Svarbu, Veidai

Aleksandras Menšikovas: „Žmogaus gyvenimo kelias – tai meilės ir pasitikėjimo kelias” (1)

Rolanda Lu

Rolanda Lu
2019-06-08


Šiandien vis daugiau žmonių atsigręžia į savo dvasinę prigimtį. Vieni jaučia, kad už fizinio, akimis regimo pasaulio yra šis tas, ko neįmanoma protu paaiškinti, kitus nerti giliau paskatina nepasitenkinimas esamu gyvenimu ir noras suprasti viso to priežastis. Dar kiti dvasingumą pasitelkia, siekdami labiau pažinti ir patobulinti save. Tapti geresniais, sėkmingesniais, susirasti antrąją pusę, suprasti savo pašaukimą…

Šių paieškų dalis – daugybė įvairiausių seminarų, mokytojų, praktikų, receptų, kaip reiktų „teisingai” gyventi.

Sankt Peterburge gyvenantis, po visą pasaulį keliaujantis, seminarus vedantis ir žmones konsultuojantis Aleksandras Menšikovas savęs nelaiko mokytoju ir receptų, kaip gyventi bei elgtis, nedalina. Tačiau jo pasisakymai socialiniuose tinkluose, video sulaukia tūkstančių peržiūrų, komentarų, dėkingumo žodžių. Įvairaus amžiaus, išsilavinimo žmonės teigia, kad šis vos 29-erių jaunuolis, neretai vadinamas indigo vaiku, atvėrė akis ir pakeitė jų gyvenimus. Jie sako, kad pažiūrėjus Aleksandro video, jaučia didžiulį palengvėjimą, kad viskas su jais yra gerai.

„Mes visą laiką gyvename suvokdami, kad kažkas su mumis vyksta ne taip, ir mes darome viską, kad tik kažko neatsitiktų. Ir labai mažai tiesiog mėgaujamės gyvenimu – tokiu, koks jis yra dabar. Kitaip tariant, nejaučiame tyro dėkingumo už tai, kas yra dabar”, – sako Aleksandras Menšikovas. Jūratė Čiakienė Photography nuotr.

Ne kartą Lietuvoje viešėjęs (dabar lankysis Palangoje birželio 19-21 dienomis) žurnalistiką, viešuosius ryšius, psichologijos, marketologijos mokslus baigęs ir stulbinančią karjerą Rusijoje padaręs Aleksandras prieš keletą metų viso to išsižadėjo ir dabar gyvena be grandiozinių planų. Jo skleidžiama žinutė paprasta ir kartu nepaprastai gili: atsipalaiduokite, viskas jums gerai, nieko nereikia specialiai daryti, ieškoti dvasingumo, kontroliuoti save, jausti kaltę, kad esą gyvenate neteisingai.

Kontrolė, pabrėžia Aleksandras, priešinga natūraliai tėkmei. Tereikia žmogui atsipalaiduoti ir jo gyvenimas ima keistis. Panašiai kaip vanduo – pašalinus užtvanką, jis ima tekėti kur kas ramiau, natūraliau, sėkmingiau. Taip ir žmogui nutinka, kai jis ima gyventi atsipalaidavęs ir labiau mylėdamas.

Pasak Aleksandro, Dievo nereikia ieškoti išorėje – formose, paveiksluose. Dieviškumu persmelkta kiekviena mūsų ląstelė, kiekvienas įkvėpimas ir viskas aplink, ką tik regi mūsų akys ir jaučia širdis! Dievas visuomet yra mūsų viduje ir laukia, kol mes užmegsime su juo atvirą ryšį.  Vienintelė užduotis, – pašalinti tuos apribojimus, kurie trukdo žmogui susijungti su Dievu, priimti tai, kas vyksta mūsų gyvenime, ir pasitikėti tuo, kaip pačiu geriausiu scenarijumi, skirtu būtent mums.

Aleksandrai, kas įvyko Jūsų gyvenime, kad ėmėte su žmonėms dalintis savo dvasinėmis patirtimis?

Kiek save prisimenu, visuomet svarbiausias klausimas man buvo suvokti, kaip sukonstruotas pasaulis, ir suprasti, kodėl mes jame esame. Kaip ir kiekvienam žmogui, man buvo iškilęs klausimas, kaip įsitvirtinti materialioje plotmėje. Kurį laiką dvasiniai dalykai buvo tarsi antrame plane, nes nežinojau, kaip juos suderinti su materialiais poreikiais.


