Pasak vokiečių istoriko Raineriso Wohlfeilaso, vaizdai yra tarsi sniego danga, kurią pirmiausia reikia nuvalyti rūpestingomis proto pastangomis, kad atrastumėme ten glūdinčią istoriją. Klaipėda vizualiai paprastai būdavo (ir tebėra) reprezentuojama idiliškų ir romantiškų Baltijos saulėlydžių, laivų, stovinčių storais lynais pririštų prie Dangės krantinių ar Žiemos uoste, ar galingų portalinių kranų žuvėdrų fone, vaizdais.

Darbininkai prie mechanizmų pozuoja stovėdami ir žiūrėdami į fotografą. Jie taip pat tik foninės figūros naujojo mašinų amžiaus kontekste.

Kaip įprasta, keltų ar uosto vilkikų darbuotojai, suvirintojai, pasislėpę laivų statyklų dokuose, kranų operatoriai ar paprasti uosto darbininkai lieka istorijos paraštėse.

Klaipėdos uostas yra įsikūręs smėlingoje, taip poilsiautojų pamėgtoje jūros pakrantėje, tad jūros dugne esantis smėlis bangų ir srovių nuo senų laikų buvo nuolat judinamas ir nešamas. XIX a. pabaigoje jūros srovės po truputį sunešdavo dideles sąnašas į uosto farvaterį, kuris buvo užnešamas dar ir iš Kuršių nerijos pustomu smėliu. Iki XIX a. vidurio neturint techninių priemonių, kurios galėtų pagilinti farvaterį, smėlio sąnašas galėjo pašalinti tik pati gamta – natūralia, bet silpna marių srovės tėkme.

XIX a. pabaigoje buvo pailgintas Šiaurės molas, bet smėlio sąnašų tik pagausėjo, nes susilpnėjusi marių srovė nebepajėgė išnešti jų tolyn į jūrą. 1888 m. farvaterio gylis siekė vos 4,5 metro, o 1900 m. jis sumažėjo iki 4 metrų. Prie Pietų molo susidarius didelei seklumai, laivybai Klaipėdos uoste, o kartu ir Klaipėdos miesto ekonomikai iškilo pavojus, nes vis dažniau iš Klaipėdos uosto laivai išplaukdavo nepilnai pakrauti.

Smėlio skverbimąsi į uostą kiek pristabdė žmogaus rankų kūrinys – Nerijos kopos buvo apželdintos ir taip iš naujo suformuotas gamtinis kraštovaizdis.

1859 m. Klaipėdos uoste pasirodė pramonės perversmo kūdikis – garinė žemsiurbė, pradėjusi gilinti įėjimą į uostą. XX a. pradžioje uoste prasidėjo uosto molų rekonstrukcijos, prieplaukų statybos ir įplaukos kanalo gilinimo darbai, kuriuos prižiūrėjo kvalifikuoti inžinieriai, dažnai atvykę iš kitų Rytų Prūsijos uostų. Smėlio sąnašoms šalinti buvo pradėta naudoti specialiai Klaipėdai pastatyta nauja žemsiurbė „Seegatt“, kurią reikėdavo remontuoti ir valyti.

Inžinieriai tuometinėmis foto kameromis turėdavo fiksuoti uoste ir jo prieigose vykdomus įvairiausius žemės kasimo, krantinių mūrijimo, vilkikų remonto ir krantotvarkos darbus. Į kameros objektyvą patekdavo ne tiktai technikos ir gamtos objektai, bet ir šalia stovintys žmonės. Vaizdas pasižymi konkretumu, individualumu ir kompleksiškumu, jis perteikia mums optinį daiktų paviršių ir atspindi akimirkos pagautą momentą.

Ką mums sako šios nespalvotos XX a. pradžios fotografijos?

Nufotografuoti vaizdai nepripažįsta jokios hierarchijos, jiems nesvarbu, kas yra pagrindinis objektas – mechanizmas, buna ar šalia stovintis žmogus. Vaizdas koncentruojasi į sukaltus polius prie marių polius, slipo gervę ar žemsiurbės kaušą, nors galėtų atrodyti, kad buvo fotografuojami žmonės. Ne, jie tik foninis priedas.

Jeigu nežinotum konteksto, tai atrodytų, kad fotografija su maža mergaite Kuršių marių pakrantėje yra tėvų fotoaparatu užfiksuota padaryta vasaros akimirkų fotofiksacija.

Darbininkai prie mechanizmų pozuoja stovėdami ir žiūrėdami į fotografą. Jie taip pat tik foninės figūros naujojo mašinų amžiaus kontekste. Techniniai įrenginiai čia yra naujos modernizuojančios galios simboliai. Tiesa, darbininko, stovinčio prie valomos žemsiurbės detalės, žvilgsnis į kamerą yra savimi pasitikintis, naujoji industrinė klasė jaučia savo vertę, jis ne koks caro valdžios užguitas valstietis čia pat už sienos, Rusijos Lietuvoje.

Mašinų detalės – iki blizgesio nušveisti skriemuliai, kniedės, varžtai, grandinės – kontrastuoja su nudėvėta darbininkų milo apranga.

Fotografas, įamžindamas bunų formavimo kalimo ir krantotvarkos darbus marių pakrantėje prie Juodkrantės apie 1906 m., šalia valties pastatė ir mažą mergaitę. Ji neatrodo vietinė – pirktinė suknelė, elegantiška maža skrybėlaitė. Ji galbūt vasarotojų, kurie jau atrado Kuršių neriją kaip poilsiavimo vietą, dukra…

Po to atėjo Didysis karas… Fotografijose užfiksuoti vyrai galbūt buvo mobilizuoti į frontą, gal persikėlė į Rytpūsius, o galbūt ir pasiliko dirbti Klaipėdos uoste… O mergaitė, kuri į mus žvelgia Kuršių marių pakrantėje, matyt, sulaukė dar ir kito karo pradžios. Kas čia žino… Tiktai fonas jau tapo kitoks.

„Šiaurės Atėnai”, 2019 05 10. Nr. 9