„Jeigu neįvyks pasikeitimas Seimo pirmininko pozicijoje, koalicinė sutartis negalios. Jeigu ji negalios, nebus galimybės tada formuoti Vyriausybės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos siūlomam premjerui Sauliui Skverneliui. Tai reiškia, kad mes einame į situaciją, kurioje neišvengiamai bus neeiliniai rinkimai“, – žinių agentūra BNS penktadienį citavo Lietuvos valstiečių-žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderį Ramūną Karbauskį.

Ponas Karbauskis nori atsikratyti palankumo jam nerodančiu Seimo vadovu, buvusiu savo dėstytoju Viktoru Pranckiečiu, kad jo aplinkoje liktų mažiau zirziančiųjų, ir kad „nuo balto lapo” formuojama nauja valdančioji koalicija turėtų daugiau manevro laisvės dalijantis reikšmingus postus.

Seimo pirmininką, kuris sako neketinąs užleisti kelio, LVŽS lyderis ketina išversti iš kėdės surengdamas nepasitikėjimo procedūrą.

Trejų praėjusių rinkimų metu patyrėme, kad p. Karbauskio ir kitų įtakingų LVŽS žmonių žodžiai yra gana menkos vertės. Tačiau aliuzija į pirmalaikius rinkimus dabar ar bent kitų metų pavasarį (o ne rudenį) galėtų atrodyti gana patraukliai visiems. Ir politikams, ir visuomenei. Neblogas sprendimas tai būtų ir pačiai valstybei.

Rinkėjams išankstiniai rinkimai pavasarį taip pat būtų patrauklūs. Nes rinkimai vasarėjančią gegužę ir rūškanesnį spalį yra gana skirtingi. Mažiau nusivylimo, negatyvo ir protestinių nuotaikų. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kyštelėdamas trigrašį šioje vietoje priminsiu, kad maždaug 2016-2017-ųjų sandūroje girdėjau kai kuriuos LVŽS atstovus tvirtinant, kad idėja surengti rinkimus į Seimą 2020 m. pavasarį jų partijoje yra rimtai svarstoma (beje, tuo pat metu buvo dar tik rengiamas LVŽS inicijuotas susitarimas Seimo nariams uždrausti gauti automobilius išperkamosios nuomos būdu, todėl prisiplakėliams prie LVŽS sąrašo atrodė labai racionalus). Priežastis – patys LVŽS vadovai p. Karbauskis ir Saulius Skvernelis – patyrė, kad gauti valdžią turint prieš tai buvusios (socialdemokratų) vyriausybės Finansų ministerijoje suformuotą valstybės biudžetą, nėra labai patogu.

Ši iniciatyva, kaip ir daugelis kitų racionalių ilgainiui buvo pamiršta, nors paaukojant savo patogų sėdėjimą Seime pusmečiu, būtų išties naudinga ateities politikų Seime kartoms.

Dabartinė rinkimų į Seimą rudeninė tvarka egzistuoja net 23 metus, po to, kai 1991 m. vasarą susiskaldžius Sąjūdžio frakcijai Seime, bendru visų sutarimu buvo nuspręsta surengti išankstinius rinkimus tų metų spalį. Verta prisiminti, kad Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) buvo išrinkta 1990-ųjų vasarį-kovą.

Taigi, tuo pačiu valstybei ilgesne nei trumpalaikiu laikotarpiu prasme valingas LVŽS sprendimas susitrumpinti savo kadenciją pusmečiu būtų į naudą (ilgainiui toks sprendimas galbūt būtų prisimenamas kaip ryškiausias teigiamas LVŽS politinis palikimas).

Valstiečiams-žaliesiems, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, toks variantas taip pat galėtų būti patrauklus: nepaisant stačiai stulbinančių „laimėjimų” per trejus 2019 m. rinkimus, partija tebeturi gana aukštus reitingus ir dalies visuomenės pasitikėjimą. Todėl po išankstinių rinkimų galėtų išlikti svarbus politinio lauko žaidėjas (ar taip tebebus po metų – už tokią tikimybę pinigų lažybose nestatyčiau).

Rinkėjams išankstiniai rinkimai pavasarį taip pat būtų patrauklūs. Nes rinkimai vasarėjančią gegužę ir rūškanesnį spalį yra gana skirtingi. Mažiau nusivylimo, negatyvo ir protestinių nuotaikų.

Tačiau jeigu LVŽS telks pastangas išsaugoti valdžią dabar, plečiant valdančiąją koaliciją su politinėmis nuotrupomis (socialdarbiečiais, „Tvarka ir teisingumu” bei politine lenkų mažumos partija), galimybė susitarti dėl išankstinių rinkimų su tokiais partneriais sumažėtų ir taptų artima nulinei.

Reikalas tas, kad, išskyrus lenkus, nuotrupų atstovai neabejotinai norės pasimėgauti valdžia Konstitucijoje numatytą laiką, nes 2020 m. rudens rinkimuose jiems akivaizdžiai nekas tešviečia.

Maža to, tokie partneriai LVŽS būtų it inkaras po kaklu, tempiantis dabartinių valdančiųjų iliuzijas į gilų dumblą.

Reikalas tas, kad ką tik pasibaigę rinkimai parodė, jog kartais rinkėjų nebesujaudina nei naujai pastatytos estakados, nei daugiau pinigų akademinėms bendruomenėms. Todėl per artimiausius pusantrų metų, ko gero, nebus nei naujų reformų, o politiškai papirkti rinkėjus reiks tiesiog milžiniškų pinigų, kurių, kaip sako p. Skvernelis ir jo finansų ministras Saulius Šapoka, tiesiog nėra.