Gyvename sudėtingame visuomenės būvyje, kai konkurencija negailestingai šluoja iš kelio oponentus, kaip toje Darvino evoliucijos teorijoje išlieka imliausi ir stipriausi. Dar viena sritis, kuri merdi, bankrutuoja, nesuranda galimybių išlikti, yra žiniasklaida. Lietuvoje ji, ko gero, nukentėjo stipriausiai ir per krizės tarpsnį mažėjant gyventojų skaičiui, ir internetui užgožus paprastą popierinį žodį.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Kita vertus, tai sfera, kurioje privalu nuolatos generuoti idėjas, pateikti įdomią informaciją, surasti savo mėgiamą auditoriją, autorius.

Tačiau mes esame itin aikštinga ir užsispyrusi tauta. Geriau stenėsime, kokie esame neturtingi, nepatrauklūs, mūsų produktų niekas neperka, bet neieškosime jokių alternatyvų kaitai, prestižui pakelti.

Žiniasklaida vėlgi yra komercija, verslas ir čia būtini tiek žmogiškieji, tiek materialiniai resursai, reklama, investicijos, kitaip tu būsi reikalingas tik sau pačiam.

Galiu atsakingai pareikšti, kaip buvęs spaudos apžvalgininkas-korespondentas, verslas absoliučiai nemato atsipirkimo naudos paremiant vieną ar kitą leidinį, o reaktoriai, leidėjai nesugeba apskaičiuoti savo pajamų, išlaidų.

Prisiminkime 1991-1997 m. ir kokia gausa buvo periodinėje leidyboje, laikraščiai, žurnalai, kiekvienas turėjo savo stilių, specifiką, etikos kodeksą, pagaliau nuolatos komunikavo su skaitytojais, ieškojo naujų idėjų.

2007-2008 m. prasidėjo užsienio kapitalo skverbimasis ir pasipylė bulvarinių portalų, skaitalų vajus, nebeaktualūs kultūriniai, šviečiamieji, sporto leidiniai, skandalai, intrigos – tai pirmo puslapio vedamieji ir afišos, išlikimo garantas, neretai peržengiant moralės normas.

Šypsnį kelia, kad I pasaulinio karo, bermontininkų nualinta šalis sugebėjo turėti daugiau savaitraščių, dienraščių, negu yra dabar.

Nustojus egzistuoti „Lietuvos žinioms’’, liko kelių puslapių mėgėjiškas pavartymas. Ir tai, manau, dar ne pabaiga.

Kiek įdomi spaudos plėtra LŽS, leidėjams, dėstytojams, rengiantiems būsimus žurnalistus?

Nemanau, kad 1,3 mln. eurų nuostolis „Lietuvos žiniose” atsirado išaušus rytui ir nebuvo įmanoma rasti priemonių išvengti tokios kulminacijos.

Vos septynis kuklius kultūrinius leidinius turime, o kur tautinių mažumų, bendrijų spauda, universitetų leidiniai?

Jeigu ir toliau bus atsainiai žiūrima į žiniasklaidos reikalus, nesėdama prie stalo diskusijoms, sprendimams, atsidursime Šiaurės Korėjos mentalitete su viena partija ir nuomone.