Senienų žurnalas

O(do!)ntologija ir kt. (2010)

Linas Poška
2019-04-07


Aristotelis antrojoje „Gyvūnų istorijos“ knygoje teigia (nenurodydamas skaičių), kad žmogaus patelė turi mažiau dantų nei patinas. Rūšies egzempliorių studijoms jis turėjo pakankamai: jo žinioje buvo ir klusnūs licėjistai, ir Pitija; ši jį tikrai mylėjo ir mokslininkui tyrimo eigoje piršto nebūtų nukandusi. Tačiau Aristotelis nenusileido iki banalios empirikos ir daug plačiau rašė – jau toliau – apie genderinius skirtumus; jais akivaizdžiai ir rėmėsi šioje savo ištarmėje.

Taip aiškėja Logikos Tėvo samprotavimų seka: moterys kalba daugiau ir garsiau nei vyrai; tokiam kalbėjimui reikalingas galingesnis kalbos padargas; galingesniam padargui veikti reikalinga didesnė darbinė burnos kubatūra. O papildoma moters liežuviui būtina ertmė gali egzistuoti tik dantų sąskaita.

geralt (pixabay.com) nuotr.

Ilgus šimtmečius fizikai, pakerėti nepriekaištingo Aristotelio silogizmų grakštumo, irgi laikėsi šios pozicijos. Net romėnai; o šiems juk tikrai nestigo akademinės ir žmogiškosios drąsos.

Tik Antikos saulėlydyje suabejota Aristotelio teisumu. Avicena „Medicinos kanone“ cituoja neišlikusį Klaudijaus Galeno „De dentibus“. Pastarasis, romėnų karo gydytojas, ypatingo narsumo ir dorybių vyras, tyrė lyčių dantis organoleptiškai ir susidarė nuomonę, kad šiuo požiūriu vyras nesiskiria nuo moters.

Galeno nuomonę dabar palaiko ir dauguma Lietuvos metafizikų. Ir jeigu visi 457 Lietuvos filosofai būties tiesas nustatinėtų ne triukšmingai riedamiesi (kaip yra įpratę), o civilizuotame pasaulyje (kuriam mes ir norime priklausyti) priimtu demokratišku slapto balsavimo būdu, užsispyręs aristotelininkas Šliogeris turėtų pripažinti savo paklydimus. Bet taip tikrai nebus.

Filosofai yra savimylos, už kuriuos didesnių nežinau. Na, nebent rašytojai juos šiuo požiūriu lenkia. Juk rašytojai – tai tokie menki žmogeliai, kurie trokšta absoliučios, despotiškos valdžios kitiems.

Negalėdami to pasiekti gyvenime, jie savo troškimus perkelia į knygą: penkis šimtus puslapių veisia personažus, juos tuokia-išskiria, kankina, žudo… Labai retais atvejais leidžia jiems trumpai pajusti laimę. Ir tai tik tam, kad po to dar skaudžiau nuskriaustų.

Dėl nesuprantamų priežasčių patys žiauriausi iš jų, savo personažams suteikę daugiausiai kančių, yra laikomi ir didžiausiais moraliniais autoritetais. Jeigu rašytojas priverčia iš esmės neblogą, kaip vėliau paaiškėja, jaunuolį kirviu užkapoti senutę ir jos nėščią įseserę…. ooooo – skelbiama, – tai gilias moralines įžvalgas jis šitaip atskleidė, tai po kokias sielos gelmes panaršė!


Bet aš manau, kad smurtas prieš personažą būtų vargiai pateisinamas net ir sušvelninus šį siužetą. Tarkim, patobulinus kad ir tokiu būdu – kad Raskolnikovas yra korumpuotas Dūmos deputatas, ir kaip tik vargšė pensininkė jam droviai įberia į barščius žiurknuodžių. Nuo ko tasai ir nusistagaruoja, mirties patale dar spėjęs grąžinti kyšius ir pasakyti kokį pritinkantį padėčiai pamokymą dabarties politikams. Tačiau net ir taip patobulintu atveju… Vargu bau ko būtų verta mūsų jaunimui, saugotinam nuo kenksmingos informacijos, mokytis iš tokios knygos.

Kitose Europose moralistai turi kiek daugiau padorumo: štai, apkrėtęs Orano miestą maru, rašytojas pasigaili čiabuvių musulmonų ir mirčiai pasmerkia tik išnaudotojus kolonizatorius prancūzus. Bet tarp jų maru marina ir moteris bei vaikus. O tai, sutikime, irgi yra labai negražu.

Jeigu tam rašytojui moraliniams pamokymams iliustruoti taip jau labai būtinos personažų mirtys, siūlyčiau tokią ar panašią aktualiąją jo teksto redakciją: „Kūnai viens du sumetami į griovius. Dar jiems kūliavirsčia tebelekiant, ant veidų [vyrų, baltųjų, krikščioniškos tradicijos, heteroseksualų, 18-62,5, susimokėjusiųjų PSD] jau tykšdavo kupinais kastuvais žeriamos kalkės, ir žemė užpildavo juos be ženklo duobėse, kaskart vis gilesnėse. [Ant duobės krašto ašarą braukdavo neįgali arabė, o seras Eltonas, Radžiui pritariant gitara, dainuodavo, kad Jacko Nicholsono gyvenimas – tai žvakė vėjyje.]“

Vadovaudamiesi keista šiuolaikine logika laikraščiai rašo, kad despotiškai elgdamiesi su personažais rašytojai esą atskleidžia skaitytojams savo turtingą vidinį pasaulį ir mus ko nors pamoko. Bet aš negaliu patikėti, kad žmogus, turintis poreikį kontroliuoti, skriausti ir žeminti kitą – tegu tik ir savo personažą – pats turės bent kiek vertingą vidinį pasaulį ir galės mus ko gražaus išmokyti. Greičiau patikėsiu perskaitęs, kad toks rašytojas girtas parėjęs namo taburete muša žmoną ir peiliu bado dukrą. Tai labiau atitiktų, mano galva, jo psichologinį portretą.

Turiu pasakyti, kad ne aš pirmas atkreipiu dėmesį į šią brutalią rašytojų tironiją. Jau prieš penkiasdešimt metų šviesiausi protai ėmė ginti skaitytojų (o tuo pačiu – ir niekuo nenusikaltusių personažų) teises.

Bajuvarų genties išminčiai plėtojo Rezeptionsästhetik sampratą, langobardas suformavo opera aperta konceptą; už Atlanto ta pačia linkme mąstė anglosaksų teoretikai.

Visus tuos labai skirtingus mąstytojus vienija supratimas, kad tik skaitytojas, o ne rašytojas suteikia kūriniui prasmę. Skaitytojas, ne rašytojas ar jo personažai, yra svarbiausias. Rašytojo, tiesą sakant, gali ir nebūti (su visais jo personažais), jeigu skaitytojas – bus.

Aišku, rašytojai nenori skaitytojams atiduoti nė trupinėlio savo totalitarinės galios. Neatsitiktinai jie taip plūsta ir menkina interaktyvią tinklaratūrą: jeigu tik skaitytojas turi galimybę parašyti komentarą ir taip integraliai pratęsti kūrinį – tai jau rašytojui ne lygis ten publikuotis.

Todėl humanizuoti dabartinę raštiją gali ne rašytojai, o tik istorikai; pageidautina – istorikai geriausiųjų žmonijos laikų, Antikos. Juk tik istorikas neturi poreikio kurti ir engti personažus – realių veikėjų ir realių įvykių jam tiek yra pasaulyje, kad net nespėja jų visų suganyti. Ir tik istorikas turi galimybę parašyti apie realų skaitytoją, o ne apie išgalvotus personažus. O jau tam skaitytojui, esu tikras, – gali nusibosti rašytojas, gali nusibosti personažas – nenusibos sau jis pats niekados, ir nenusibos tikra jo paties istorija.

Taigi, štai palengva kaip tik ir priėjome prie tikros istorijos – tavo, miela(s) skaitytoja(u), liūdno, bet gražaus meilės romano. Romano be rašytojo, be jo išgalvotų personažų, vien su tavim: tik prisimink, kaip paikai meteisi į lengvabūdišką romėnišką odontologiją. Kaip po to gailėjaisi, kad dėl kvailos avantiūros tada pamynei atsargumą, sveiką protą ir logiką. Išmintingą graiko ontologiją.

Bet prisimink… prisimink ir tai, kaip tuščiai eikvodama(s) savo gyvenimą bailiai slapsteisi už graiko loginių spekuliacijų sangrūdos, kad tik išsisuktum nuo ryžtingo, kvapą gniaužiančio – nepaliekančio galimybės atsitraukti ir sparnus suteikiančio – romėniško poelgio.


2019-04-07

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt