Mažosios Lietuvos asmenybės, Svarbu

Hugas Šojus – pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas

Atvira Klaipėda

Andromeda Milinienė
2019-04-27


1845 m. balandį Klaipėdoje (tuomet Memelyje) gimė žmogus, įkūręs pirmąjį istorijos muziejų Klaipėdos krašte. Hugo Šojus (Hugo Scheu) kilimo buvo vokietis, tačiau didžiausia jo gyvenimo aistra buvo lietuvininkų kultūra ir kraštotyra.

Tėvas užaugo Mažojo Tauralaukio dvare

Mažosios Lietuvos istorikės Rozos Šikšnienės pasakojimu, H. Šojaus (nuotr. kairėje iš Šilutės Hugo Šojaus muziejaus) senelis Johanas Kristianas Šojus dirbo muitininku Gumbinėje, maždaug iki 1795 m. Ten du kartus vedė.

Su antrąja žmona Elisabet Veis (Weiss) susilaukė penketo dukterų. Apie 1795 metus persikėlė gyventi į Rusnę, po to į Klaipėdą – čia irgi dirbo muitinėje.

Likęs našliu, vedė (trečią kartą) klaipėdietę Aną Kristiną Terzenbach. Su ja susilaukė šešeto vaikų, tarp jų – Hugo Šojaus tėvo Arnoldo Karlo.

Kai Hugo senelė Ana tapo našle, ji ištekėjo už klaipėdiečio mokesčių kontrolieriaus Karlo Šlimo (Schlimm). Hugo tėvą užaugino Šlimo giminaitis Sperberis – Mažojo Tauralaukio dvaro savininkas.

Arnoldas Karlas Šojus (Hugo tėvas) baigė Klaipėdos miestiečių mokyklą ir išvyko į Karaliaučiaus našlaičių seminariją, kuri rengė mokytojus. Ją baigė, tačiau mokytoju netapo. Grįžęs į Klaipėdą, verslavo: prekiavo mediena, statė laivus.

Motina – klaipėdietė

Būsimas Hugo Šojaus tėvas praturtėjęs nusipirko namą (Liepojos g.), ir vedė klaipėdietę malūnininko dukrą Rozetę Zygler. Jiedu susilaukė ketverto vaikų, deja, išgyveno tik du.

Pati Rozetė mirė 23 metų, kai Hugui buvo treji, o jo broliui Gustavui Arnoldui – dveji.

Tapęs našliu, tėvas vedė antrą kartą – irgi klaipėdietę, našlę Vilhelminą. Ši moteris ir užaugino be tikros motinos likusius vaikus.

Vedė Klaipėdos anglę

H. Šojus vedė šeimos draugų dukrą Meri Džein – jos motina buvo anglė, tėvas – vokietis. Jų abiejų tėvai buvo Klaipėdos laivų statytojai ir pirkliai.

Hugas ir Meri Džein susilaukė trejeto vaikų: sūnaus Ericho, vėliau dukros Elenos ir galiausiai vėl sūnaus – Arnoldo (nuotr. iš Šilutės Hugo Šojaus muziejaus).

Meri Džein mirė gimdydama. Kitos šeimos H. Šojus nesukūrė.

Jauniausias sūnus galvą padėjo mūšyje prie Verdeno (Prancūzijoje) Pirmojo pasaulinio karo metais.

Dukra Elena 1915 m. ištekėjo už vokiečių profesoriaus ir išvyko gyventi į Vokietiją (apie jos palikuonis nėra žinoma.)

Dvaro kieme ant žirgo – Šojaus dukra Elena. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Vyriausias, Erichas, tapo gydytoju, vadovavo Šilutės ligoninei, naujai pastatytai tėvo dvaro žemėje. Jis vedė šveicarę Eleną Hauser, viešbučio savininko dukrą, ir susilaukė trijų sūnų. Erichas mirė nuo plaučių uždegimo, palikdamas dvare našlę su trimis vaikais.

Dvarininkas Hugo Šojus padovanojo sklypą naujai mūrinei ligoninei Šilutėje statyti. Nuotraukoje – jo sūnus gydytojas Erichas Šojus stovi operacinėje su medicinos seserimis diakonistėmis XX a. pradžioje. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Vienas iš jų, H. Šojaus anūkas ir turto pavedėtojas Verneris Šojus, irgi tapo gydytoju, kitas – miškininku. Trečias žuvo Antrojo pasaulinio karo metu.

Istorikės R. Šikšnienės žiniomis, dviejų iš jų palikuonys gyvena Vokietijoje.

H. Šojaus nuopelnai ir palikimas Lietuvai

H. Šojus mokėsi Klaipėdos aukštesniojoje miestiečių mokykloje, studijavo Berlyno žemės ūkio institute ir pagal profesiją buvo ūkio tvarkytojas. Pagal savo specialybę jis rūpinosi Klaipėdos ir Šilutės apylinkių dvarų reikalais. Vėliau ėjo Dovilų valsčiaus viršaičio pareigas, po to buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, kurioje išdirbo beveik 35 metus.  Po to buvo išrinktas į Šilutės apskrities valdybą, vėliau, po I pasaulinio karo, buvo ir prancūzų valdžios (I direktorijos) atstovas – Žemės ūkio rūmų steigėjas ir prezidentas.

Jis gerai išmanė valstybinio kreditavimo reikalus: ne veltui 1906 m. kaizeris Wilhelmas II Šojų buvo paskyręs ekonomikos patarėju, o 1918 m. – krašto ekonomikos patarėju. H. Šojaus Karjeros viršūnė buvo Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto generalinio direktoriaus postas.

Aukštas Prūsijos valdininkas lietuvių kalbą išmoko gyvendamas Lėbartų dvare, kurį paveldėjo iš uošvio. Lietuviškai ir kalbėjo, ir rašė.

1889 m. Lėbartų dvarininkas H. Šojus nusipirko užleistą dvarą Šilutėje ir jį sutvarkė: užveisė sodą, pasodino parką, įrengė keturis tvenkinius, pastatė naujus mūrinius pastatus.

Rūmai (kur dabar įsikūręs muziejus) buvo pastatyti 1819 m. Dvaras buvo įkurtas 1771 m. kaip valstybinis (Prūsijos administracinės reformos metu). Jame gyvendavo valsčiaus valdytojai – amtmanai.

XIX a. pradžioje valstybiniai dvarai tapo nebereikalingi, juos nuspręsta išparduoti, ir 1819 m. Šilutės dvarą nusipirko Fransas Radkė. Po to jį paliko sūnui, tas – žmonai, o šiai mirus, dvaras atiteko nepilnamečiam sūnui, kuris nuskurdo ir viską užleido. Iš jo dvarą 1889 m. ir nusipirko Lėbartų dvarininkas H. Šojus.

Dvaro kiemas (žiūrint nuo Šyšos) XX a. pradžioje. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Aistringai domėdamasis kraštotyra, H. Šojus savo namuose – dvare Šilutėje – galiausiai įkūrė patį pirmąjį muziejų Klaipėdos krašte. Jis eksponavo sukauptus lietuvininkų rankdarbius, baldus, drabužius, audinius, įvairius dokumentus, spaudinius, žemėlapius, archeologinius radinius, mūsų tautosaką..

Čia lankėsi tokie garbūs asmenys kaip Jonas Basanavičius, Antanas Smetona. 1912 m. Heidelberge lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo išleista H. Šojaus surinktų žemaitiškų pasakų knyga „Pasakos apie paukščius“. Dalis jo rankraščių liko nepublikuoti (yra ir parašytų lietuviškai).

H. Šojus bendravo su Karaliaučiaus universiteto mokslininkais – istorikais, paminklosaugininkais, archeologais, kalbotyrininkais, asmeniškai pažinojo baltistą, archeologą Adalbertą Becenbergerį. Archeologai užsiėmė Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorinių paminklų kasinėjimais, čia atvykdavo ekspedicijos. (Becenbergeris surengė per 30 ekspedicijų Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskrityse).

H. Šojus pasirūpino, kad Šilutėje būtų pastatytas paminklas rašytojui, “Lietuviškų apysakų autoriui”, Hermanui Zudermanui. Paminklas buvo pastatytas 1936 m. Šojui priklausančiame žemės sklype. Sovietų laikais nugriautas – jo vietoje atsirado obeliskas tarybiniams kariams. Atgimimo metais Zudermano paminklas atstatytas.

Šis žmogus turėjo begalę visuomeninių pareigų įvairiose draugijose. Be to, jis dovanodavo savo žemes bendruomenės labui – mokykloms, paštui, gaisrinei, bažnyčiai, turgavietei, parkui, siauruko statybai. Jo laikais miestelis plėtėsi ir klestėjo.

Už nuopelnus krašto kultūrai ir ekonomikai H. Šojui buvo suteiktas Karaliaučiaus universiteto garbės daktaro laipsnis.

Senovinės skaros – autams

Kai H. Šojus mirė (1937 m. Šilutėje), sulaukęs 92 metų. Jo turtą paveldėjo anūkas Verneris. Artėjant frontui, 1944 m., jis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Pokariu dvaras buvo suniokotas ir išgrobstytas. Pasak R. Šikšnienės, sovietų armija per kelias savaites jį pavertė šiukšlynu, sunaikino daug unikalių krašto relikvijų, kurias taip aistringai ir kruopščiai saugojo dvarininkas. Senąsias skaras, drobules, juostas, tautinius drabužius kareiviai naudojo autams – kaip ir tautines juosteles, kurios tiko autams rišti. Iš  čia buvusių 2000 tautinių juostelių liko 18.

Dvaras buvo nacionalizuotas. Muziejaus tvarkytojo Martyno Toleikio rūpesčiu eksponatai buvo užrakinti iki 1948 metų, kol perėjo Lietuvos mokslų akademijos žinion. Dvare tada įsikūrė žemės ūkio mokykla, o istorinės relikvijos buvo perkeltos į miestelio centre esantį pirklio Riteno namą – čia įsikūrė Šilutės kraštotyros muziejus. Ten jis gyvavo nuo 1949 iki 2015 m. balandžio – iki buvo restauruotas Šojaus dvaras.

Rūmai, kuriuose įsikūręs Šilutės Hugo Šojaus muziejus, restauruoti 2015 m. Juose įrengtas ir H. Šojaus kabinetas – ten pat, kur ir buvo. Likę originalūs baldai. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Kai restauracija buvo baigta, muziejus persikėlė į dvarą ir pavadintas Šilutės Hugo Šojaus muziejumi.

Pasak ilgametės šio muziejaus vadovės (1991-2016) istorikės Rozos Šikšnienės, muziejus grįžo ten, kur ir buvo pradėtas paties H. Šojaus.

Prie muziejaus pastatytas paminklas jo įkūrėjo -H. Šojaus – atminimui. Palmiros Mart nuotr.

 


2019-04-27

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt