Gegužės 8-ąją, 17.30 val.,  Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje bus atsidaroma Oksanos Juozaitienės tapybos darbų paroda „Pavasaris“.

Parodos atidarymo metu klavišiniu instrumentu gros Ulė Juozaitytė.

„Dar kūdikiu būdama, aistringai pamilau savo aplinką. Mane domino vabalai, plaštakės, varlytės… valandomis ištupėdavau šalia kokio nors griovio ar balos, gaudžiau ir stebėjau… Vidurinėse klasėse svajojau tapti zoologe. Dėl to pradėjau mokytis piešti, kad, kaip Darvinas, neprarasčiau savo atradimų… Zoologe netapau, bet pomėgis piešti peraugo į aistrą bei tapo mano gyvenimu“, – sako Oksana Juozaitienė.

Ji gimė 1975 m. lapkričio 23 d. ir anksti pasuko į dailės pasaulį. Pradžioje baigė Vaikų dailės mokyklą Kaliningrade, po to Kaliningrado dailės technikumą ir Kaliningrado valstybinį universitetą, kur įgijo dailės ir braižybos mokytojo specialybę. Dar studijuodama antrame universiteto kurse Oksana įsidarbino Kaliningrado vaikų dailės mokykloje – toje pačioje, kurią pati kažkada užbaigė. Nuo tada ir prasidėjo jos kaip dailės pedagogės kelias.

„Ji mokė vaikus dailės paslapčių ir kartu su jais kaip kūrėja stiebėsi ir augo pati. Paskui buvo kitas gyvenimo etapas, Oksana ėmėsi kultūros vadybos darbo. Ilgą laiką ji organizavo ir rengė kitų menininkų parodas, o laisvalaikį skyrė savo nenumaldomai aistrai – tapybai.

Oksana mėgo piešti ir anksčiau, tačiau rimčiau gilintis į tapybą kaip saviraiškos būdą, galėjo tik šiek tiek paaugus vaikams – ji yra trijų vaikų mama. Ryškesnis tapybos proveržis pastebimas 2010 metais. Tuo metu Oksana Juozaitienė sukūrė etiudų ciklą, kuriame plėtojama nykstančios Rytprūsių kultūros tematika. Jos paveiksluose atgijo senosios prūsų kaimo sodybos, skendinčios vešlioje žalumoje. Dailininkės meilė gamtai, jos gaivališkai prigimčiai, išreikšta dinamiškais potėpiais, ekspresyvia spalvinių dėmių kalba ir darna. Vėliau peizažų tapyboje sustiprėjo plenerizmo bruožai. Vaizdai įgijo erdviškumo, skaidrumo. Tapyba tapo lengva, dvasiškai pakylėta, išreiškianti lyrišką autorės nusiteikimą („Kelias Rusnėje“, „Terasoje. Rusnė“ , „Rusnė. Kanalas“, visi – 2013).

Panašius subtilius gamtos išgyvenimus matome ir meniškuose dailininkės gėlių vaizduose: „Lelijos“, 2017, ir itin jautriai nutapytose „Rožėse“, 2019. Pažvelgus į Oksanos nueitą meninės kūrybos kelią nuo daiktiško, svarių žemiškų formų „Kaimietiško natiurmorto“ (2013) iki grakštaus, inteligentiško, skaidrios tapybos paveikslo „Rožės“, supranti, kokia trapi ir moteriška yra dailininkės natūra, ramiai ir melancholiškai besiskleidžianti jos drobėse”, – rašo menotyrininkė Nijolė Tumėnienė.

Paroda bus eksponuojama iki gegužės 31 d.