Keisti mes žmonės, „Smeltės” kvartalo gyventojai. Iš vienos pusės be galo jautrūs „ant ausų” (mums tikrai trukdo gyventi triukšmas sklindantis iš „Kamineros” ar „Kuusamet”), bet tuo pačiu beveik akli ir labai abejingi. Žinoma, didžiąją kaltės dalį turime prisiimti mes, vadinamieji bendruomenės aktyvistai. Buvę ir esami bendruomenės pirmininkai, buvę ir esami bendruomenės valdybos nariai.
Šios situacijos absurdiškumas, nenormalumas buvo matomas ne vieną dešimtmetį, bet apart piktų paburbėjimų siauram draugų ratelyje ar vienkartinių pasipiktinimų Klaipėdos spaudoje, kurie būdavo įvardinami bendra antrašte „kaimynai nepasidalija, pjaunasi,” nieko daugiau ir nenuveikėm. Taip, jūs teisingai supratote. Kalba apie Smeltalės upelį.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Smeltalės upelis buvo ir turėjo likti viso mūsų kvartalo, o kartu ir miesto puošmena, o tapo tuo, ką dabar mes matome.
Taip, daug dalykų mes, kaip bendruomenė, negalime įtakoti. Taip, dažniausiai mūsų balsas į dangų neina, bet turime pripažinti, kad matėme, bet beveik nieko nedarėme, kai mūsų akyse Smeltalės upelį, vieną produktyviausių lašišinių žuvų nerštaviečių Lietuvoje, kažkada buvusią kvartalo puošmeną ir, ko gero, pagrindinę priežastį, dėl kurios prieš kelis šimtmečius čia įsikūrė gyvenvietė, jau 50 metų prievartauja: kasa, rausia, darko krantus, teršia vandenį. Ir visą tą barbarizmą teisina tuo, kad Klaipėdos ir visos Lietuvos žvejai mėgėjai bei pramoginių laivelių turėtojai galėtų turiningai praleisti laisvalaikį. Tikslai gražūs ir kilnūs. Koks „SVOLOČIUS” tam galėtų ir nepritarti.
Tokius pat tikslus sau kėlė Drevernos seniūnija, Šilutės miesto valdžia, Mingės uostelio plėtojimo iniciatyvinė grupė. Tikslai tie patys, tik rezultatai „BIŠKĮ” nepanašūs.
O gal visi, nuo kurių priklauso planavimai ir sprendimų priėmimai, jau viską mato ir greitu laiku viskas pradės keistis į gerą?
Žinoma, Smeltalės upelis ir Smeltės bendruomenė yra pietinėje Klaipėdos dalyje, bet gi ne Čeliabinske. Kyla pagrįsta abejonė – ar tikrai kažkas gali savaime keistis į gerąją pusę?
Garažų ir mažųjų laivų eksploatavimo bendrijos pirmininko (jis gi ir Lietuvos jachtingo asociacijos pirmininkas) galvoje gimsta viena po kitos grandiozinės idėjos. Prieš kelis metus į Klaipėdą buvo suvažiavę vos ne visi gudriausi Lietuvos hidrologai ir tris dienas vykusiame seminare (su nakvyne ir maitinimu) ieškojo būdų, kaip apsaugoti pietinę Klaipėdos dalį nuo reguliariai pasikartojančių jūrinių potvynių. Šie, „pasirodo“, atplūsta per Smeltalės upelį ir nusiaubia pietinę miesto dalį. Ir kaip po to gali sakyti, kad niekam Lietuvoje nerūpi pietinės miesto dalies gyventojų problemos?
Sprendimas buvo „rastas“. Smeltalės upelį iki kelio Klaipėda-Šilutė „įrėminti” pylimais, o atkarpą nuo Marių g. iki Minijos g. – gelžbetoninėmis krantinėmis. Esamas gelžbetonines krantines, kurių bendras ilgis 1550 m, o statybos pabaiga 2009 m. (Registro centro duomenys), matyt, reikės nugriauti. Nes jos „BIŠKĮ” susidėvėjo. Statybos dar neprasidėjo, bet ką gali žinoti, mat „jūrinius potvynius“, kurie „reguliariai“ siaubia pietinę miesto dalį, vis tiek reikia pažaboti.
Ir tai dar ne viskas. Pasirodo, mirtinai reikia spręsti dar vieną „didelę problemą“. Lašišom pasidarė per seklūs Smeltalės upelio vandenys. Jos negali praplaukti į nerštavietes, todėl reikia kuo greičiau gilinti upelio vagą.
Laimė, kad kaip tik Žemės ūkio ministerija kartu su Aplinkos ministerija vykdo žuvitakių įrengimo programas ir tuos projektus finansuoja 100%. Panašu, kad tų ministerijų vadovai kreipėsi į poną Gelumbauską su prašymu gelbėti lašišas ir įrengti žuvitakius. O už tai Gelumbauskas galės pastatyti naujas gelžbetonines krantines garažų ir mažųjų laivų eksploatavimo bendrijai „Smiltelė”, nes esamos „BIŠKĮ” apgriuvo. Žinoma, krantinės bus statomos už žuvitakiams skirtus pinigus, bet taip „GALIMA”.
Visos tos fantazijos, o gal tiksliau nusikalstami ketinimai yra įvardijami kaip paieška būdų pritraukti lėšas valčių bendrijos krantinių atnaujinimui, kurių „statybų pabaiga“ 2009 metai (Registrų centro išrašas).
Jūs manote, kad čia parašėme visiškas nesąmones ir paprasčiausiai to būti negali? Klystat. Apie tai, ir ne tik, buvo kalbama viename iš pasitarimų, kuris vyko Klaipėdos m. savivaldybėje 2018 m. lapkričio 13 d. Be to, tame pasitarime ponas Gelumbauskas informavo, kad bendrija tik Aplinkos ministerijos prašoma suprojektavo ir įrengė viešo naudojimo slipą, kad visi Lietuvos gyventojai turėtų galimybę legaliu būdu nusileisti laivelį į vandenį. Esą bendrijos nariams tokio įrenginio nereikia, nes jų laiveliai švartuojasi prie krantinių. Viskas užfiksuota pasitarimų protokoluose.
Jei neturėtum laivelio ir būtum ne Smeltės kvartalo gyventojas, įsimylėtum poną Gelumbauską ir visą jo vadovaujamą bendriją negrįžtamai.
Žinoma, esamos problemos viešinimas ir atvirai teikiami pasiūlymai, ką, mūsų manymu, reikėtų daryti, kad būtų patenkinti žmonių, norinčių užsiiminėti pramogine laivyba, poreikiai ir tuo pačiu neniokojama gamta, ne visada randa pritarimą. Institucijos, kurios privalo kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų, išsigandusios blaškosi. NŽT kovo mėnesį informuoja, kad pagal valstybines žemės nuomos sutartį, pagal kurią suformuoti sklypai buvo išnuomoti „valtininkų bendrijai“,visoje teritorijoje tvoras ir užtvarus statyti draudžiama ir konstatuoja, kad rasti nuomos sutarties pažeidimai turi būti pašalinti, o vėliau rašo, kad pažeidimų nėra, nes taip jiems pasakė Aplinkos apsaugos departamentas. Taip ir lieka neaišku, kas vis dėlto išnuomojo valstybinę žemę valtininkams. Tai – tik viena iš mįslių, o tokių mįslių susikaupė gana daug.
Didžiausia problema, mūsų manymu, ne nelegalūs upelio atitvėrimai ir net ne pono Gelumbausko saviveikla.
Blogiausia, kad tiek buvusieji, tiek esami miesto politikai, gamtosaugininkai ir aplinkos ministerijos pareigūnai neatliko savo pareigų. Viską paleido savieigai.
Nežiūrint į tai, manome, kad šį kartą pasitelkus visas atsakingas institucijas, visuomenę, ir, jei prireiks, teismus, mes turime pasiekti rezultatą, dėl kurio mums, klaipėdiečiams, nebūtų gėda nei prieš dreverniškius, nei prieš šilutiškius, o labiausiai prieš mūsų vaikus ir anūkus.
Ar tikrai Lietuva tokia turtinga savo gamtiniais resursais, kad mes galėtume šaltakraujiškai stebėti, kaip yra prievartaujamas ir naikinamas Smeltalės upelis – lašišų nerštavietė?
Ačiū straipsnio autoriui. Daugiau tokių informatyvių straipsnių. Mūsų politikams mažiausiai turėtų būti gėda, jei ne graudu, kaip švaistomi mūsų visų taip sunkiai uždirbami pinigai…