P0

Fotoreportažai, Svarbu, Veidai

Dviese motociklu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ (1)

Gabrielė Ruočkutė
2019-04-20


Du motociklų aistruoliai – žurnalistas Rimas Bružas ir klaipėdietis verslininkas Aurimas Mockus – tris mėnesius praleidę ekspedicijoje, kurios metu pakartojo tarpukario keliautojo Antano Poškos žygį į Indiją, dalinasi laiko jau subrandintais įspūdžiais ne tik pradėtame rodyti dešimties dalių dokumentiniame filme, bet ir gyvuose susitikimuose.

Vienas tokių sekmadienį vyko šv. Pranciškaus komplekse.

Delyje. Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.
6 metus puoselėta idėja

Dar 2012 metais R. Bružas išleido knygą apie Lietuvos baikerių istoriją, kuri jo bičiuliui A. Mockui įkvėpė norą tapti jos dalimi. Pirmiausia A. Mockaus iniciatyva Klaipėdoje, Sukilėlių ir Daržų g. sankryžoje, buvo pradėtas statyti paminklas tarpukario baikeriui Antanui Poškai (1903–1992). Galiausiai, po 6 metų, kai paminklas jau stovėjo savo vietoje, buvo galima įgyvendinti ir nutrūktgalvišką idėją – norėdami pagerbti A. Poškos atminimą, artėjant jo 100 dienų ekspedicijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ 90-mečiui, vyrai nusprendė šią kelionę atkartoti.

R. Bružas ir A. Mockus parašė LRT televizijai skirtą projektą, kuris iš pradžių net patiems atrodė neapčiuopiamas ir nerealus. Neilgai trukus buvo duotas leidimas projektą vykdyti. Svajonės įgijo svorį ir nuo motociklo paieškų buvo pradėtas ruošimosi etapas.

Nors legenda sako, kad A. Poška su savo kompanionu Matu Šalčiumi važiavo vienu motociklu, vyrai juokiasi, kad pagal jų gabaritus toks keliavimo būdas būtų itin nepatogus, o ir atrodytų keistai. Tačiau keliavimas dviese yra kur kas pigesnis. Keliaujant už Europos ribų jau ir už vieną motociklą tenka palikti didžiulius depozitus.Taip buvo sugalvotas kompromisas – motociklas su lopšiu.

Pernai spalio 17 d. 10 metų senumo motociklu su pritvirtintu lopšiu du bičiuliai leidosi į maždaug 15 000 km kelionę.

Povilo Patlabos nuotr.

Prieš akis driekėsi kelias per Kaliningrado sritį, Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Austriją, Vengriją, Serbiją, Bulgariją, Graikiją, Egiptą, Izraelį, Jordaniją, Siriją, Iraką, Iraną, Jungtinius Arabų Emyratus ir Indiją nuo Mumbajaus iki Kalkutos. Šį maršrutą keliautojams diktavo aštuonios A. Poškos knygos, kuriose aprašytas visas jo kelionės maršrutas. Motociklininkai kai kur gana nelogiškai atrodantį maršrutą, sako, būtų galėję koreguoti, tačiau nenorėjo „cheatinti“ (sukčiauti – aut.past.).

„Norėjome maksimaliai atkartoti tą legendą, pamatyti tuos objektus, fiksuoti tas vietas, kuriose buvo Poška. Visame maršrute buvo numatyti susitikimai su lietuvių bendruomenėmis. Vežėmės ir Lietuvos istorinę vėliavą bei rinkome tautiečių palinkėjimus“, – sakė daugiau kaip prieš mėnesį ekspediciją užbaigę keliautojai.

Nesklandumai jau Lenkijoje

Nors kelionės pradžia, pasak vyrų, buvo labai linksma, nedideli nesklandumai prasidėjo jau Lenkijoje.

Karalienės Luizės tiltas į Tilžę (Sovetską). Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

„Varšuvoje turėjome pasiimti Irano vizas, nes ten buvo įsikūręs artimiausias Irano konsulatas. Į Lenkiją buvome išsiuntę savo duomenis vizoms gauti ir pakvietimus iš Irano, kurių reikia ten važiuojant. Buvome visiškai ramūs, galvojome, pasiimsime ir galėsime važiuoti toliau. Deja, nuvažiavus į Irano ambasadą Varšuvoje, mums pasakė, kad pakvietimų galiojimo laikas baigėsi ir vizų išduoti negali. Visa laimė, kad Irane turėjome tokį pagalbininką Huseiną. Per porą dienų jis mums išsiuntė naujus pakvietimus. Pavyko suderinti, kad mūsų pasai lieka Irano ambasadoje Varšuvoje ir vėliau bus išsiųsti diplomatiniu paštu į Graikiją. Pasai keliavo sau, o mes sau“, – pasakojo vyrai.

Palikus Lenkiją už nugaros įvyko pirmasis motociklo gedimas. Pasiekus Prahą iš lopšio sparno pasigirdo keistas garsas, išaiškėjo, kad dyla lopšio padanga. Tačiau šis trukdis buvo greitai sutvarkytas.

Prisimindami dar pačią kelionės pradžią R. Bružas ir A. Mockus pripažįsta: „Vienas kitam buvome davę priesaiką, kad nevažiuosime tamsoje, tačiau turbūt nebuvo nė vieno etapo, kad kelias dienas iš eilės nevažiuotume naktį. Buvome per daug optimistiškai susidėlioję susitikimus su lietuvių bendruomenėmis ir nenorėjome jų nuvilti.“

Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

Negalėdami numatyti tikslaus atvykimo į vietą laiko, nakvynių keliautojai iš anksto taip pat neužsisakinėdavo. Išmanieji telefonai buvo ir pagrindinė kelionės filmavimo įranga. Kaip sako patys vyrai, 60 proc. ekspedicijos medžiagos filmuota išmaniaisiais telefonais, 20 proc. – „GoPro“ kamera. Likę vaizdai – dronu. Tokia įranga ne tik neužėmė daug vietos, bet ir niekam nesukėlė įtarimų.

Apskritai R. Bružas ir A. Mockus savo kelionėje daug dėmesio Europai neskyrė – Europa nebuvo ir A. Poškos kelionės objektas. Iš Europos svarbiausia buvo tik Bulgarija, nes Poška ten praleido net 8 mėnesius. Taip nutiko todėl, kad būdamas Turkijoje jis parašė straipsnį apie Bulgarijos kurdus. Dėl to buvo pasodintas į kalėjimą ir ištremtas į Bulgariją.

Tai autentiška ir knygoje aprašyta kelio atkarpa, kuria 1929 metais važiavo Antanas Poška ir kirtęs Dragomano muitinę pateko į Bulgariją iš tuometinės Jugoslavijos. Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

Būdamas šioje šalyje A. Poška tyrinėjo Jono Basanavičiaus „bulgariškąjį“ laikotarpį. (J. Basanavičius ilgą savo gyvenimo laikotarpį praleido gyvendamas Bulgarijoje. 1891 m. netgi priėmė Bulgarijos pilietybę – aut.past.)

„Kryžiaus keliai“ Egipte

Kaip juokauja keliautojai, keliaujant jiems pavykdavo susirinkti patį blogiausią orą: kai ilsėdavosi – šviesdavo saulė, kai tik pradėdavo važiuoti – prapliupdavo lyti.

Ekspedicijai pasiekus Atėnus, Pirėjaus uoste motociklas buvo pakrautas į keltą, nugabenusį jį į Aleksandrijos uostą Egipte.

„Motociklas iškeliavo, o mes sėdome į lėktuvą ir skridome į Kairą. Iš Kairo autobusu važiavome į Aleksandriją pasiimti motociklo. Manėme, kad viskas eisis sklandžiai. Deja. Motociklo transportavimas iš Graikijos kainavo 350, o už jo atsiėmimą paprašė 970 eurų. Kaip sužinojome vėliau, tada mus gerai išdūrė“, – pasakojo Aurimas.

Aleksandrijoje.  Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

Keliautojai dabar jau su šypsena prisimena, kad nuo čia ir prasidėjo „Egipto mazgas“, kurį išraizgyti jie bandė per 40 dienų. Per visą laiką, praleistą Egipte, Aurimui teko aplankyti apie 40 skirtingų kabinetų, kuriuose kas antrame, kaip sako pats, išgirsdavo tarptautinį žodį „problem“.

„Lapkričio 16-ąją Rimui gimė sūnus, o mes „kaip pavyzdingi tėvai“ viską stebėjome telefonu. Egipte mūsų optimistiškas planas buvo praleisti septynias dienas. Tačiau vien mūsų motociklo ištraukimas iš Egipto uosto užtruko penkias dienas. Laimei, čia mums labai padėjo jaunas vietinis darbuotojas Belalas. Manom, kad tai yra šviesioji Egipto ateitis, galinti kažką toje šalyje pakeisti. Nes šiaip ten yra tokia biurokratija…“, – įspūdžiais apie Egiptą dalinosi Aurimas.

Keliautojai vos tik atvykę į Egiptą numanę, kad iš čia per Sueco kanalą patekti į Sinajaus pussiasalį gali būti nelengva. Mat eismas per Sueco kanalą yra ribojamas. Pasirodo, situacija buvo blogesnė nei jie manė.

„Atvažiavus į Kairą, į Lietuvos ambasadą, mes sužinojome, kad eismas per Sueco kanalą kažkodėl yra apskritai draudžiamas. Vis tik nusprendėme bandyti, nes ambasada į arabų kalbą buvo išvertusi rekomendacinį laišką apie mus su paaiškinimu, kas mes tokie. Nuvažiavom iki kanalo, bet ten esantys kariškiai įspėjo, kad norėdami persikelti, turime sulaukti specialaus leidimo. Gerai, kad Sueco kanalas nuo Kairo nutolęs tik apie 150 kilometrų, tai sugrįžome atgal. Tada ir prasidėjo didžioji dokumentų „odisėja“. Mums reikalingus leidimus tam tikra tvarka Egipte išdavinėja ministerijos. Tu turi nunešti prašymą į Karo, po to į Saugumo ministeriją ir taip toliau. Nunešus lapą turi gauti fizinį parašą, kurį įstatymų nustatyta tvarka uždeda per septynias darbo dienas. Kai jau galvoji, kad viskas bus gerai, baigiantis terminui jie paskambina ir pasako, kad pakeistume datą, nes ši netinka. Tai nebūtų problema, jeigu viskas būtų daroma kompiuteriu. Šiuo atveju vėl nuvažiuoji, pakeiti datą ir tada septynios darbo dienos pradedamos skaičiuoti iš naujo”, – pasakojo Aurimas.

Susiklosčius tokiai situacijai ekspedicijos dalyviai nusprendė laiko veltui nešvaistyti ir laukdami, kol bus gautas leidimas kirsti Sueco kanalą, pakeliauti po patį Egiptą.

Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

Kai keliautojai patraukė Hurgados link, iki jos likus 250 km, viename patikrinimo punkte buvo paprašyti savo motociklą pastumti toliau ir parodyti pasus. Po kiek laiko lietuviai išsiaiškino, kad jų, neva, nepraleidžia, nes dykumoje prastos oro sąlygos.

„Supratome, kad ieškomas pretekstas mūsų neįleisti. Praėjus šešioms valandoms sužinojome, kad likusį atstumą iki Hurgados mus lydės policijos automobilis. Taip ir važiavom. Už nugaros vis pasimatydavo švyturėliai, po to tie švyturėliai dingo, nes jų technika važiavo labai lėtai. Taip bevažiuojant mus sustabdė dar ir kelių policija. Žinodami, kad kažkur už nugaros turime palydą, prie kelių policijos nesustojome. Galiausiai ties Hurgada mus sustabdė, paėmė pasus, o po kokio pusvalandžio pasivijo ir mus lydėti turėjęs ekipažas – piktas, kad nuo jo pabėgome, nes tam neturėjome teisės“, – apie nuotykius Egipte pasakojo lietuviai.

Hurgadoje jie planavo praleisti 2-3 dienas, bet užtruko tris savaites.

Su egiptiečiu Kastyčiu prie jo parduotuvėlės Hurgadoje. Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

„Vis skambindavome į ambasadą ir klausdavome, ar turi kokių žinių dėl Sueco kanalo leidimo, bet tų žinių nebuvo. Sėdėjom, laukėm ir atėjo ta diena, kai supratome, kad reikia kažką daryti. Gruodžio 12-ąją baigėsi mūsų Egipto vizos. O kartu su vizomis ir laikinasis egiptietiškas motociklo numeris. Naują vizą išduoda per dvi savaites, tačiau ambasada kalėdiniam laikotarpiui iš Kairo turėjo išvažiuoti gruodžio 14 dieną. Taip priėmėme sprendimą Kalėdoms grįžti namo ir po Naujųjų metų, kai tik gausim žinių, kad reikalai pajudėjo į priekį – grįžti į Egiptą“, – prisimena motociklininkai.

Sausio 6 d. Rimas su Aurimu sugrįžo į Kairą ir dar tris kartus pirmyn atgal suvažinėję į Aleksandriją galiausiai gavo leidimą pravažiuoti Sueco kanalą.

Abu vyrai vieningai tvirtina, kad ši šalis jiems daugiau simpatijų nesukels. Ten esanti biurokratija, netvarka ir chaosas jiems padarė klaikų įspūdį, o tokios Egipto vietos, kaip Hurgada, anot jų, yra užsieniečiams sukurtas zoologijos sodas.

Vis dėlto kelionių po Egiptą metu didžiausią įspūdį paliko šalia Hurgados esantis El Gouna miestas, pastatytas vienos šeimos. Pasak vyrų, ten tvarka tokia ideali, kad žmonės net keturpėsti valo važiuojamąją dalį.

Kontrastingai pastarajam įspūdžiui, būdamas Kaire, 13 milijonų gyventojų mieste, Rimas sako supratęs, kaip mes patys „sumauname“ erdvę, kurioje gyvename. Rimui pasibaisėjimą sukėlė Nile plaukiojantys plastikiniai buteliai, šiaudeliai, o greta plastiko atliekų – negyvas asilas. Toje pačioje upėje žmonės dar ir žvejoja, semia vandenį, o sugauta žuvimi, kaip sako jis, vaišina turistus.

Palengvėjimas

Patekus į Sinajaus pusiasalį keliautojai vėl sulaukė ginkluotos palydos. Kertant pussiasalį Izrealio link 450 km juos iš viso lydėjo 23 policijos ekipažai, kurie keitėsi kas maždaug 15 km. Tuos 450 km jie įveikė per 15 valandų, nes neturėjo teisės pralenkti 50-70 km/h greičiu važiuojančių pareigūnų. Tokia palyda vyrus lydėjo dėl jų pačių saugumo.

Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

Aurimas, prisimindamas tą laikotarpį, pasakoja: „Pasiekę Izraelio sieną bijojome ne patekimo į Izraelį, bet grįžimo į Egiptą. Egiptiečiai išleisdami iš šalies mus laikė dar 4 valandas, kadangi nerado savo pačių kolegų padėtų parašų ar štampų. O įvažiavus į Izraelį mus pasitiko be jokių ginklų ir patikrų. Po tiek laiko pagaliau suvokėme, kad pagaliau esame civilizacijoje, nors ginklai aplinkui ir žvanga”.

Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

Galiausiai atvykus į Izraelį keliautojai sako gyvenę labai patogiai. Visai netikėtai jie susipažino su ten gyvenančiu Ralph Salinger, kurio seneliai – iš Vilkaviškio. Jis ir pats yra Vilkaviškio garbės pilietis. Ralfas jiems viską aprodė ir net priėmė į savo namus.

Tačiau bebūnant Izraelyje lūžo motociklo lopšio amortizatoriaus atrama. Nors ji buvo sutvarkyta greitai, bet ne iki galo – per skubėjimą buvo suvirinta nekokybiškai. Tai vyrai suprato tęsdami savo kelionę.

Bėdos po vieną nevaikšto

Dar vienas incidentas motociklininkų laukė prie Negyvosios jūros. Jie ten atsidūrė kaip tik tuo metu, kai Izraelio pajėgos atakavo Irano pajėgas Sirijoje. Vyrai dar naktį girdėjo pabūklų garsus, tačiau kas vyksta nežinojo tol, kol Rimas kitą dieną nesusisiekė su savo kolegomis LRT.

Tankas paliktas mūšio lauke iš po Jom Kipuro karo, vykusio 1973 m. Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

Tęsiant kelionę nuotykių Egipte dėka, Aurimui ir Rimui dar kartą baigėsi Irano viza, kurio link jie ir judėjo. Jų pagalbininkas Irane – Huseinas – dar kartą parašė pakvietimus, tik šįkart juos atsiimti reikėjo Azuroje, Turkijoje.

Per pūgą autobusu važiuodami į Azurą lietuviai spėjo pakliūti ir į avariją. Jų autobusas atsitrenkė į visureigį.

„Kaip bebūtų, per parą suvažinėjome pirmyn ir atgal, pasiėmėme Irano vizas ir pajudėjome Tauro kalnais Irano link. Kildami į aukštumas pastebėjome, kad patikros punktuose labai įtariai nužiūrinėjama mūsų trispalvė. Šiek tiek vėliau išsiaiškinome, kad kurdų sukilėlių, dėl kurių ir įrengti visi šitie patikros punktai Turkijos rytuose, vėliavos spalvos – žalia, raudona ir geltona. Buvome įspėti vėliavą geriau nusiimti. Oras kylant aukštyn vis šalo. Šaltis nukrito net iki -14. Nuo kalnų leidžiantis žemyn, viename iš paskutinių miestelių, vėl lūžo amortizatoriaus atrama. Tada pradėjome spėlioti, kiek mums Poška siuntė angelų sargų, nes tai atsitiko vos įvažiavus į miestą, o ne serpantinuose, kuriais važiavome prieš tai”, – apie nesibaigiančius nuotykius pasakojo motociklininkai.

Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

Irane jie sugrįžome į „A. Poškos kelią“ ir judėjo Teherano link, kur tarpukario keliautojas buvo susirgęs maliarija ir galutinai išsiskyrė su savo pakeleiviu Matu Šalčiumi.

Toliau pasakodami apie kelionę vyrai prisiminė ir dar vieną įvykį, kurio metu turbūt juos vėl apsaugojo A. Poškos siųsti angelai sargai. Besileidžiant nuo pačios aukščiausios ekspedicijoje viršukalnės – beveik 2 700 m, Aurimas posūkyje nesuvaldė motociklo ir jo krepšys kelis kartus trenkėsi į greta buvusią sienelę. Laimei, motociklas liko sveikas, kaip ir keleiviai. Aurimas sako tik kurį laiką nejautęs kojos pirštų, tačiau nuo didesnė nelaimės, spėja, jį apsaugojo specialūs batai, kuriuos tuo metu jau kelinta diena iš eilės vis ketino pakeisti į paprastus. Abu tvirtina, kad apmaudžiausia buvo suvokus, jog iki kelionės tikslo liko tik 400 km ir viskas galėjo taip pasibaigti.

Finišas

Vis labiau artėdami savo tikslo link lietuviai persikėlė į Jungtinius Arabų Emyratus. Iš Dubajaus motociklas buvo išsiųstas į Lietuvą, o Rimas su Aurimu išskrido į Indiją.

Pagrindinis tikslas Indijoje buvo nuvykti į Kalkutos universitetą, kuriame 2014 m. Poškai buvo atidengta atminimo lenta ir suteiktas garbės daktaro vardas.

„Indija mums buvo kaip prizas už visus 3,5 mėnesio. Apie mūsų kelionę rašė didžiausi Indijos dienraščiai ir savaitraščiai, todėl mus atpažindavo gatvėse ir būdavo labai juokinga. Indijoje papulti į laikraštį – vis dar yra garbė”, – juokėsi motociklininkai, prisiminę jausmus, užplūdusius pasiekus kelionės tikslą.

Straipsnis „Hindustan times”.

Užbaigdami kelionę vyrai nusifotografavo Tadžmahalo fone, lygiai toje pačioje vietoje, kurioje prieš 90 metų, pasiekęs savo tikslą, sėdėjo A.Poška. Sako, kad tą akimirką jų kūne lakstė šiurpuliukai.

Ekspedicija „Nuo Baltijos iki Bengalijos” nuotr.

Vienas pagrindinių ekspedicijos tikslų, anot keliautojų, buvo parodyti, kad Lietuva turi herojų, kurie gyveno ne taip jau ir seniai.

Nuo balandžio 16 d. šiuos ir kitus keliautojų nuotykius galima išvysite per LRT televiziją rodomame 10 dalių dokumentiniame filme. Jis bus rodomas antradienio vakarais, 21.30 val. Pirmąją dalį jau galima rasti LRT mediatekoje.


2019-04-20

Vienas komentaras apie “Dviese motociklu „Nuo Baltijos iki Bengalijos“”

  1. Smagu prisiminti savo pirmąjį BMW motociklą ir dar didžiausia nuostaba, kad būtent jis atsidūrė pas šiuos vyrus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt