XIX amžiaus pradžioje Klaipėdoje (Memelyje) lankęsis gydytojas, keliautojas, istorinių apybraižų autorius, iš Karaliaučiaus kilęs Gotfrydas Peteris Raušnikas-Rozenvalis (Gottfried Peter Rauschnick-Rosenwall, 1778-1835) rašė, esą jei koks rusas ar vokietis susiruoštų keliauti į Angliją, jam prieš tai būtų naudinga paviešėti Memelyje: čia jis galėtų susipažinti su anglų papročiais bei manieromis…

Anot Rozenvalio, Memelio aristokratų namuose kalbama tik angliškai, o ir vietiniai, prekiaujantys beveik tik su britais, noriai juos mėgdžioja, mat yra tiesiog įsimylėję Anglijos papročius.

Kada ir kodėl Klaipėdoje radosi keliautojo minimi „angliški papročiai“ ir kokie kitataučių pėdsakai dar yra likę šiandienos Klaipėdoje?

Nuo XVIII a. pab. iki XIX a. pirmosios pusės Klaipėdoje anglai ir škotai užėmė svarbius prekybos ir valdžios postus. Kur dabar Laikrodžių muziejus,  apie 1820 m. pagal nežinomo anglų architekto projektą užmiesčio vilą pasistatė Džonas Simsonas – britas, tapęs Klaipėdos burmistru ir vietinės Masonų ložės steigėju. Po 35 metų namą jis pardavė savo tėvynainiui – škotų kilmės gydytojui Džonui Mutrėjui. Liepų gatvėje yra ir daugiau anglų bei škotų statytų namų (tik jie ne kartą jau perstatyti). Martyno Vainoriaus nuotr.

Nuo XVI amžiaus pradžios

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyr. mokslo darbuotojo, docento, humanitarinių mokslų daktaro Arūno Baublio, anglai ekonominių interesų Klaipėdoje turėjo jau XVI a. pradžioje. Anglija karaliavo jūrų prekybos srityje ir skverbėsi į visus Baltijos regiono uostus. Anglai čia supirkinėjo javus, kitas prekes ir plukdė jas į Gdanską.

Memelis saugojo savus ekonominius interesus ir iš svetimšalių reikalavo didelių muito mokesčių – už įvežamas prekes, už laivų stovėjimą uoste. Todėl Anglijos, Škotijos, Olandijos, Danijos firmų agentai, atplaukę į Klaipėdą laivais, sudarydavo prekybos sandorius per vietinius tarpininkus. Kad to būtų išvengta, 1580 m. Memelio gyventojams valdžia uždraudė tarpininkauti. Tačiau niekas nedraudė užsieniečiams įsikurti Klaipėdoje – nei mieste, nei apylinkėse.

1629 m. – po Štūmo (Stuhmo) paliaubų tarp Švedijos ir Lenkijos, Klaipėda ir Klaipėdos kraštas, Kuršių nerija, Fišhauzenas bei Piluva šešeriems metams buvo perduoti Švedijos administracijai. Dėl to atsivėrė naujos rinkos, smarkiai padidėjo prekybos apimtys, Klaipėda tapo laivybos centru. XVIII a. į Klaipėdą kėlėsi pirkliai, jūrininkai, laivų dailidės ir lynininkai iš Švedijos, Pomeranijos, Zalcburgo, Danijos. Jie čia statėsi savo cechus, laivų statyklas. Krašte atsirado net Anglijos, Švedijos, Danijos ir Prancūzijos konsulai.

1809 m. Prūsija priėmė įstatymą, kuris užsieniečiams Klaipėdoje leido kurti cechus. Dangės pakrantės teritorijos buvo išnuomotos su paveldėjimo teise.

Nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. pirmosios pusės Klaipėdos ryšiai su britais buvo intensyviausi: apie tris ketvirtadalius jūrų prekybos buvo susiję su Britų imperija.

Klaipėdoje anglai, škotai užėmė svarbius prekybos ir miesto valdžios postus, buvo turtingi ir įtakingi. Šiuo intensyvios prekybos laikotarpiu Klaipėdos uoste kasmet apsilankydavo po keletą tūkstančių jūrininkų iš Britų salyno.

Kolinsai, Maklynai ir Meisonai

Pasak dr. A. Baublio, vien tik XVII- XVIII a. iš Britų salyno į Klaipėdą gyventi atvyko 79 šeimos. Nemažai šių šeimų atstovų tapo gerbiamais miestiečiais. Tai Simsonai (Simpson), Maklynai (MacLean), Mutrėjai (Muttray), Meisonai (Mason) ir kiti.

Džonas Simsonas, Ričardas Maklynas ir Džonas Augustas Mutrėjus buvo Klaipėdos burmistrai.

Škotas Džonas Meisonas atvyko į Klaipėdą 1822 m. iš gimtojo Aberdyno (prie Šiaurės jūros), užsiėmė medienos verslu, po penkerių metų gavo miestiečio teises, galiausiai tapo miesto komercijos tarėju. Jis pirmasis organizavo jūrinį susisiekimą su Karaliaučiumi (1840 m. nupirko garlaivį ir paleido tarp Klaipėdos ir Karaliaučiaus), propagavo sportinį buriavimą.

Dž. Meisonas skyrė lėšų labdarai po didžiojo gaisro, prisidėjo prie sudegusio teatro atstatymo. Jis pirmasis Klaipėdoje panaudojo garo variklį – pastatė garinę lentpjūvę ir kitas garines dirbtuves (kalvę, liejyklą). Turgaus gatvėje įkūrė “Britų viešbutį” (“British Hotel”), kurį iki pat XX a. pradžios valdė jo palikuonys.

Turtingieji britai puošė miestą – populiarino angliškojo tipo sodus (ir mieste, ir aplinkiniuose dvaruose).

Antai pirklys Kolinsas (Collins) savo valdose (spėjama, kur dabar K. Donelaičio aikštė) užveisė sodą miesto reikmėms. XIX a. čia buvo viešas miesto parkas, jame vykdavo koncertai.

Anglų gydytojas Džonas Augustas Mutrėjus vadovavo sodininkų bendrijai, kuravo miesto vargšų ligoninę-prieglaudą. Jis priklausė masonų ložei „Memphis prie Obelisko“, pirklių klubo „Concordia“ įsteigtai „Konstitucijos draugijai“, kuri užsiėmė labdara, dorovės propagavimu. Šio anglo namas ir šiandien tebestovi Liepų gatvėje (kur dabar Laikrodžių muziejus).

Dabartinėje Liepų gatvėje buvo nupirktas nemažas sklypas ir pastatytas namas uostamiesčio masonams. Jų būstinėje rinkdavosi Klaipėdos elitas, kuriam priklausė ir pats Anglijos konsulas. Įveistame sode vykdavo miesto šventės.

Kalvinistai, anglikonai, irvingistai, baptistai…

Pasak vokiečių keliautojo, etnografo Augusto Hermano Lukano (Lucanus, 1691-1773), aprašiusio Rytų Prūsiją XVIII a. viduryje, nebuvo kito krašto, kur rastum tokią gyventojų, kalbų, religijų ir papročių įvairovę…

XVI a. viduryje Mažojoje Lietuvoje atsirado reformatų bendruomenės. Klaipėdoje įsikūrę škotai ir olandai 1669 m. savo pamaldoms įsigijo namą. Pastatas per 1678 m. gaisrą sudegė. 1683 m. dabartinėje Tiltų g. škotų reformatai pasistatė naują bažnyčią, bet ji ir vėl nukentėjo – per Septynerių metų karą. Bažnyčia perstatyta 1782 m., bet ir vėl sudegė – per Didįjį gaisrą… 1861 m. pastatyta vėl nauja – su varpinės bokštu ir apžvalgos aikštele. Ši išliko ir per II pasaulinį karą… bet pokariu buvo nugriauta sovietų valdžios. Reformatų bažnyčia dar vadinta Kalvinistų arba Kalviškąja bažnyčia. Dabartinėje Grįžgatvio gatvėje buvo škotų kapinės.

Škotai buvo reformatai, o anglai – anglikonai. Anglikonų bažnyčia Klaipėdoje irgi buvo: ji stovėjo Malkų gatvėje. Kol neturėjo savo maldos namų, anglikonai pamaldas laikė Biržos salėje, o vėliau – Baptistų bažnyčioje. Jūrininkams pamaldos vykdavo laivuose. 1861 m. jų patogumui prie uosto, Malkų gatvėję, pradėta mūryti bažnyčia. Lėšų statybai davė ir Anglijos karalienė, o jos eiga domėjosi princesė Augustė Viktorija (būsimoji Prūsijos karaliaus Vilhelmo II žmona). Anglikonų parapija buvo pavaldi Londono arkivyskupui.

Anglikonų bažnyčia nugriauta jau po II pasaulinio karo.

Pasak dr. A. Baublio, anglikonų bažnyčia iš pradžių buvo numatyta statyti toje vietoje, kur dabar stovi Dramos teatras, tik arčiau upės. Šį sklypą bendruomenei padovanojo Džonas Simsonas. Tačiau žemė buvo perduota Klaipėdos garnizonui, o šis čia įsirengė jodinėjimo aikštę.

Klaipėdoje būta ir irvingistų (protestantų atšaka, užgimusi Škotijoje) – jų bendruomenė uostamiestyje buvo viena iš pirmųjų kontinentinėje Europoje. 1865 m. Ferdinando aikštėje jie pasistatė bažnyčią (Bokštų g. 10) – pastatas yra išlikęs, tai dabartinė Kristaus Karaliaus bažnyčia.

Kristaus Karaliaus bažnyčia. Martyno Vainoriaus nuotr.

Išliko ir buvusi Baptistų bažnyčia (Vytauto g. 38). Evangelikų baptistų bendruomenė Klaipėdoje atsirado 1841 metais. Jos istorija prasidėjo nuo klaipėdiškio Eduardo Grimo, kuris tapo dailide, iškeliavo į pasaulį uždarbiauti, Ciuriche lankė reformatų pamaldas ir grįžęs subūrė savitą bendruomenę. E. Grimo pamaldas lankė anglas laivo kapitonas Heigas – jis ir papasakojo, kad Anglijoje yra tikinčiųjų, kuriuos vadina baptistais.

Baptistų bažnyčia. Martyno Vainoriaus nuotr.

Dr. A. Baublio žodžiais, vienintelis kulto statinys Klaipėdoje, kuris rimtai nukentėjo nuo II paulinio karo, buvo Romos katalikų bažnyčia. Kitos – liuteronų (Šv. Jono ir Šv Jokūbo) bei Reformatų bažnyčia – nesugriuvo, o buvo brutaliai nugriautos jau pokariu. Kaip pat ir Anglikonų bažnyčia, kuri po karo Vitės kvartalo viduryje stovėjo sveikut sveikutėlė, ir joje dar kurį laiką meldėsi lietuviai katalikai.

Iš viso prieš II pasaulinį karą Klaipėdoje stovėjo septynios bažnyčios: dvi liuteronų, po vieną reformatų, katalikų, anglikonų, irvingerių ir baptistų. Klaipėdos kraštas pasižymėjo konfesijų įvairove. Uostamiestyje savo maldos namus turėjo ir Naujųjų apaštalų bei Laisvųjų krikščionių bendruomenės, būta trijų sinagogų: vokiečių žydų, rusų žydų ir litvakų iš LDK. Įvairios kitos konfesinės bendruomenės nebūtinai statėsi maldos pastatus: vienos patalpas nuomodavosi, kitos rinkdavosi privačiuose namuose.

Asimiliavosi su vietiniais

Kai Klaipėdos miestą nusiaubė Didysis gaisras (1854 m.), dalis britų verslininkų grįžo į tėvynę. Dalis įsikūrė apylinkių dvaruose ir asimiliavosi su vietiniais. Jų palikuonys iš Klaipėdos jau dėl grynai ekonominių aplinkybių išvyko prieš I pasaulinį karą. Kita dalis, kuri buvo susijusi su vietos gyventojais santuokiniais ryšiais, asimiliavosi galutinai.

“Kur kirtosi didieji keliai, ten ir tautos maišėsi, – sakė ilgametis Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojas dr. doc. Martynas Purvinas. – Iki pat XIX a. Mažojoje Lietuvoje lietuvių buvo gausu, o kitataučių – mažuma, ir jie, galima sakyti, čia skendo baltiškame liūne.”

Atvykėliai, prisitaikydami prie  vietos sąlygų, pasak istoriko, iš čia perimdavo daugiau papročių, negu palikdavo savųjų.

“Įsivaizduokite, jog valtimi plaukia lietuvininkas, kuršininkas ir koks vokietis. Kaip jie susikalbės? Bendruosius laivybos terminus vis tiek diktuos kuršininkas. Net XX a. šišioniškis teisme vertėjo reikalaudavo – mat jis nesuprantąs vokiškai. Ir po 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas susijungė su Lietuvos Respublika, tas pats šišioniškis jau Kauno valdininko nesuprasdavo – irgi iš principo”, – sakė istorikas.

Berbomai

Garsiosios olandiškos pavardės savininkų Berbomų (Beerbohm) dinastijos pradžia Klaipėdoje aptinkama XVIII a. viduryje, kai už pagalbą Prūsijos karaliui Friedrichui II Septynerių metų kare Ernstas Joachimas Berbomas gavo nuosavybės teises į kaimą toje Klaipėdoje dalyje, kuri buvo vadinama Gintaro pelke (vokiškai Bernsteinbruch). Šalia jo, arčiau Kuršių marių, buvo Smeltės gyvenvietė. XVIII-XIX a. sandūroje gyvenamosios dalys susiliejo į vieną.

1759 m. Joachimas Berbomas Gintaro pelkės kaime pasistatė lentpjūvę – ir taip davė pradžią mechanizuotai medienos apdirbimo pramonei Klaipėdoje. Per XIX amžiaus pirmąją pusę lentpjūvės jau užėmė visą marių pakrantę nuo Klaipėdos iki Smeltalės žiočių. 1868 m. šiame ruože jau buvo 19 lentpjūvių.

Ernstui Joachimui Berbomui 1763 m. gimė sūnus Ernstas Heinrichas Berbomas, o šiam 1786 m. – sūnus Ernstas Vilhelmas Berbomas (nuotr.), būsimasis Klaipėdos burmistras, Muižės dvarininkas, žvejybos inspektorius, vėtrungių krikštatėvis, menininkas, mokslininkas, eruditas, kalbėjęs angliškai, vokiškai, švediškai, prancūziškai ir lietuviškai… Iš motinos Amelijos Radkės pusės jo kraujyje būta ir lietuviškos dalies (jos seneliai – nuo Šilokarčemos (Šilutės)).

1821 m. su žmona Emilija Maklyn (Mac Leen) Vilhelmas Berbomas persikėlė į uošvei priklausiusį Muižės dvarą (7 km nuo Kintų). Čia gyvendamas rinko pamario lietuvių – žvejų, laukininkų – tautosakinę medžiagą: užrašinėjo jų dainuojamas dainas ir melodijas, jų vartojamus laivybos, žvejybos terminus. V. Berbomas bendravo su lietuvių šviesuoliais, tarp jų – Liudviku Rėza.

Dalį V. E. Berbormo surinktos vietinio paveldo medžiagos savo darbuose panaudojo lietuviškų dainų rinkėjas Kristianas Barčas (Christian Bartsch), baltistas Georgas Neselmanas, (Nesselmann) ir indoeuropeistikos tėvu vadinamas Augustas Šleicheris (Schleicher). Iš V. E. Berbomo laiškų L. Rėzai medžiagos sėmėsi ir žodynų sudarytojas prof. Vytautas Gudelis, 2006 m. išeidęs “Lietuvos pajūrio marinistikos įvardus”.

1832 m. V. E. Berbomas parašė etnografinę istorinę studiją „Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius savininkus bei palikuonis”. Jis surinko duomenis apie buvusius dvaro savininkus nuo XVII a., aprašė jų giminaičius ar palikuonis. Aprašytos Krauzės, Hamburgerių, Kuvertų, Zudnachovijų dinastijos. Paskutiniai savininkai išvyko prieš II pasaulinį karą. Dvaras sudegintas pokariu.

Kai 1863 m. Muižėje lankėsi kronprinco šeima,V. E. Berbomas ją pasitiko prabildamas lietuvių kalba ir pasipuošęs lietuviškais drabužiais. Iškiliausias Berbomų giminės sūnus amžino poilsio atgulė Muižės dvaro kapinaitėse, o jo tėvai, brolis ir dar keturi šeimos nariai palaidoti Klaipėdos senosiose kapinėse (dabar – Skulptūrų parkas).