Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Rasa Pekarskienė sutinka, jog Lietuvoje vis dar gajūs mitai, susiję su organų donoryste bei organų ir jų audinių transplantacija.
Specialistės teigimu, bene dažniausiai sklandantis mitas yra esą jei donoro kortelę turintį žmogų ištiks kokia nors nelaimė, neva medikai jo specialiai negydys, kad galima būtų jo organus panaudoti kitiems.
„Pirmiausia, gydytojas nežino, ar žmogus yra davęs sutikimą po mirties paaukoti organus ir ar jis turi donoro kortelę”, – 21-ojo amžiaus realijų neatitinkantį mitą sklaido R. Pekarskienė. Jos teigimu, tik konstatavus žmogaus smegenų mirtį yra kreipiamasi į Transplantacijos biurą, kuris ir turi donorų sąrašą. Jei saugomame registre mirusiojo duomenų nėra, tada medikai kreipiasi į mirusiojo artimuosius, prašydami paaukoti organus. Tačiau donoro kortelė, įsigyta dar žmogui gyvam esant, gerokai paspartina procesą, nes skausmo palaužti artimieji ne visada suvokia, jog dažnu atveju apsispręsti dėl organų paaukojimo reikia greitai, čia ir dabar.
Kitas rečiau pasitaikantis mitas yra tas, kad esą donorystei tinka tik jaunų žmonių organai. Pasak R. Pekarskienės, šį mitą ji paneigia savo pavyzdžiu,visada parodydama abejojančiajam savo pačios donoro kortelę.
„Lietuvoje giminaičiui buvo sėkmingai persodinti ir prigijo 83 metų mirusio vyro inkstai. Tai seniausias mūsų šalyje donoras, tačiau pasaulyje organų donorystei buvo ne kartą panaudoti ir dar vyresnių žmonių organai”, – sako laikinoji Transplantacijos biuro vadovė. Jos teigimu, organo tinkamumas transplantacijai priklauso ne nuo mirusio žmogaus amžiaus, o nuo konkretaus organo būklės. Pasak medikės, Lietuvoje ne kartą buvo sėkmingai persodinti 70-mečių mirusiųjų inkstai ir net kepenys.
Organų donoru gali tapti bet kokio amžiaus žmogus, sulaukęs pilnametystės. Tai padaryti nėra sudėtinga.
„Žmonės, kurie sutinka donorystei po mirties, turi parašyti sutikimą donoro kortelei gauti. Galimas ir popierinis sutikimas, ir elektroninis, kurį rasite mūsų Transplantacijos biuro interneto svetainėje. Gavę žmogaus sutikimą, mes jam išsiunčiame donoro kortelę ir jį įtraukiame į donorų registrą. Lietuvos donorų registras savo ruožtu yra įtraukiamas į bendrą Europos Sąjungos donorų registrą. Tarp savęs ES šalys keičiasi turimais donorų duomenimis”, – aiškina specialistė.
Tačiau donoro kortelės turėjimas automatiškai nereiškia, jog jūsų organai tiks ar bus panaudoti donorystei.
„Žmonių Lietuvoje kasmet miršta daug, bet tik nedideliai daliai iš jų konstatuojama smegenų mirtis, po kurios galima organų transplantacija”, – sako R. Pekarskienė.
Jos teigimu, apie savanorišką donorystę po mirties žmonės dažniausiai susimąsto tada, kai juos pačius, jų artimuosius ir ypač vaikus ištinka nelaimė. Pasak pokalbininkės, nuo to nesame apsaugotas nė vienas iš mūsų, nes, pavyzdžiui, net ir po gripo komplikacijų gali prireikti transplantologų pagalbos.
„Aš su savimi visada vežuosi 2,5 metukų vaiko delnų piešinį. Šiuo metu guviam berniukui jau daugiau nei treji metukai. Gerų žmonių dėka jam širdutė buvo sėkmingai persodinta, kai vaikučiui tebuvo tik 3 mėnesiai”, – sako R. Pekarskienė, ragindama žmones susimąstyti apie galimybę po mirties padovanoti savo organus tiems, kam dar galima išgelbėti gyvybę.
INFORMACIJA
Šiuo metu Lietuvoje organų bei audinių transplantacijos laukia 394 žmonės. Daugiausia – 170 – žmonių laukia inkstų persodinimo, 46 laukia širdies transplantacijos, 7 – plaučių, 71 – kepenų, 89 – ragenos, dar keliems žmonėms būtina persodinti kasos ir inkstų bei širdies ir plaučių kompleksą.
Klaipėdoje žmonių, laukiančių organų persodinimo, yra 14. Iš jų 7 reikia persodinti inkstus, 3 – kepenis, 2 – širdį ir 2 – plaučius.
Iš viso Lietuvoje šiuo metu sutikimą organų donorystei yra pasirašę 29 707 gyventojai. Klaipėdos apskrityje tokių žmonių yra 2459, Klaipėdos mieste – 1508, Klaipėdos rajone – 335.
0 Comments