Išbandžiau save įvairiuose užsiėmimuose, tarp jų ir žurnalistikoje, viešuosiuose ryšiuose. Tai mane atvedė į marketingą. Po to studijavau praktinę psichologiją. Ir čia įvyko visų mano patyrimų, žinių, vidinių ir išorinių poreikių susiliejimas.

Tačiau tas momentas, kai psichologija, marketingas, „piaras”, „susitiko“ su dvasingumu, buvo sudėtingas. Buvau gana paklausus marketingo specialistas, skaičiau paskaitas šia tema, konsultavau įvairių sričių verslininkus, turėjau daug darbo pasiūlymų Rusijoje. Tuomet man buvo 22 metai, o profesijoje jau buvau visiškai save realizavęs. Ir tada supratau, kad noriu realizuotis ne tik verslo, bet ir dvasinėje plotmėje.

Sukūriau projektą „Insider 2012” ir tapau tarsi dvasinės informacijos retransliatoriumi. Po kurio laiko pajutau, kad jau galiu kalbėti savo vardu. Ėmiau rengti tiesiogines transliacijas, pirmoji įvyko 2012 m., susirinko apie 1000 dalyvių. Pajutau, kad žmonėms įdomu tai, ką kalbu. O toliau viskas dėliojosi savaime.

Mano vertybės taip pasikeitė, kad nebegalėjau užsiimti marketingu, verslu.

Negaliu pasakyti, kad dabar kažko pasiekiau, nes netikiu rezultatu, netikiu pasiekimais. Tikiu tik procesu. Visa dabartinė mano veikla vyksta bandant, eksperimentuojant. Pabandžiau surengti tiesioginę transliaciją – pavyko. Pabandžiau konsultuoti – taip pat pavyko. Pabandžiau surinkti kursą – pavyko. Pabandžiau padaryti atvirą paskaitą – taip pat pavyko. Štai taip po truputį hobis tapo pagrindine mano veikla. Tačiau pagal organizavimo būdą jis ir toliau lieka labiau panašus į hobį. Nes neturiu programos, nėra tvarkaraščio į priekį, aš nekalbu iš lapo. Atėjęs net nežinau, apie ką šnekėsiu. Visuomet kalbu tai, ką jaučiu, ką išgyvenu, kas man atrodo įdomu tą akimirką, kas atsiveria ir ko reikia žmonėms, kurie susirinko. O kai savo pajautimais pasidalinu, tai mane nustoja dominti. Einu toliau.

Šiandien vis daugiau žmonių domisi dvasine gyvenimo puse. Tačiau labai dažnai tai įvyksta po kokių nors asmeninių dramų, skausmingų patirčių. O kaip buvo Jums?

Negaliu išskirti kokio nors lūžio momento. Buvo išgyvenimų, sunkesnių laikotarpių, tačiau ne tokių, kad pasakyčiau, jog po to prabudau. Visuomet jaučiau dvasinį pasaulį, bet iki galo nepasitikėjau tuo pojūčiu. Kiekvienais metais po truputį vis labiau tapdavau savimi. Dabar esu maždaug 70 proc. „aš“.

Ką reiškia būti savimi?

Tai reiškia kuo sąžiningiau gyventi kiekvieną dieną. Man tai visuomet buvo svarbu. Tačiau nedariau to labai atsakingai. Kažko bijojau. O dabar esu sąžiningas ir nuoširdus sau. Juk iš tiesų mes nieko neatrandame. Mes tik po truputėlį, kaip kopūsto lapus, nuimame tą sluoksnį, kuris dengia mūsų tikrąjį “aš”.

Girdėjau, kad Jus vadina indigo vaiku. Kaip pats tai priimate ir vertinate?

„Indigo” prasidėjo nuo juokelio su viena mano pažįstama lietuve. Kažkas mus pavadino indigo, o ji vėliau į kažkieno repliką atsakė: „Na, man tas pats, aš indigo.“ Po to pasidarėme marškinėlius su tokiu užrašu. O vėliau žmonės ėmė mane su tuo indigo tapatinti. Aš jokiu būdu nesiekiu manipuliuoti tuo indigo terminu. Ir apskritai savo veikloje esu visiškai atsisakęs bet kokių reklaminių triukų.

