Nuo gegužės 10 d. uostamiestyje pradedamas rodyti vienas įsimintiniausių ,,Kino pavasario’’ (iki šiol Klaipėdoje nerodytas) rusų režisierės Natalijos Meščaninovos filmas „Pasaulio šerdis‘‘ („Сердце мира’’, 2018).

http://ctb.ru nuotr.

Filmas apdovanotas Rusijos kino festivalio „Kinotavr” pagrindiniu, kritikų ir kino tyrėjų gildijos prizais, prizu už geriausią vyro vaidmenį. Prie filmo gamybos prisidėjo ir Lietuvos filmų centras.

Gegužės 10 d. Kultūros fabriko kino salėje filmo peržiūroje dalyvaus ir viena sėkmingiausių Lietuvos kino prodiuserių Dagnė Vildžiūnaitė.

Natalija Meščaninova – viena įdomiausių Rusijos jaunosios kartos režisierių ir scenarisčių. Jos filmuose ypač ryškus stipraus scenarijaus, teksto tikrumo vystomas dramatizmas. Režisūrinę karjerą Natalija Meščaninova pradėjo dirbdama Valerijos Gai Germanikos asistente populiariame Rusijoje televizijos seriale „Mokykla‘‘ („Школа“, 2010), kuris be gailesčio parodė mokyklinio amžiaus jaunuolių kasdienybę ir priešiškumo, svetimumo, vienatvės jausmą juos supančiai aplinkai ir sistemai.

Pirmas savarankiškas N. Meščaninovos režisūrinis pilnametražis filmas taip pat apie jaunimą – „Kombinatas Viltis‘‘, („Комбинат «Надежда»‘‘, 2013). Tai filmas apie jaunuolių bandymą ištrūkti iš miestelio, kurio visas gyvenimas sukasi apie dar sovietinius laikus menantį kombinatą „Viltis‘‘. Realistinis, kartais atrodo dokumentinis filmas, dėl savo tiesios leksikos nebuvo plačiai rodomas Rusijos kino teatruose, bet Nataljos Meščaninovos vardas įsiminė. Vėliau sekė Nikos apdovanojimas už geriausią 2017 metų scenarijų rusų režisieriaus Boriso Chlebnikovo filmui „Aritmija‘‘ („Аритмия“, 2017). Istorijai, apie jauną, talentingą, sąžiningą mediką, kuris nesugeba prisitaikyti prie ligoninės korupcinės administracinės sistemos, orumą žeminančio atlygio ir savo nepritapimą skandina alkoholyje, išgyvena skyrybas su mylima moterimi.

Ir štai visiškai kitoks, persmelktas kažkokia metafizine visuotinio gėrio nuojauta filmas „Pasaulio šerdis‘‘. Tai tarsi naujas posūkis Meščaninovos režisūrinėje karjeroje. Šiame filme nebėra besiblaškančios tarp sienų kameros, dokumentika pulsuojančio tiesmukiško teksto. „Pasaulio šerdyje‘‘ galima stebėti kinematografinę estetiką, rūke ir medžių tankmėje judančius ir nurimusius siluetus, stambiu planu nufilmuotus gyvūnus, leidžiant pajusti visos gyvybės Žemėje gaivavališkumo pulsą, magišką realizmą.

Filmo siužetą gana sunku nupasakoti, nors atrodo nieko sudėtingo nevyksta. Bet tuo pačiu metu režisierė, sekdama gerai suregztu scenarijumi, neleidžia niekam ilsėtis. Kelių dienų gyvenimo fiksacija, kurioje atrodo paprastai vykstančios ir išgyvenamos prieštaringos paradoksalios situacijos įtraukia, nepaleidžia, provokuoja, kelia abejones nusistovėjusioms nuomonėms. Aštrumo filme daug, bet pagrindine filmo tema išlieka meilės ir namų troškimas.

Vienoje geografiškai izoliuotoje erdvėje egzistuoja dar vienas uždaras, praeityje sužeistas ir išgąsdintas pasaulis. Pagrindinis herojus bando nubraukti praeitį, bet išgyventos žaizdos tam tikrose situacijose atsiveria, pūliuoja, darosi sunkiai valdomos. Kaip ir Weso Andersono „Šunų saloje‘‘  padėtį gelbėja gyvūnai ir vaikai. Su jais herojus gyvena supratime, darnoje ir meilėje. Ir tai tarsi branduolys, pulsuojantis humanizmo energiją, kuri leidžia pajusti, kad visi infantilumo kampai gali išsilyginti, kad susigyvenimas su visu likusiu pasauliu gali įvykti, kad namų ir meilės alkis, atėjęs iš vaikystės, kažkada bus numalšintas. Aplinkinis pasaulis nesikeis, tiesiog keisis reakcija, vertinimas. Ir, kaip filmo pradžioje prieš vandens tėkmę skrodžianti ranka, ir toliau daugumoje gyvenimo atvejų turbūt plauks prieš srovę… bet jau ne su kovos, smurto, bet priėmimo gyvenimo, tokio, koks jis yra intencija.

Kita svarbi filmo tema yra ekologijos ir meilės gyvūnams tema. Filmas labai aiškiai leidžia pajusti, kada egzistuoja du lazdos galai, ir kad teigiant ir kovojant, kartais galima neužčiuopti ir nepažinti problemos esmės, ir netgi sugriauti kažkokį tavo pažinimo erdvėje neegzistuojantį pasaulį.

„Pasaulio šerdis‘‘ nejučia atsistoja šalia kitų filmų, pastaraisiais metais išspinduliavusių humanizmo virpesį ir palikusių „truputį saulės šaltam vandeny‘‘. Tai ir  Marijos Katvtaradzės „Išgyventi vasarą“, Hirokazu Koreeda „Vagiliautojai‘‘, Alice Rohrwacher „Šventasis Lozaro‘‘.