Lietuva, kaip viena didžiausių problemų dėl demografijos, skurdo ir socialinės atskirties turinti šalis ES, turėtų būti pirmoji, pasitvirtinusi DI strategiją, numatančią robotizuotų darbo vietų apmokestinimą.

Kaip teigia tarptautinės organizacijos, net 85 proc. Lietuvos darbo vietų yra žemos ir vidutinės pridėtinės vertės, kas lemia, kad mūsų šaliai gresia ypač didelė tokių darbo vietų robotizacijos ir automatizacijos rizika. Didelė žemos kvalifikacijos darbuotojų masė ir ypač didelis pagyvenusių žmonių kiekis lyginant su darbingo amžiaus žmonių skaičiumi, lems būtinybę užsitikrinti valstybės biudžeto pajamų papildymą iš alternatyvių šaltinių, kad būtų sudarytas fondas, iš kurio ateityje mokėsime kiekvienam piliečiui bazines pajamas nepriklausomai nuo to jis dirba ar ne.

Kuo anksčiau pradėsime pildyti biudžetą mokesčiu nuo kiekvienos robotizuotos darbo vietos, priklausomai nuo to, kiek žmonių tokia dirbtinio intelekto pagrindu veikianti sistema pakeitė žmonių, tuo anksčiau užsitikrinsime rezervą būsimoms dar rimtesnėms skurdo ir socialinės atskirties problemoms spręsti.

Tik keli pavyzdžiai:

1. Šiandien Susisiekimo ministerijoje veikia programa, kuri pakeitė 5 į kreipimusis raštu atsakančius darbuotojus. Programa su užduotimis susitvarko greičiau ir darydama mažiau klaidų, nei iki šiol dirbę 5 žmonės.

2. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos viceministrė Jekaterina Rojaka Klaipėdoje vykusioje IQ organizuotoje konferencijoje „Vakarų galia“ pristatė JAV atlikto eksperimento rezultatus, kai buvo lygintas 20 geriausių šalies teisininkų ir vienos DI programos darbo efektyvumas. Apibendrinant eksperimento rezultatus, DI programa galėtų pakeisti 212 aukščiausio lygio teisininkų armiją ir visų jų darbą atliktų per tą patį laiką, bet su mažiau klaidų. Jei įvertintume, kad teisininkai dirba 8 valandas per parą, o DI pertraukų nereikia, toks ID jau šiandien gali pakeisti 636 teisininkus.

3. Kas 14-as Pietų Korėjos pramonės sektoriaus darbuotojas yra DI pagrindu dirbanti sistema.

Šiandien šalies biudžetas nuo kiekvieno darbuotojo išmokamo atlyginimo pasipildo gyventojų pajamų mokesčiu, kas sudaro 17 proc. viso valstybės pajamų biudžeto. Tos biudžeto lėšos perskirstomos siekiant padengti visus viešojo intereso poreikius – valstybės valdymo, teisingumo, mokslo įstaigų, ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų aparatų, užtikrinančių šalies švietimo, socialinės apsaugos, gynybos, aplinkos, sveikatos apsaugos bei kultūros ir kitų paslaugų teikimo piliečiams ir verslui išlaikymą. Ta 17 proc. bendro šalies biudžeto dalis, susidaranti iš sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, buvo lygi 1,8 mlrd. EUR 2018 metais. Dar didesnė suma – 5,6 mlrd. EUR, buvo įmokėta kaip socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokos nuo visos 2018 metais gautos darbo jėgos atlyginimų masės (15 mlrd. EUR). Visi 1,36 mln. Lietuvos dirbančiųjų sumoka apie 38,5 proc. nuo savo gaunamų pajamų.

O dabar pasvarstykime, kas bus, kai kaip jau šiandien yra Pietų Korėjoje, Lietuvoje kas 14 darbuotojas bus robotas.

Dažnai yra teigiama, kad IV pramonės revoliucijos sukelta robotizacijos banga nors ir paliks dalį dabar dirbančių pagal savo pasirinktą profesiją be darbo, tuo pačiu sukurs papildomą poreikį naujų darbo vietų, šiandien mums net nežinomais pavadinimais. Teigiama, kad robotizuotą darbo vietą juk reikės kažkokiam Nojui ar Emilijai programuoti ir prižiūrėti, telieka laiku reaguoti į rinkos poreikius pasirenkant tinkamą profesiją, o jau vyresniems žmonėms netingėti persikvalifikuoti ir įgyti šiandien reikalingų įgūdžių.

Gerai. Tačiau pasvarstykime apie tai, kad vienas robotas pakeičia ne vieną Nojų ar Emiliją.

Viena robotizuota darbo vieta (vien keliais anksčiau paminėtais pavyzdžiais) keičia mažiausiai 3, o kartais ir 200 žmonių darbą. Vienas robotas slaugytojas galbūt nepanešios slaugos namuose daug daugiau senelių nei tą šiandien daro žmogus, bet juk robotas dirba nepailsdamas visą parą visas 365 dienas per metus – net atlikdamas tik tokias pat darbų apimtis, kurias šiandien pajėgia atlikti žmogus, jis pakeičia mažiausiai tris slaugytojus, dirbančius per parą po 8 darbo valandas. Todėl modelis nebus toks, kad vienas robotas lygu vienam žmogui, lekiančiam į profesinio perorientavimo centrą mokintis tą robotą programuoti ar dar kažką naujo daryti.

Bus taip, kad vienas robotas lygu vienas persiorientavęs programistas ir dar 2 ar 200 bedarbių.

Ir tai tik iki to momento, kol pačios DI sistemos negebės formuoti užduočių toms pačioms DI sistemoms efektyviau nei tą darys Nojus ir Emilija.

Todėl kuo anksčiau mes visi – verslas, Vyriausybė ir piliečiai – susitarsime, kad reikia apmokestinti robotizuotas darbo vietas, taikant sutartą fiksuotą mokestį už kiekvieną robotizuotą darbo vietą kartų tiek, kiek žmonių pakeitė ta DI vieta, tuo anksčiau galėsime sakyti, jog padėjome rimtą pamatą tam, kad galėtume bent dalinai kompensuoti ateityje negausiamas pajamas į biudžetą, iš kurių papildome savivaldybių biudžetus miestų viešųjų paslaugų teikimui ir išlaikome sveikatos ir socialinės apsaugos sistemas.

To laiku nepadarius, nebus iš ko sudaryti fondą bazinių pajamų mokėjimui kiekvienam Lietuvos piliečiui, nebus iš ko išlaikyti viešąjį sektorių, nebus iš ko piliečiams papildyti biudžetą perkant akcizais ir PVM apmokestintas prekes, kas šiandien sudaro atitinkamai dar 13 ir 32 proc. šalies biudžeto pajamų.

Idealiu atveju tas DI vietos mokestis už vieną pakeistą žmogų turėtų būti lygus netektų mokėtinų mokesčių nuo pakeisto darbuotojo/ų atlyginimo sumai.

Pradžiai kad visi prie tų skausmingų, bet neišvengiamų pokyčių priprastų, užtektų simbolinio mokesčio, kuris neišgąsdintų ir neatgrasytų verslo akcininkų nuo investicijų į inovacijas, ir leistų jį po truputį kelti iki reikiamo balansui palaikyti lygio.

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos viceministrė Jekaterina Rojaka minėjo, kad robotizuotų ir automatizuotų darbo vietų apmokestinimo klausimas yra vienas svarbiausių šiuo metu rengiamos Lietuvos Dirbtinio intelekto strategijos kūrėjų darbotvarkėje. Linkime jo imtis šiandien, kad Lietuva taptų pirmoji ES įgyvendinusi šį neišvengiamą sprendimą. Nes jei lauksime dienos, kai ES pati nuleis privalomą DI apmokestinimo tvarkos direktyvą, ką kaip variantą paminėjo Jekaterina Rojaka, tai bus diena, kai tą bus seniai padariusios didžioji dalis ES šalių vyriausybių, o mes būsime likę vieni paskutinių, kaip kažkada tie, kurie desperatiškai pynė botagus mašinoms pradėjus keisti arklius.

Jack Welch: „If the rate of change on the outside exceeds the rate of change on the inside, the end is near“ („Jei pokyčių tempas išorėje viršija vidinį pokyčių tempą, galas arti).