Po pirmojo prezidento rinkimų turo, įvykusio praėjusįjį savaitgalį, kilo eretiškas klausimas: jeigu Lietuvos valstiečių ir žalių sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis pažadėtų pralaimėjęs dar ir rinkimus į Europos parlamentą gegužės 26 d. viešai nusižudyti, ar rinkėjai elgtųsi atitinkamai, kad savo akimis ar per TV pamatytų, kaip vyksta suicido aktas?

Kampanijoje buvo itin mažai p. Skvernelio ir buvo pernelyg daug p. Karbauskio. Nuotrauka iš „Facebook”

Ne taip svarbu, ar toks pažadas būtų rimtas, ar tiesiog eilinis p. Karbauskio politinis „bla-bla-bla”. Vis dėlto ta rinkimų, kuriuose dalyvavo ir pralaimėjo LVŽS kandidatas Saulius Skvernelis, kampanijos taktika, manding, parodė buvusi klaidinga. Ne tik dėl to, kad žadėdamas p. Skvernelio pralaimėjimo atveju griauti dabartinės valdančiosios koalicijos pamatus ir Vyriausybę p. Karbauskis elgėsi neatsakingai valstybinio mąstymo požiūriu.

Esmė ta, kad kandidatui Skverneliui pralaimėtame prezidento rinkimų ture, mano kuklia nuomone, itin sutrukdė tai, kad jo kampanijoje buvo itin mažai p. Skvernelio ir buvo pernelyg daug p. Karbauskio.

Nebalsavę rinkimuose už p. Skvernelį greičiausiai turi jam pretenzijų beigi sąskaitų, tačiau abejoju, kad diduma laikytų jį elementariu monstru. Tačiau p. Karbauskio noras ir siekis Lietuvoje sukurti jo kontroliuojamą pilną valdžios vertikalę nuo viršaus ligi apačios išgąsdino ne vieną rinkėją. O gąsdinamas rinkėjas, ko gero, rinkosi alternatyvą: pasižiūrėti, kaip pasibaigs ne itin simpatiškas LVŽS valdymas.

Todėl jei p. Karbauskis gąsdinimų taktikos laikysis ir toliau, iki pat gegužės pabaigos, drįsčiau spėti, kad patogios vietelės Europos parlamente nepasiekiamai nuplauks ir nuo LVŽS sąrašo lyderių – Šarūno Marčiulionio ir Bronio Ropės.

Nesirengiu išsamiai nagrinėti p. Skvernelio pralaimėjimo rinkimuose, į kuriuos dėta tiek LVŽS vilčių, priežasčių. Tačiau atrodo, kad antroji pagal svarbą buvo ponų Karbauskio ir Skvernelio arogancija šalies prezidento institucijai. Sakyčiau, precedento neturinti arogancija: ligi šiol nė vienas ministro pirmininko ar formalaus, arba neformalaus valdančiosios koalicijos lyderio pozicijoje esantys politikos personažai niekada nesiryžo taip demonstratyviai ignoruoti institucijos, kurioje per rinkimus atsirasti siekė.

Ligi šiol tuose santykiuose tarp prezidento ir Seimo ar Vyriausybės išties nebuvo viskas rožėmis klota: galima prisiminti nemalonias Algirdo Brazausko ir Adolfo Šleževičiaus diskusijas, neigiamą Valdo Adamkaus požiūrį į tuometinį konservatorių ministrą pirmininką Gediminą Vagnorių. Tačiau net ir tokie politikos epizodai, kada susidurdavo skirtingi požiūriai ar ideologijos, buvo išrišami gana korektiškai, atsižvelgiant į nuostatą, kad šalies vadovo postas ir jo pasitikėjimas arba nepasitikėjimas Vyriausybės vadovu yra esmingai reikšmingas.

Juo labiau vargu ar kas galėtų prikišti Daliai Grybauskaitei, kad ji šios kampanijos metu ligi pirmojo rinkimų turo elgėsi nekorektiškai. Ji išlaikė savo žodį susilaikyti ir nedeklaruoti savo paramos kuriam nors ir devynių kandidatų. Nepaisant, kad, galima spėti, vieni jai patiko labiau. Kiti – mažiau.

Neidealizuoju kadenciją baigiančios p. Grybauskaitės. Tačiau šiuo atveju nematau jokio pagrindo dabar p. Karbauskio jai primetamoms pretenzijoms, esą šalies vadovė kad ir netiesiogiai buvo įsipainiojusi į rinkimų kampaniją, kaišiodama pagalius į ratus šiuo metu veikiančiai valdančiai koalicijai ir jos kandidatui į prezidentus. Tokiais atvejais p. Karbauskis paprastai nurodo, kad prezidentė vetavo kažkurį įstatymą arba į TV kameras pareiškė atsisakanti dalyvauti referendume dėl Seimo narių nuo 141 iki 121 skaičiaus sumažinimo.

Mėginant šaipytis šia tema, galima būtų klausti: kas gi kontroliuos sutrikusį LVŽS valdomą įstatymdavystės printerį (ši asociacija prieš keliolika metų buvo sugalvota Rusijoje, tačiau mūsų laikais ji tinka ir Lietuvai), kuo Seime užsiims Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, nesėkmingai p. Skvernelio rinkimų štabe pasižymėjęs Saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas bei kiti aktyvūs valstiečiai.

Vis dėlto tai būtų juokeliai pro ašaras. Galima suprasti p. Skvernelio poziciją dėl nesėkmingų prezidento rinkimų rezultatų palikti ministro pirmininko pareigas. Tačiau vis dėlto ima siaubas pagalvojus, kad dabartinė Vyriausybė ligi š.m. liepos taip pasmerkiama nieko neveikti. Sunku būtų įsivaizduoti kurį nors ministrą ar aukštesnį kurios nors ministerijos pareigūną, kuris dabar trykštų norais ką nors pakeisti, patobulinti ar pan.

Ir tai bus nebe p. Karbauskio ar p. Skvernelio, o mūsų visų problemos.