Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis viešai pasidalino ketinimu Seime patyrinėti „Snoro” ir Ūkio bankų uždarymo aplinkybes. 150 tūkst. Eur partinės paramos vienam iš kandidatų prezidento rinkimuose – maža. Idėja – dar labiau purvynuose pamurkdyti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) remiamo Sauliaus Skvernelio konkurentus.

Rimvydas Valatka pastebi, kad kalbėdamas tai, ką nori, p. Skvernelis net nusišneka. Martyno Vainoriaus nuotr.

Paskui premjerui būtinus darbus nespėjančiam, todėl „tėvadienius” rinkimų kampanijai naudojančiam ministrui pirmininkui pagalbos purvo voniomis reikia siekiant toliau kompromituoti buvusią finansų ministrę Ingridą Šimonytę, ekonomistą Gitaną Nausėdą (nes tas esą – aiškus skandinaviškų bankų kadras) ir Lietuvos banko valdybos pirmininką Vitą Vasiliauską (nes gi – Dalios Grybauskaitės komandoje užgimęs personažas).

Rimtesnėse politikos diskusijose LVŽS favoritas akivaizdžiai neatsilaiko ir jeigu jam neleidžiama kalbėti tai, apie ką jis kalbėti nori pats, kaip kandidatas atrodo gana šiaip sau. Nepaisant visų įvaizdžio specialistų pastangų.

Tasai kalbėjimas „į vienus vartus” būtų dar nieko. Tačiau, kaip, manding, teisingai pastebi kolega Rimvydas Valatka, kalbėdamas tai, ką nori, p. Skvernelis net nusišneka.

Užbėgdamas žurnalistų tyrimui, kuriame buvo narpliojama istorija apie tai, kad dabartinis kandidatas į prezidentus, būdamas kelių policininku, elgėsi kažkaip nešvariai, p. Skvernelis pažadėjo viešai paskelbti Policijos departamento vidaus tyrimo, kuriame jis figūravo, medžiagą, tačiau savo pažadą netikėtai pamiršo. Jam, kaip premjerui, pavaldžios institucijos po, matyt, niekam netikėto jo pažado dabar ima savo patroną iš pelkės už ausų. Ir tai atrodo apgailėtinai.

Kitaip tariant, kandidatui Skverneliui reikia pagalbos iš šalies. Įtariu, dėl šio klausimo su LVŽS bendradarbiaujantys teisininkai, įvaizdžio ir viešųjų ryšių specialistai nakčia sunkiai besudeda bluostą, siekdami bent jau susapnuoti naujų idėjų.

„Snoro” ir Ūkio bankų epizodas istorijoje – kaip tik iš tos operos. Prie šios galima būtų pridurti be sąžinės graužaties „Litimpeks”, Akcinį inovacinį, Valstybinį komercinį, Kauno „Holdingo kompaniją”, stojimą į ES beigi NATO ir dar šį bei tą. Apsvarstyti galima visus politinius sprendimus, kurie Lietuvoje buvo arba nebuvo priimti per tris dešimtmečius. Nesvarbu, kad tiesiogiai už tas tamsias istorijas būtų atsakingi kiti (kai kurie – jau mirę), tačiau pasukti jų tyrimą reikiama kryptimi nebūtų didelės problemos.

Ištikimoji LVŽS lyderio ginklanešė Seime, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė ligi šiol, išskyrus minimą komitetą, yra dalyvavusi arba dalyvauja 15-oje (!) įvairių laikinųjų parlamento tyrimo, šiaip komisijų ar parlamento grupių veikloje. Sudalyvautų ir dar vienoje-kitoje. Svarbu suformuluoti idėją ir nubrėžti kryptį, kad nepasimestų.

Kadais esu rašęs, tačiau gal tada buvo per anksti, vis dėlto logiška tokių revizijų pabaiga turėtų būti 1990 m. Kovo 11-osios valstybės atstatymo akto revizija, dabartiniams parlamentarams siūlant atsakyti į hamletišką klausimą: ar visa tai tąsyk buvo teisėta, ar teisiškai korektiška. Nes jeigu ne, tai rastųsi galimybė per visus šios valstybės pamatus pereiti tarsi mechaniniu plaktuku (nereikia turėtų iliuzijų, kad tokia revizija vyktų teisiškai korektiškai, mano nuomone, toks tyrimas būtų suširinskintas nuo pat pradžių).

Susilaikysiu nuo sąmokslo teorijų, tačiau viena jų (mano girdėta) kaip tik ir sako, kad toks yra generalinis LVŽS tikslas.

Didis iššūkis mums – visuomenei – yra tas, kad labiausiai odioziniai LVŽS personažai, šiuo metu esantys valdžioje, elgiasi taip, tarsi būtų nusiteikę likti joje amžinai: p. Karbauskio prognozė apie laimėtinus trejus šiuometinius rinkimus nėra tuščiažiedė.

Tačiau tikroviškas gyvenimas yra tas, kad p. Karbauskis, p. Širinskienė, p. Skvernelis ir net Aurelijus Veryga šiandien deda itin tvirtus pamatus tam, kad po kelerių metų Seime būtų tiriama jų veikla.