Aš esu profesionalus marketologas. Moku manipuliuoti visuomenės sąmone. Tačiau kai pradėjau užsiimti dabartine veikla, daviau sau žodį, kad nedarysiu nieko, kad sukelčiau dirbtinį domėjimąsi manimi.  Noriu, kad žmonės mane matytų tikrą, nes labai lengva iš mistikos sukurti populiarumą, tačiau tai visiškai prieštarautų tam, apie ką aš kalbu. O aš kalbu, kad žmogus save bandytų pažinti pats, ieškodamas tiesos savyje. Ir noriu, kad į susitikimus ateitų ne todėl, kad informacija apie mane gražiai pateikta. O todėl, kad tai paliečia žmonių vidų. Indigo yra tik juokelis (juokiasi – autor. past.).

Tikriausiai tai nėra paprasta, nes dabar net dvasingumas tapo viena labiausiai marketingo valdomų ir pardavinėjamų sričių.

Aš iš interneto pašalinau apie save visą informaciją, kuri kaip nors mane gali „parduoti”. Mano „pardavimas” toks: jeigu žmogus atras netyčia mano video, jam kažkas surezonuos – tai bus jo atradimas, o jeigu ne – tiesiog praeis pro šalį. Noriu, kad susirinktų tie, kuriuos pas mane atveda jų vidus, o ne mano dirbtinis populiarumas.

Tokių žmonių atsiranda?

Taip, tačiau tai nėra paprasta. Kiekvieną kartą einu kaip į niekur, neturiu jokio atspirties taško. Nežinau, iš kur atsiras pinigai rytoj. Nežinau, kaip toliau gyvensiu. Neįsivaizduoju kaip, bet viskas klostosi savaime. Gal todėl, kad viską darau labai nuoširdžiai – pats gyvenimas mane veda ir palaiko.

„Nekontroliuoti realybės“ – tai skamba bauginančiai. Todėl net daugelis dvasinių mokymų kviečia kontroliuoti ir save, ir gyvenimą.

Kontrolė yra iliuzija, o bendradarbiavimas – realybė. Mes nieko negalime kontroliuoti. Tačiau su viskuo galime bendradarbiauti. Su savo kūnu, su kitais žmonėmis. Kai mus kitas žmogus skaudina, galima nesiginti, nesusikurti įtampos viduje, tiesiog atsipalaiduoti ir leisti tam vykti. Visuomet turime pasirinkimą – pasitraukti iš tos situacijos.

Kontrolė reiškia vidinę įtampą. Ši įtampa atima mūsų pačių galią, sąmoningumą, pasaulėžiūros gylį. Jeigu tą įtampą pašaliname, atsiranda tai, ką visos religijos vadina nuolankumu. Kai priimame nuolankiai tai, kas vyksta, tai mumyse atsiveria galimybė rinktis – pasitraukti, pasilikti situacijoje, padaryti viena arba kažką kita. Tačiau svarbiausias dalykas – turime savo viduje nustoti priešintis tam, kas vyksta.

Jūs čia kalbate apie būseną?

Taip, apie būseną, o ne apie veiksmą. Bet tai nereiškia, kad turime gulėti ant sofutės. Tai reiškia, kad turime iš savo vidaus pašalinti įtampą bet kuriuo klausimu. Jei tą įtampą pašaliname, tai tie išlaisvinti energijos resursai mums padės atrasti realius sprendimus. Kaip sako Rytų kovos menų filosofija, tikras karys pasiduoda iki kovos ir taip laimi, nes jo viduje nebėra kovos. Jis jau išėjo už pasipriešinimo ribų.

Lengva pasakyti, sunku padaryti. Kartais būna situacijų, kai esi įsipareigojęs kažką padaryti, bet aplinkybės neleidžia.

Mus mokė, kad turime įsitempti. Tačiau iš tiesų bet kurią situaciją viduje reikia visiškai „paleisti“. Nesvarbu, kaip ji išsispręs. Kai bandome kontroliuoti situaciją, esame iliuzijoje. Kada nustojame kontroliuoti, arba, kitaip tariant, pasiduodame gyvenimui, mes sugrįžtame į save. Ir tokiu būdu išlaisviname didžiulį kiekį energijos. Juk visuomet rezultatas bus toks, koks bus. Dėl to, kad įsitempsime, rezultatas nepasikeis. Kada nebeliks įtampos viduje, darysime viską tą patį ir galbūt gausime tą patį rezultatą, tačiau mūsų gyvenimo kokybė bus tikrai aukštesnė.

Tačiau kartais ima baimė, kad jeigu nekontroliuosi, viskas bus labai blogai.

Kai atsisakome kontrolės, gyvenimas savaime persitvarko. Ima griūti daugelis dalykų, kurie atsirado sau meluojant, verčiant save daryti tai, kas nepatinka. Mes negalime kontroliuoti gyvenimo. Galime kontroliuoti tik tiek, kiek leidžia mūsų neuronai. Galime kontroliuoti ranką, tačiau negalime kontroliuoti kitų žmonių sprendimų.

Tai kodėl tuomet įsivaizduojame, kad kažką turime padaryti ir suvaldyti situaciją?

O kas, jeigu mes paleisime norą būti teisingi ir išpildyti duotus įsipareigojimus, kurių iš tiesų negalime išpildyti? Mes galime stengtis, tačiau negalime garantuoti to, ko mes iš tiesų negalime padaryti. Tai yra melas, iliuzija, bandymas susireikšminti… Juk mus taip išmokė.

Reikia didžiulės drąsos pasakyti: aš padarysiu viską, ką moku, ką galiu, tačiau viduje tai darysiu taip, kaip man yra komfortiška. O rezultatas bus toks, koks bus.

Kai organizuoju savo seminarus, niekuomet nežinau, kiek ateis žmonių ir ar iš viso ateis. Ir kada tai daro kiti organizatoriai, niekuomet neklausiu, kiek bus žmonių. Nes man nesvarbu. Bus du – dirbsiu dėl dviejų. Nebus – eisiu gerti arbatos. Ir išliksiu geros nuotaikos. Vadinasi, yra taip. Mano ego tai nepalies. Aš labai nuoširdžiai dalinuosi tuo, kas yra mano viduje ir neturiu iliuzijų, kad visiems turiu patikti ir kad kiekvienoje šalyje manęs lauks didžiulė auditorija.

O jeigu yra šeima, vaikai, tai kaip tuomet negalvoti, iš kur paimti pinigų?

Dvasinio gyvenimo ir dvasinių principų paradoksas: jie yra nematomi ir neracionalūs. Nes racionalūs principai ateina iš proto, iš galvos, norint išgyventi, kontroliuoti, o dvasiniai – ne. Ir todėl žmogui, kuris nepasitiki dvasiniais principais, nepaaiškinsi, kaip jie veikia.

Tačiau tiesa yra paprasta: kai pasitiki dvasiniais dėsniais ir jų laikaisi, viskas įvyksta. Kaip tai įvyksta? Nelogiška? Bet juk gali būti ir blogai? Žmogui, kuris užduoda tokius klausimus, nieko neįrodysi.

Tačiau turbūt visuomet yra kažkoks dvasinis sprendimas?

Kada žmogus iš tiesų yra susijungęs su savimi, savo vidumi, jis žino, kas jam brangu, vertinga. Vaikai ir šeima, jeigu tai išsirinkai, yra vertė, tu juos myli. O jeigu myli, eisi dirbti į gamyklą, į „makdonaldą”, kad atsirastų pinigų. Bet jeigu sukūrei šeimą dėl kažkokio kito poreikio, o meilės nejauti, tada geriau paleisk tą šeimą.

Esmė tokia: kai esi savo viduje, tave veda ne išorinė moralė, ne kitų nuomonė – „ką tu darai?”, o vidinis dorovingumas. Tu žinai, kad negali išduoti žmonių, kurie tave myli. Vidinis dorovingumas yra kur kas griežtesnis nei idėjinis, nes idėja yra šabloniška, tinkanti visiems, o kai esi susitelkęs į save, žinai, kada reikia duoti, kada padėti, o kada pasitraukti į šalį.

Tačiau kiekvieną kartą, kai susiduri su situacija, turi išgyventi baimę, kaip pasielgti, kaip nepasiduoti išorės spaudimui. Ta abejonė visuomet yra šalia.

Jeigu pasirenki kelią, apie kurį aš kalbu, teks taip gyventi viską laiką – be jokio išorinio saugumo. Jėzus Kristus iki paskutinės gyvenimo minutės abejojo. Žydai, eidami per dykumą, kiekvieną kartą abejojo, ar bus maisto iš dangaus. Dvejonė, abejonė yra užkoduota žmogaus prigimtyje, net jeigu 1000 kartų gaus patvirtinimą, net jeigu tai suveiks 1001 – vis tiek žmogus suabejos, kad bus palaikomas, kad jis ne vienas, kad ateis sprendimas ar pagalba.

Žmogaus gyvenimo kelias – tai pasitikėjimo kelias.

Iš Jūsų pirmą kartą išgirdau, kad ne Dievas gyvena mumyse, o mes gyvename Dieve.

Visiems teko girdėti, kad aplink šventuosius buvo matomas švytėjimas arba aura. Kai sakau, jog mes esame Dieve, turiu galvoje, kad aplink mus yra struktūra, energija, kuri dar neišreikšta. Ir ji reiškiasi nuolat, tai niekuomet nesibaigiantis kūrybinis procesas. Tai tarsi tešla, kurią įdedi į orkaitę, ir ji pamažu ima kilti. Tas pats ir su energija, per kurią pasireiškia žmogaus esybė. Aš sakau, kad dieviškumas yra toji „tešla”, iš kurios mes visi nulipdyti.

Mes iš to gimėme. Ir toji struktūra yra visuomet su mumis. Todėl neįmanoma žmogaus atskirti nuo Dievo, kaip negalima atskirti duonos nuo jos plutos. Pluta yra labiau medžiagiška, o minkštimas – labiau energetiškas. Kaip ir subtilusis žmogaus kūnas. O materialaus, fizinis žmogaus kūnas yra daugiau išreikštas, matomas nei tas, kuris pasireiškia per dažnius, vibracijas.

Tačiau ir žmogaus fizinė išraiška, ir tai, kas jame paprasta akimi nematoma, nėra atskirta, tai yra viena. Todėl, kai sakau, kad mes esame Dieve, tai reiktų suprasti, jog mes esame viduje tos Meilės, nuolat esame jos apsupti. Žmogus niekuomet nebūna vienas, jis neužmirštas, neatskirtas. Nes Dievas yra kiekvienoje žmogaus ląstelėje.

Mes nesame atskirti nei nuo Dievo, nei nuo vienas kito. Dievo karalystė yra manyje, aš esu Dievo ląstelė, o Dievas yra mano ląstelė.

Ar žmogui būtina eiti į bažnyčią, kad pajaustų Dievą?

Nereikia, tačiau galima. Kas yra bažnyčia? Tai žmonių susibūrimas. Tai susivienijimas, kuris sustiprina dievišką vibraciją. Net du susitikę žmonės sukelia didesnę vibraciją, o šešiolika gali visą žemę pakeisti. Kai kuriems žmonėms susiėjimas yra reikalingas, kad palaikytų harmoningą vidinę būseną. Galima į bažnyčią žvelgti ir kaip į kultūrinį fenomeną. Kai kam patinka giesmės ir miros kvapas, kai kam – indiški smilkalai ir mantros. Kai kam norisi pasėdėti namuose, o kai kam – atvažiuoti į Merkinės piramidę, kurioje aš taip pat buvau – nuostabi vieta. Kiekvienas randa savo būdą, kaip susiliesti su Dievu: vieni gulės lovoje, kiti pabus gamtoje.

Iš tiesų susiliejimo su Dievu procesas yra iliuzija, nes mes su juo visuomet esame susijungę. Yra tik vienas dalykas – dėmesys, kur mes jį nukreipiame. Bendraminčių būryje pajausti Dievą yra paprasčiau, tačiau tai nėra būtina sąlyga.

Mes valgome atsisėdę prie stalo – atsistojus nelabai patogu. Nors galim valgyti kur tik sugalvojate. Tas pats ir su bažnyčia. Galima eiti ten, kur norisi. Arba neiti. Ašramas, budistų ar induistų šventykla, cerkvė ar bažnyčia – jokio skirtumo. Tarsi kiekvienoje šalyje būtų atskiras Dievas. Tai žmonės sukūrė Dievą pagal savo atvaizdą, o ne Dievas sukūrė žmones pagal savo atvaizdą.

Dvasingumas lyg brangakmenis – jis duotas visoms tautoms ir visiems žmonėms. O mes pradedame ginčytis, kurio brangakmenis tikresnis! Tiesa yra tokia: kiekvienam žmogui yra duota Dievo malonė. Žmogus, kuris atviras tai malonei, kuris gali mėgautis, tas yra turtingas, o tas, kuris negali, tas – vargšas. Tai yra tikrasis skurdas. Kaip Biblijoje pasakyta: “Kas turi, tas gaus, kas neturi, iš to bus atimta”.

Jūsų seminarai vadinasi „Sąmonės revoliucija”. Apie ką jie?

Sąmonė – tai materija, iš kurios mes visi sudaryti. Visais laikais žmonija atsakymų ieškojo išorėje. Ir todėl augo bei vystėsi karminės sistemos ribose. Ieškojo, klydo, vėl ieškojo. Lėtai. Tačiau atėjo laikas, kai kiekis virto kokybe. Tai reiškia, kad nuo evoliucijos proceso galime pereiti prie kitos paradigmos: vidinio meistriškumo, savęs tyrinėjimo, noro būti savimi, o ne bandymo būti panašiu į kažką – dvasinius, religinius lyderius. Tai tampa prioritetine žmogaus vystymosi sritimi.

Juk sąmoningo žmogaus, kuris valdo pats save, negalima pasiųsti į karą, jo negalima padaryti vergu. Žmogus, kuris pradeda įsiklausyti į save, yra pats baisiausias priešas politinėms ir religinėms struktūroms. Žmogus, kuris pats priima sprendimus, yra nekontroliuojamas. Tai didžiuliai kokybiniai pokyčiai. Sistemos, sukurtos, remiantis tokiomis vertybėmis, labiau patikimos, nes taip gyvenantys žmonės yra kur kas sąžiningesni, kur kas labiau atjaučiantys, mažiau egoistiški. Jiems nieko nereikia, jų neįmanoma supriešinti.

Ir dar „Sąmonės revoliucijos” seminaruose kalbama apie revoliuciją žmogaus viduje, o ne išorėje. Pakeisti viską iš vidaus, o išorė pasikeis savaime. Tai pati taikiausia revoliucija, kokia tik gali būti.

Kiek turi būti kitokio mąstymo žmonių, kad įvyktų esminis lūžis žmonijos sąmonėje?

Pirmiausia reikia nustoti skirstyti. Kiekvieno žmogaus gyvenime – ir  to, kuris domisi dvasiniais dalykais, ir to, kuris nesidomi – būna momentų, kada jis seka savo vidumi – rinkdamasis profesiją, suknelę ar vakarienę. Ir yra momentų, kada jis nesivadovauja savo vidumi.

Kiekviename yra atjautos ir drąsos, gebėjimo mylėti ir yra menkumo – ar būtumei Jėzus Kristus, ar koks nors paprastas nesąmoningas, nepabudęs žmogus. Visi žmonės turi tą dievišką kibirkštį, tą jėgą, ir kiekvieno žmogaus gyvenime tai pasireiškia. Tik skirtingai. Kažkam tik suknelės ar vakarienės lygmenyje, o kažkas tam skiria visą savo gyvenimą.

Negalima teigti, kad yra skirtumų tarp žmonių. Yra kolektyvinė baimė, kuri neleidžia žmonėms atsiverti. Ir yra tam tikras kiekis kolektyvinės drąsos, kuris padeda žmonėms nejausti tos baimės. Kuo daugiau žmonių, kurie išsivaduoja iš baimės, tuo paprasčiau kitiems – taip jie veikia bendrą sąmonės lauką ir žmonėms lengviau būti drąsiems dideliuose, ne tik mažuose dalykuose.

Nežinau, kiek žmonių turi tai daryti sąmoningai, tačiau žinau, kad kiekvieno žmogaus pastangos šiame darbe yra svarbios. Palengvina gyvenimą visiems kitiems.

Yra mokslinė informacija, kad atradimai vyksta tuo pačiu metu skirtingose pasaulio vietose. Tas pats ir su dvasiniais atradimais – tai iš karto tampa visuotina, veikia visus. Tie žmonės, kurie pasiruošę, tie šią informaciją ir paima.

Aš nieko nenoriu treniruoti ir mokyti. Susitikimai, kuriuos rengiu – tai labiau gilūs pokalbiai. Aš noriu, kad žmonės ateitų ir pabūtų toje būsenoje, pabūtų savo viduje, o aš esu tik pagalbininkas, nes viskas, kas svarbiausia, vyksta savaime.

Dabar dauguma dvasinių judėjimų siūlo kokias nors praktikas. O jūs atvirkščiai – siūlote antipraktikas.

Buvimas savimi, priėmimas visko, kas ateina, – štai, kas treniruoja žmogų. Kokia gali būti praktika be to, kad gyvename? Sėdime, geriame arbatą – tai ir yra praktika. Bet eiti specialiai ir mokytis gerti arbatą – tai, atleiskite, kažkokia nesąmonė. Mėgsti gerti arbatą? Gerk. Dirbk su tuo, kas yra, o ne su tuo, kas kažkur. Sėdi ir gėriesi ugnimi. Tačiau neini ir nesimokai specialiai gėrėtis ugnimi.

Daugelis šiuolaikinių žmonių mano, kad reikia save kažkaip palaikyti, stiprinti, kad būtų sveiki ir laimingi. Bent jau daryti ryte mankštą.

Jeigu nepalaikysi namo, jis sugrius, tačiau jeigu nepalaikysi medžio, jis augs. Viskas, kas gyva, augs savaime, o kas mirę, kai nustosi kontroliavęs, numirs. Taip ir žmogus, jis yra gyvas, o jeigu mes kažką palaikome ir kontroliuojame, tai yra mirę. Mes esame gyvi tol, kol gyvename, pasitikėdami gyvenimu. Esame tiek mirę, kiek kažką kontroliuojame.

O malda tuomet irgi praktika?

Jeigu žmogus meldžiasi todėl, kad reikia, – tai kontrolė. Jeigu meldžiasi, nes nori bendrauti su Dievu – tada ne. Kada bendrauji su mylimu žmogumi, – tai ne praktika. O jeigu bendrauji todėl, kad reikia – tada praktika.

Dievas – „normalus vaikinas”, jis viską apie mus žino, jis supranta, kad bijome ir prašome. Aš kalbu apie tai, kad tas bendravimas su Dievu būtų ne šabloninis – atėjai, paskaitei maldą, išėjai, o nuoširdus, gyvas pokalbis. Kaip su artimu žmogumi, kurį myli ir su kuriuo bendrauji labai atidžiai ir jautriai. O jeigu melstis ir prašyti, kad gautume naudos, – tas pats, kaip su artimu žmogumi bendrauti iš išskaičiavimo.

Šiandien labai daug įvairių dvasinių judėjimų/pakraipų, kurie moko, kaip „būti dvasingais” ir gauti pinigų, „būti dvasingais” ir gauti moters ar vyro meilę.

Tai prostitucija. Tokius veiksmus valdo baimė. Galima ištekėti ar vesti iš meilės arba dėl pinigų. Kas kažką daro iš meilės, tas nebijo gyventi, jis pasitiki viskuo, kas ateina į jo gyvenimą. Tas, kuris kažką daro dėl pinigų – nepasitiki ir bijo. Daryti kažką dėl pinigų, siekiant naudos, – tai prostitucija, pasipinigavimas.

Tai apie žmogų, kuris bijo gyvenimo. Tai reiškia, kad jis nemato realybės. Tai reiškia, kad jis nepatirs giluminio pasitenkinimo gyvenimu. Pasitenkinimas – kada mėgaujiesi gyvenimu ir jauti meilę. O jeigu stengiesi iš gyvenimo kažką gauti, vadinasi, tau kažko trūksta. Kaip jau ir kalbėjome, iš vargšų atims, turtingiems duos. Tai ne tik apie santykius su Dievu, bet ir apie santykius tarp lyčių – kaip kažkuo manipuliuoti, kad kažką gautum iš vyro, moters vaiko, Dievo.

Yra keli sąmonės lygmenys. Pirmas – žmogus, kuris yra pradiniame sąmonės lygmenyje, jaučiasi auka, kovoja už išgyvenimą. Tai karo su pasauliu lygmuo, kad tik išgyventų. Antras, vidurinis sąmonės lygmuo, kai stengiasi valdyti gyvenimą, kažką gauti ne karo būdu, o išmintingai. Tokie žmonės eina pas tokius mokytojus, kurie moko, kaip kažką gauti iš Dievo, sutuoktinio, moters valdžios, vadovo. Kaip manipuliuoti, kad kažką gautų. Tai šiek tiek geriau nei kovoti. Trečias lygmuo, kai žmogus nustoja kovoti su pasauliu ir pradeda juo mėgautis. Jis tampa atviras pasauliui. Tada į tokio žmogaus gyvenimą ateina mokytojai, kurie moko pasitikėjimo. Kaip Jėzus Kristus, kuris į Jerzulę atvyksta ne su karūna, o ant asilo. Kuris nenori sukelti įspūdžio. Kuris nepasidabinęs netikra kauke.

Kad pažintum tokį mokytoją, turi būti su juo tame pačiame dažnyje. Toks mokytojas negali turėti daug sekėjų. Kad pažintum tokį mokytoją, turi nustoti bijoti. Toks mokytojas nemoko, kaip uždirbti pinigus. Jis nemoko, kaip manipuliuoti realybe, kad iš jos kažką gautum. Jis sako: „Visas pasaulis tau priklauso, mėgaukis juo“.

Taigi, trys sąmonės lygmenys. Pirmas kovos, antras – manipuliavimo, trečias – pasitikėjimo. Kur esi, suprasti gali tyrinėdamas savo emocijas. Yra dvi svarbios emocijos – lengvumo ir pasipriešinimo. Jeigu gyvenimui, mokytojui, elgesiui, partneriui jaučiate pasipriešinimą, vadinasi, einate prieš save.  Jeigu jaučiate lengvumą, džiaugsmą – einate santarvėje su savimi. Viskas labai paprasta. Jeigu su kažkuo sunku, vadinasi, tas žmogus nerezonuoja su tavimi.

Tai kaip tuomet reikia su juo nebendrauti?

Galima bendrauti, galima ne. Sunku bendrauti su žmogumi, su kuriuo nėra derėjimo, tada jūs save prievartaujate.

Įdomiausia – kai pradedame bendrauti, klausydami savo vidaus ir nemeluodami sau, mes tampame patrauklesni kitiems žmonėms. Kai save girdime, kitiems nelieka neapykantos, mes laisvi, galime bendrauti su bet kokiais žmonėmis, jie mūsų nesužeis. Kai užtenka savęs, kiti žmonės negali sužeisti. O kai savimi nepasitikime, nepažįstame savęs, kiekvienas žmogus verčia mus abejoti savimi – savo nuomone, elgesiu, ir mes pradedame gintis. Tačiau kai save jaučiame ir priimame save, tada kitų žmonių nuomonė mūsų nežeidžia.

Kai esi nepilnas, tai viskas, ką matysi aplink, žeis. Kai susijungiame su savimi, tampame gerais, kur kas labiau atjaučiančiais negu kada nors. Negu tada, kai gyvename pagal kitų lūkesčius.

Kaip to pasiekti? Gal vis dėl to reikia daryti kokias nors praktikas?

Gyventi! Nes gyvenimas – pati svarbiausia mūsų praktika. Bet jeigu reikia praktikos, pasakoju.

Pirmas žingsnis: (juokiasi) nesvarbu, kur jūs dabar esate, nesvarbu, kas aplink jus, jūs galite pajausti save savo viduje. Nukreipti dėmesį į savo vidų. Pajausti savo pirštų galiukus, kojas, savo dėmesį viduje savęs.

Antras žingsnis: pasekti, kokias emocijas, jausmus jaučiate, ir tai pripažinti.

Trečias žingsnis: pasakyti sau, kad jūs dabar esate štai toks ir jūs tai jaučiate.

Ketvirtas žingsnis: paklausti savęs, ko jūs norite iš šios situacijos? Kas jūsų viduje esant šiai situacijai gimsta? Ką jūsų vidus sako apie šią situaciją?

Penktas žingsnis: atrasti jėgų padaryti taip, kaip sako vidus.

Pradedant nuo mažų žingsnelių ir baigiant didesniais gyvenimo kontekstais. Kai atsiras daugiau drąsos, po truputį pastebėsite, kaip jūsų gyvenimas keičiasi. Taip atsiranda daugiau džiaugsmo ir prasmės.

Taip yra todėl, kad prasmingas buvimas yra aukščiausias mūsų tikslas. Kad būtume laimingi. Paprasta. Kiekvienu momentu girdėti, jausti tai, kas vyksta jūsų viduje.

Kokią žinutę siekiate perduoti žmonėms, kurie ateina į susitikimus su Jumis?

Kad žmogus, jo kūnas, sąmonė, pašaukimas kur kas didingesnis, gražesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visur kalbu tą patį: gyvenimu, savo vidumi, Dievu galima pasitikėti! Kiekviename žmoguje yra išminties ir grožio. Laikas nustoti bijoti ir pažvelgti į savo vidų, iškvėpti, atsipalaiduoti, nebebijoti savo gyvenimo. Dievas visuomet su tavimi, tau viskas gerai! Nes mes visą laiką gyvename suvokdami, kad kažkas su mumis vyksta ne taip, ir mes darome viską, kad tik kažko neatsitiktų. Ir labai mažai tiesiog mėgaujamės gyvenimu – tokiu, koks jis yra dabar. Kitaip tariant, nejaučiame tyro dėkingumo už tai, kas yra dabar. O jausti dėkingumą galima tik tada, kai suprantame, kad mūsų gyvenime viskas yra tobula.

Aš stengiuosi perteikti alternatyvų požiūrį į žmogų ir jo gyvenimą.

Kiekvienas turime labai svarbų pašaukimą, visi esame kupini kūrybinių jėgų, kiekvienas žmogus yra vertingas, reikalingas, ir kiekviename, kad ir kas jis bebūtų, yra dieviškumo kibirkštis.


2019-06-08

Vienas komentaras apie “Aleksandras Menšikovas: „Žmogaus gyvenimo kelias – tai meilės ir pasitikėjimo kelias””

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt