viešbutyje šunys laikomi penkias dienas, o po to, greičiausiai, migdomi. Būsima šeimininkė su tarpininke iš Anglijos kėlėsi keltu į Prancūziją tam, kad pasiimtų šunį. Ir pati tą kartą jau ketinau pirkti bilietą į Prancūziją. Bet šiuo atveju gavosi žmonių patikrinimas, kad jie tikrai šuns nepaliks likimo valiai.

Kai atiduodi šunis, ar stebi jų tolimesnes istorijas?

Su visais šeimininkais stengiuosi palaikyti ryšį. „Facebook‘e“ turiu grupę, kuri vadinasi „Šuniukų fėjos elfai“ (juokiasi). Jeigu žinau, kad važiuosiu, pavyzdžiui, į Vilnių, iš anksto paklausiu, galbūt bus norinčių susitikti.

Ar yra tokių šunų, kuriems tikrai sunku rasti namus. Savo „Facebook‘o“ puslapyje gana atvirai rašai apie namų ieškančių šunų istorijas. Ar žmonės nepabijo atvirų faktų?

Aš žmonėms nemeluoju. Galbūt tai apsunkina namų paieškas, tačiau net jeigu šuo anksčiau yra įkandęs žmogui, visad tai pasakau. Tie, kas mane seka seniai, žino, kad istorijos, kuriomis dalinuosi, yra iš senojo šunų gyvenimo, dabar yra „atverstas naujas lapas“ ir tas šuo jau visai kitoks.

Koks artimiausias tavo tikslas?

Įkurti „Fėjų slėnį“. Tai sodyba nerealioje vietoje, su nerealia atmosfera – piliakalnis ir upė kieme, gamta visur aplinkui. Šią sodybą gavau panaudos sutartimi, todėl ji man nepriklauso. Tačiau čia noriu sukurti vietą, kur ir žmonėms ir šunims būtų gera. Žmonės galės atvažiuoti, pabėgti nuo miesto, pabūti su savimi. Sodyboje gyvens ir mano beglobiai šunys.

Ar priimi pagalbą? Savanorystę?

Priimu, tačiau nėra daug motyvuotų žmonių. Žmonės tikisi, kad viskas bus labai paprasta. Tie, kurie nori karmos taškų arba parodyti visuomenei, kokie jie geri žmonės paprastai pas mane neužsibūna. Dar žmonės labai nori būti įvertinti ir gauti kažkokį atlygį. Tai žinodama, renginių metu nestoviu ištiesusi aukų dėžutę, o dirbu – piešiu vaikams ant veidukų, lankstau balionus. Suteikiu kažką mainais.

Žinoma, yra išskirtinių atvejų. Vasarą pas mane praleido viena mergaitė su savo šunimi, sodyboje ji būdavo kiekvieną mėnesį po savaitę. Šiuo metu ji namuose globoja mano šunis. Bet jai už pagalbą nereikia padėkų. Ji dėl to tiesiog jaučiasi gerai.

Esi švelniai vadinama „Šuniukų fėja“, įsivaizduok, jei būtum tikra fėja ir turėtum stebuklingų galių, koks būtų vienas dalykas, kurį pakeistum pasaulyje?

Visiems duočiau meilės. Man atrodo, kad daugumai tos meilės trūksta, dėl to ir atsiranda visi blogi dalykai.


2019-04-06

Vienas komentaras apie “„Šuniukų fėja“: „Šuo kalba kiekvienu savo kūno plaukeliu””

  1. Kaip ir su žmogumi – jeigu naudosi smurtą ir jį sužalosi, tai jis ir bus agresyvus. Aš visada sakau, kad agresija iššaukia agresiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt