Svarbu, Veidai

Eglė Jokužytė: „Neregiai išmokė klausytis aplinkos vidumi“

Gabrielė Ruočkutė
2019-05-04


„Tai, kad savo darbais galiu prisiliesti prie žmonių iš vidaus – yra dovana“, – sako Eglė Jokužytė, socialinė verslininkė, projektų neregiams ir silpnaregiams iniciatorė, leidyklos „Verslas ar menas“ vadovė.

Gimusi ir augusi Klaipėdoje, Eglė jau aštuntus metus gyvena Vilniuje. Tiek pat laiko ji savo gyvenimą pašventusi projektams su regos negalią turinčiais vaikais.

Asmeninio archyvo nuotr.
Augote ir mokėtės Klaipėdoje. Kokia čia buvo jūsų vaikystė?

Augau pereinamuoju Lietuvos laikotarpiu, mačiau Lietuvos atgimimą. Tai įskiepijo didelę meilę Lietuvai. Galiu save vadinti „bendrabučio vaiku“, daug laiko leisdavau kieme. Niekada negalvojau, kad kada nors gyvensiu ne Klaipėdoje. Nors jau aštuntus metus gyvenu Vilniuje, Klaipėdą besąlygiškai myliu iki šiol. Šio miesto gamta ir žmonės man yra labai artimi. Kai čia grįžtu, susitinku su daugybe senų draugų ir pažįstamų. Ir nors praeina ilgas laiko tarpas, atrodo, kad mačiau juos visai neseniai, kadangi visada turime apie ką kalbėti. Mes, klaipėdiečiai, turime tą „žuvėdrišką polėkį“. „Klegame“ ne tik Klaipėdoje, bet ir už Klaipėdos ribų (juokiasi – autor. past).

Ko labiausiai pasiilgstate?

Žmonių. Klaipėdietiško bendravimo, nes jis irgi savotiškas… Žinoma, ir paties miesto. Kai rečiau atvažiuoji, matai, kaip jis keičiasi, kaip gražėja. Tik gaila, kad prasidėjus rudeniui tų žmonių vis mažėja. Kadangi nesu Klaipėdoje nuolat, negaliu pasakyti ar žmonių iš tiesų yra mažiau, ar jie rečiau rodosi miesto centre. Vis dėlto klaipėdiečiai yra didelė bendruomenė ir tai labai džiugina. Klaipėdiečiai ne tik gyvenantys čia, bet ir, pavyzdžiui, Vilniuje tampa bendruomene. Keisčiausia tai, kad klaipėdiečiai turi magnetą (juokiasi) – susipažįsti su naujais žmonėmis Vilniuje ir supranti, kad tave supa Klaipėdoje gyvenusių žmonių ratas.

Šiaip negaliu sakyti, kad iš Klaipėdos visai išvažiavau. Būnu čia gana dažnai. Svarbiausia, kad įgyvendindama socialinius projektus visada pagalvoju apie Klaipėdą, apie jos bendruomenę ir jos vaikus. Klaipėda yra tas miestas, į kurį aš pirmiausia noriu atnešti ir perduoti savo įgytas žinias.

Studijavote taip pat Klaipėdoje?

Pirmosios mano bakalauro studijos buvo Klaipėdoje. Studijavau techninius mokslus, gavau aplinkosaugos inžinerijos bakalauro laipsnį. Mokiausi labai daug „chemijų“ (juokiasi – aut. pst.). Tos studijos, galbūt, buvo pasirinktos dėl to, kad abiejose savo mokyklose turėjau puikias chemijos mokytojas. Pati chemija man patiko, nes esu kūrybininkė. Ypatingai mėgdavau cheminius bandymus, kai sumaišius įvairius skysčius gaudavosi rožinė ar žydra spalva (juokiasi). Tai būdavo žavinga, tarsi meno kūriniai. Ir netgi nuostabi universiteto chemijos dėstytoja Milda Aušrienė, kuri leisdavo įvairias užduotis atlikti grupėse, man leisdavo kurti, rašyti ir inicijuoti, o kiti du grupės vaikinai išvedinėdavo formules. Supratau, kad minėti dalykai ir yra mano gabumai. Visuose moksluose galima pritaikyti kūrybą.

Po to pasirinkote teisės studijas?

Taip. Pradėjau intensyviai dirbti versle ir supratau, kad reikalingi teisiniai pagrindai ir žinios. Tiek sudarant sutartis, tiek dėl Autorių ir gretutinių teisių įstatymo kildavo įvairių klausimų, tad ir sugalvojau stoti į teisę. Šis sprendimas nustebino mano artimuosius, tačiau nuvažiavom su drauge į Vilnių, išlaikėm stojamuosius egzaminus ir įstojom. Tai buvo labai sunkus periodas. Važinėjau į Vilnių, kadangi studijos buvo ištęstinės. Tada jau auginau mažą dukrytę, turėjau įkūrusi savo verslą, dirbau spaustuvėje. Ir vis dar sakiau, kad Vilniuje, tai jau tikrai niekada negyvensiu. Po trijų metų studijų supratau, kad įgijau tikrai nemažai patirties ir nusprendžiau studijas sustabdyti. Ketvirti metai liko nebaigti. Negaliu pasakyti, ar norėčiau grįžti ir studijas pratęsti, nes pagrindus turiu ir jų gyvenime man pakanka.

Ar niekada nejautėte įsipareigojimų šeimos verslui? Kodėl, pavyzdžiui, nepasirinkote leidybos studijų?

Todėl, kad leidyboje, techniniuose dalykuose, aš jau turėjau labai daug praktinės patirties. Po teisės studijų toliau intensyviai dirbau šeimos versle. Tada supratau, kad vis dėlto norėčiau turėti magistro laipsnį. Specialybę rinkausi labai atidžiai. Norėjau studijuoti tai, kokius įgūdžius man gyvenime labiausiai reikėtų tobulinti. Nusprendžiau pasirinkti ryšių su visuomene studijas Vilniaus universitete. Šis pasirinkimas mano gyvenime padarė labai didelį pokytį. Būtent studijuodama magistrą supratau, kad socialinis verslas ir socialinio verslo atsakomybė įmonėse yra vienas iš pamatų.

Tyrinėdama mokslinius darbus kažkur „užčiuopiau“ žodžius „socialinis verslas“. Tai buvo naujas terminas, apie kurį Lietuvoje prieš 9 metus dar niekas nekalbėjo. Supratau, kad socialinis verslas yra verslo ateitis visame pasaulyje. Jei kurdami verslą orientuojamės tik į pinigų gavimą, po kiek laiko prarandamas gyvenimo skonis. Dalintis su kitais tuo, ką uždirbi, leisti tavo darbuotojams ir žmonėms pajusti malonumą dalintis – tai yra socialinis verslas.


Teigiamų pokyčių kūrimas ne tik savo krašte, savo bendruomenėje, bet ir plačiau mane labiausiai ir sužavėjo. Pradėjau apie tai galvoti ir eiti į priekį. Kaip ir galiu save laikyti viena iš socialinio verslo pradininkių Lietuvoje.

Pirmieji žingsniai buvo labai atstumiantys. Tuo metu pasakyti, kad esu socialinė verslininkė buvo didelė drąsa. Niekas nesuprasdavo, kas tai yra. Žmonės klausdavo: „Tai tu čia dabar eini paramos prašyti, ar kaip? Tu čia iš labdaros gyventi ruošiesi?“. Dabar, ypač didžiuosiuose miestuose, žmonės puikiausiai supranta, kas tas socialinis verslas. Šis terminas jau patvirtintas ir Žemės ūkio ministerijoje.

Manau, kad ateis diena, kai ne tik didžiuosiuose miestuose žmonės žinos, kad socialinis verslas yra galimybė verslui ne tik daryti kažką savo viduje, bet ir daryti gera kitiems bei būti socialiai atsakingu.

Ar tada ir pradėjote dirbti su regos negalią turinčiais vaikais?
E. Jokužytė veda edukacinius užsiėmimus mokyklose ir bibliotekose. Asmeninio archyvo nuotr.

Ryšių su visuomene praktikos metu dėstytoja paskyrė užduotį sukurti kokį nors projektą ir jį paviešinti. Buvau už visus dešimt metų vyresnė studentė, todėl studijuoti man buvo lengva, jau turėjau patirties. Pasakiau, kad norėčiau daryti kažką su spauda. Aplink mane susibūrė studentų komanda ir kartu išgvildenome projektą. Kadangi dirbau spaustuvėje, pagalvojau, kad norėčiau išleisti kalendorių, iliustruotą neregių ir silpnaregių meniniais darbais. Man visą gyvenimą norėjosi leisti gaminius, kurie būtų suprantami ne tik akimis. Pagalvojau, kad žmonėms reikia parodyti, jog neregiai irgi moka piešti ir kurti, o šis kalendorius turėjo būti priemonė, kuria tai galėčiau padaryti. Po to supratau, kad tas kalendorius turi būti išleistas Brailio raštu, dar po to supratau, kad ir piešinukus reikią iškelti, nes kaip kitaip vaikai žinos kur kieno piešinys?

Gyvenime dažnai nepradedame žingsniuoti į priekį užsibrėžto tikslo link, kol nesukuriam kažko labai didelio. Tačiau reikia eiti žingsnis po žingsnio ir viskas įvyksta savaime. Aš taip pat negalvojau, kad leisiu knygas, net tokios minties nebuvo. O dar neregiams… Aš iki tol nė vieno neregio nepažinojau.

Kai pirmą kartą atėjau į Regos ugdymo centrą ir susipažinau su neregiais vaikais, mane tai taip palietė. Atrodė, tarsi pajutau kažkokį Dievo prisilietimą. Atsisėdau ir galvojau: „Aš noriu šiems vaikams padėti!“ Jeigu per savo patirtį, žinias ir galimybes gali kažką duoti tam, kam,to reikia, matyt, tai yra tavo gyvenimo kelias. Supratau, kad tai ir yra man Dievo paskirtas kelias.

Kai pradėjau tai sakyti aplinkiniams, jie galvojo, kad aš visiškai išprotėjau (juokiasi). Jie juokdavosi: „Kas? Socialinė verslininkė? Gyvenimo kelias? Padėti neregiams?!“

Nežinau, kodėl turėjau tai daryti. Tiesiog man viduje sakė: „Du žingsniai į priekį, vienas atgal, o kas toliau bus, pati pamatysi.“ Ir tai buvo labai sudėtingas kelias… Perbraukti viską skersai ir išilgai, pasiimti kompiuterį ir išvažiuoti į Vilnių, pradėti nuo socialinių projektų. Reikėjo atrasti, kokie yra šių žmonių poreikiai, ir supratau, kad galiu leisti knygas, nes jie jų neturi. O aš juk žinau, kaip tai daryti.

Truko trejus metus, kol galiausiai sukūriau tai, ką buvo galima parodyt visuomenei.

Ar pati prieš susipažindama su neregiais turėjote kokių nors susiformavusių stereotipų, kurie buvo klaidingi?

Susiformavusių stereotipų kaip ir nebuvo, tačiau nežinojau, kaip su jais bendrauti, kalbėti. Juk jie nemato tavo šypsenos, nemato tavo gestų, girdi tik tavo balsą. Tas nežinojimas, kaip bendrauti, stabdo. O kai nežinai, kaip bendrauti, tai bendravimo vengi apskritai. Manau, kad tas nežinojimas mane dar labiau paskatino bendrauti su nereginčiais žmonėmis. Norėjau juos geriau pažinti. Bendraujant jie mane turbūt išmokė daugiau nei aš juos. Šie žmonės pakeitė mano pasaulio matymą. Jie mokė mane matyti aplinką ne akimis, o klausytis jos vidumi. Labiau įsiklausyti į kitus žmones. Iš esmės supratau, kad vidinis jausmas yra mūsų gyvenimo variklis.

Ar tiesa, kad regos pojūčių neturinčių žmonių kiti pojūčiai yra stipresni?

Tai, kad kiti pojūčiai pas neregius yra geresni gimstant – netiesa. Jie yra lavinami.

Ir aš pradėjau nuo socialinių projektų, kuriuose leidau vaikams pažinti ir kurti, pasitelkiant kitus pojūčius. Vienas iš tokių projektų – „Kvapų pasaulis neregiams“. Jo metu supratau, kad šitie žmonės uoslę naudoja labiau negu mes. Viena mergaitė, atėjusi į mano projektą, sėdėjo didelėje, dar tuščioje salėje ir sako: „Egle, aš žinau, kad tu čia, nes tave užuodžiu.“ Pradėjau domėtis, ar moksliškai įrodyta, kad neregių uoslė iš tikrųjų geresnė. Tačiau taip nėra, tiesiog jie ją naudoja labiau negu mes, regintys. Tada kilo mintis tiems vaikams ir jaunimui padaryti projektą, kurio metu jie pažintų kvapus. Gautų daugiau teorinių žinių apie tai, iš ko kvapai susideda, kaip maišosi, kas yra tas kvapas. Man ir pačiai buvo labai įdomu, nes juk nesu kvapų specialistė.

Šiam projektui subūriau kvapų specialistų komandą ir mokiausi pati. Projekte dalyvavo dvidešimt neregių ir silpnaregių bei dvidešimt kvapų specialistų, šio dalyko lektorių, kurie padėjo vaikams kurti kvapus.

Leidžiate knygas Brailio raštu, skirtas ne tik neregiams. Kodėl pasirinkote tokį formatą?

Todėl, kad iki tol knygos buvo leidžiamos tik neregiams. Įsivaizduokit, neregys gali ateiti tik į aklųjų biblioteką, pasiimti sau knygą tik Brailio raštu, be jokių iliustracijų. Tada parsineša namo tuos baltus lapus, o jo mama nesupranta nieko, kas ten parašyta. Pagalvojau: „Kodėl tik neregiams? Kodėl ne visiems kartu?” Nors tokių knygų leidimas yra tikrai brangus, o vienos knygos kaina dvigubai didesnė negu įprastų knygų, jos daro didžiulį poveikį. Vaikai neregiai knygas pagaliau gali skaityti su savo tėvais, o neregys suaugęs gali skaityti savo reginčiam vaikui. Šios knygos yra įdomios visiems, o ypač vaikams, kuriems norisi liesti. Kai kurios mamos man sako: „Žinai, mano penkių metų mergaitė nelabai supranta, kas tas Brailis, bet kai aš jai skaitau tavo knygą, ji knygą liečia ir ją tai ramina“.

Liečiant knygas į vietą smegenyse, atsakingą už vystymąsi per lytėjimą, perduodami impulsai. Tai labai didelis pokytis vaikų socialinių kompetencijų ugdyme. Tai yra ugdymo priemonė tiek logopedams, tiek mokytojams. Per šias knygas tėvai gali šnekėti su savo vaiku.

Darydama projektus dėl turistinių lankomų vietų pritaikomumo neregiams matau, kaip vaikai atėję liečia Brailio raštu parašytą stendą. Jiems tai yra įdomu ir smagu! Per lytėjimą jie daugiau atsimena.

Ar mes Lietuvoje pakankamai kalbame apie neregių bendruomenę, ar pakankamai jai skiriame dėmesio?

Manau, kad dabar jau pradėjome skirti nemažai dėmesio. Tiek skirtingų grupių specialiųjų poreikių turintiems vaikams, tiek turintiems emocinių sutrikimų. Žinoma, tai nebus labai greitas procesas. Mums, kaip valstybei, dar labai nedaug metų. Tam, kad pasiektume tą aukštesnį lygį, esantį labiau išsivysčiusiose šalyse, manau, turime užaugti ir subrandinti pačią visuomenę. Būtent todėl ir vedu edukacijas mokyklose, kad vaikai nuo mažens ugdytų teigiamą požiūrį į skirtingus žmones ir juos priimtų.

Prie vienos knygos Brailio raštu leidimo prisideda 60-70 žmonių. O leidimo procesas trunka apie 3 metus. Asmeninio archyvo nuotr.
Minėjote, kad regintiems ir neregiams skirtų knygų leidimo procesas yra sunkus ir brangus. Kiek vidutiniškai žmonių dirba prie vienos knygos leidimo?

Prie vienos knygos Brailio raštu leidimo prisideda 60-70 žmonių. O leidimo procesas trunka apie 3 metus. Pradedant nuo idėjos, baigiant akimirka, kai knyga patenka į skaitytojų rankas. Tai pakankamai ilgas procesas, apimantis gamybą, korektūrą, Brailio rašto testavimą ir t.t. Pati daug dirbu su iliustracijų perteikimu. Noriu, kad jos būtų profesionalios ir suprantamos tiek neregiui, tiek reginčiam vaikui. Jos perteikiamos linijiniu būdu ir įvairiomis tekstūromis, formomis. Labai kruopščiai dirbu su iliustratoriais, nes labai svarbu, kad jie „pagautų mintį“, kad būtent šitas vaizdas, piešinys ar detalės turi būti pajuntamos liečiant. Užsimerkę vaikai eina per tekstūrą, mintį. Pavyzdžiui, žiogas šoka per duobę ir vaikui perteikiamas tas šuolis. Suteikiama galimybė vaiko kūrybinei laisvei, vaizduotei.

Sugebėjimui perteikti tokius dalykus studijų nėra, supratimas ateina per praktiką ir bendravimą. Kai daug metų dirbi leidyboje ir spaudoje, išmoksti atsirinkti, kurias detales perteikti. Tikrai ne viską iš eilės. Yra ir kitų metodų vaizdinių perteikimui neregiui – galiausiai, garsinės priemonės. Tačiau aš orientuojuosi į tai, kad vaikai namuose turėtų savo pasakų knygas. Kad užaugę jie tas pasakas galėtų skaityti savo vaikams.

Ar negalvojote tokio tipo knygas leisti ir suaugusiems?

Esu išleidusi suaugusiems skirtą neregės merginos Silvijos Beatričės eilėraščių rinkinį lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Vienas eilėraščių, dedikuotas Čiurlioniui, yra Brailio raštu.

Didelį susidomėjimą sukėlė jūsų 2018 metais išleista knyga „Užsimerk“. Joje regintys vaikai rašė apie tai, kaip mato pasaulį užmerktomis akimis. Papasakokite plačiau.

Rašydami pasakas šiai knygai vaikai turėjo sukurti herojų ir papasakoti, kaip jis per kitus pojūčius pamato pasaulį. Tai buvo nuostabios pasakos. Kai pradėjau skaityti supratau, kad negaliu šešių geriausių pasakų, turinčių patekti į knygą, išrinkti viena. Sudarėme komisiją ir visi skaitėme 150 vaikų atsiųstų pasakų. Buvo įdomu pamatyti, kaip vaikai perteikia meilę artimui, grožį, kuris gali būti užuodžiamas ir liečiamas. Kiekviena pasaka turi savo istoriją.

Tokias knygas, kaip „Užsimerk“, vadinu kolekcinėmis. Leidžiu jas nedideliais tiražais. Tam tikrą kiekį išdaliname neregiams, nes suteikti jas turintiems regos negalią yra mano pašaukimas. Nežinau, ar kartosiu knygų tiražus, todėl manau, kad knygų kolekcionieriams jos turėtų būti įdomios.

Šią knygą iliustravo Nomeda Marčėnaitė. Pati stebėjau su kokia meile ir džiaugsmu ji iliustravo kiekvieną pasaką. Kiekvienai pasakai kurdama personažą ji bandė įsivaizduoti, kaip ją rašęs vaikas įsivaizdavo konkretų herojų. Iliustruoti knygą spalvotais pieštukais – labai kruopštus ir atsakingas darbas. Kai tik atspausdinome knygą S. Jokužio leidykloje – spaustuvėje prieš 2018 metų Knygų mugę, aš ją atvežiau Nomedai, kad knygą ji pamatytų pirmoji. Mane labiausiai nudžiugino tai, kad ji vartė knygą ir stebėjosi: „Man atrodo, kad čia mano piešinys ne atspausdintas, o pati čia piešiau“. Manau, kad tai didelis komplimentas visai minėtos spaustuvės komandai, kuri pasistengė, kad meno kūriniai knygoje būtų perteikti taip, kad džiaugtųsi pats autorius.

Ar vaikai, gyvenantys užsienyje, turi galimybę įsigyti jūsų knygų?

Taip, tam sukūriau prekinį ženklą „Taško istorija“. Yra sukurta internetinė svetainė, kurioje galima knygų įsigyti ir parsisiųsti.  Mane džiugina, kad daug knygų perka močiutės savo užsienyje gyvenantiems anūkams. Jos vaikams nori perduoti lietuviškas knygas. Iš viso jau išleidome 7 knygas.

Sakoma, kad vaikai nebenori skaityti knygų. Ar regos negalią turintys vaikai knygas skaito noriai?

Vaikams labai svarbu lavinti lytėjimo pojūtį ir pagrindinė priemonė tam – Brailio raštas. Moksliškai įrodyta, kad regos negalią turintys vaikai, skaitantys knygas Brailio raštu, savo intelektą lavina per lytėjimą. Be to, šios knygos sužadina skaitytojams empatiškumo, atjautos jausmą ir norą padėti kitiems bei prisidėti, darant gerus darbus.

Kai nematantys vaikai žino, jog knygą gali skaityti kartu su visais, kad toji knyga skirta ne vien jiems, o visiems vaikams, jiems yra įdomu. Skaitydami jie sužino, ką mato regintys vaikai. Pavyzdžiui, sužino, kad strutis turi ilgas kojas, o erelis lenktą snapą. Tai yra pažintinė priemonė.

Neseniai dariau atvirukus Žemaitijos nacionaliniams parkui apie mūsų miškuose lakstančias lūšis. Atviruke buvo neregiams perteikta lūšies fotografija, kurią testavo neregė mergina. Ji sako: „Čia pavaizduotas kažkoks gyvūnas su keturiomis kojomis, panašus į katę, bet turbūt aš jo nežinau, nes nesu lietusi.“. Jai buvo atradimas lytėjimu pajusti, kad lūšis ant ausų galiukų turi pūkelius.

Šiek tiek papasakokite apie savo edukacines veiklas.

Vedu edukacijas mokyklose ir bibliotekose. Dabar dirbu prie naujo projekto „Pažinkime neregimą pasaulį“, kuris yra dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos. Jo metu važinėju po įvairių miestų Regos ugdymo centrus ir kartu su regos negalią turinčiais vaikais kuriame atvirukus, meninius darbelius. Kituose kaimeliuose kurs ir regintys vaikais, bet ten atvažiuosime su neregiu ir diskutuosime apie regos negalią turinčių žmonių gyvenimus. Tai tarsi žaidimas, leidžiantis vaikams suprasti, kaip meno kūrinį galima perteikti ir neregiui. Vėliau iš šio projekto gims kalendorius, kuriame bus trylika projekto metu vaikų kurtų darbelių. Kalendorius bus atspausdintas ir reginčiųjų, ir Brailio raštu.

Tęsiu savo darbus su kalendoriais, nuo kurių visą savo veiklą ir pradėjau. Galbūt kalendorių jau užtektų (šis bus jau ketvirtasis), tačiau man vis skambina regos negalią turintys žmonės ir klausinėja: „Šiemet vėl nebus kalendoriaus?!“ Manau, kad šį kalendorių padarysime 2020-iesiems.

Prie kalendorių gamybos kviečiu prisidėti įvairias įmones. Tai bus vienetiniai kalendoriai, o tos įmonės, kurios prisidės prie projekto, turės galimybę kalendorius dovanoti savo klientams su jų logotipais ir aprašymu, kaip tam tikra įmonė prisidėjo. Iš šių kalendorių gautas pelnas bus skirtas naujos knygos leidybai.

Atrodo, kad visą savo laiką skiriate kitiems, ar laiko sau lieka, kaip jį leidžiate?

Aš neskirstau savo gyvenimo į darbą ir ne darbą. Turiu laisvo laiko, bet jo metu visada pagalvoju, ką būtų galima gero padaryti. Keliaudami po Lietuvą su savo draugu visada atrandame kažką, ką galėtume pritaikyti ir neregiams.

Mano gyvenimas susijęs su pojūčiais, su džiaugsmu. Privaloma mylėti tai, ką darai, ir tuo džiaugtis. Jeigu tau nepatinka tai, ką tu darai, nepatinka tavo darbas, tai arba keisk požiūrį į tą darbą, arba keisk darbą. Dirbti turi su malonumu, tada darbas atneš didelius vaisius. Kiekvienas, nesvarbu, ar rašantis, ar gaminantis, jei tai daro su džiaugsmu – palies kitus.

Šių metų Knygų mugėje jau ne pirmą kartą turėjau labai malonią patirtį. Liesdami mano knygas apsiverkė du regintys žmonės skirtingu metu. Jie pajuto kažkokį prisilietimą iš vidaus per pačią knygą ir negalėjo to jausmo paaiškinti. Tai, kad savo darbais galiu prisiliesti prie žmonių iš vidaus, yra dovana.


2019-05-04

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt