„Melagienos“ viešojoje erdvėje jau tapo pripažinta ir visuotinai suprantama koncepcija. Savo metu šokiravusi visus, užaugusius tais laikais, kai žiniasklaidoje paskelbta informacija buvo traktuojama kaip absoliuti tiesa, pamažu įtvirtino suvokimą apie savotiško informacinio karo būvį.

Mums, ilgą laiką buvusiems už geležinės uždangos, „melagienos“ ir įvairios „antys“ lyg ir nekelia nuostabos. Kelis dešimtmečius gyvenome kruopščiai nudailinto oficiozinio informacinio fono sąlygomis, kur tiesa geriausiu atveju likdavo tarp eilučių, o blogesniu – tarp grotų. Tad šiuolaikinės „melagienos“ labiau stebina nebent socialinių tinklų įgalintu greičiu bei apimtimis. Nors patys principai nesikeičia – svarbu arba pasėti abejonę, arba į viešąją nuomonę įausti neteisingų faktų, kurie, juos nuosekliai kartojant, taptų įtikima tiesa.

Pagrindinis visos šios informacinės kampanijos tikslas – įrodyti, kad terminalas Klaipėdoje niekaip nesukurs konkurencijos monopolininkui „Gazprom”. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kodėl dabar apie tai kalbu? Kiekvienas bent kiek atidžiau stebintis informacinę erdvę, per pastaruosius keletą mėnesių turėjo pastebėti intensyvėjantį – sąmoningai ar nesąmoningai tirštinamą – propagandos apie SGD terminalą Klaipėdoje lauką. Didžioji dalis abejotinos informacijos, turbūt nieko nebenustebinsiu, mus pasiekia iš kaimynų rytuose. Visgi tokios propagandos aukomis, o gal ir sąmoningais skleidėjais tampa ne tik didžiosios kaimynės žinias be didesnių klausimų perimanti žiniasklaida arba socialinių tinklų nariai, bet ir iš pažiūros didesnį atsparumą turintys turėti nuomonės lyderiai. Iš principo propagandos argumentai skaidomi į tris grupes – SGD terminalo Klaipėdoje veiklą, likimą po 2024 metų arba „Klaipėdos naftos” (KN) ateitį apskritai.

Vienas ryškesnių „melagienų“ pavyzdžių – lyg ir visai netyčia išsprūdęs ar vertime paklydęs kolegų Rusijoje teiginys apie neva „Marshal Vasilevskiy“ į Lietuvą, Klaipėdos SGD terminalą, tiekiamas dujas.  Kiekvienas bent kiek besidomintis situacija ir stebintis šio Kaliningrado srities galiūno veiklą mato, kad jis apskritai veiklos … nevykdo. Tačiau tai visiškai atitinka dar metų pradžioje su pompastiška jo veiklos pradžia išbandytą komunikacijos liniją, kai buvo kalbama apie dujų tranzito per Lietuvą sustabdymą.

Tokių ir panašių pavyzdžių pasitaiko ne vienas. Dar vienas gana meistriškai sudėliotos istorijos, pastaruoju metu iš kaimyninių šalių atkeliavusios ir į mūsų žiniasklaidą, pavyzdys – teiginys, kad SGD terminalą valdančios KN akcijos yra ar bus greitu metu parduotos. Versijų yra įvairių – arba vokiečiams, arba rusams.  Jei taip perpublikuodami informaciją slysčioja kasdien su informacija dirbantys žmonės, baisu net pagalvoti, kokia informacija susitelkusi informaciniuose šešėliuose.

Kaimynus aplinkinėse rinkose suprasti įmanoma – jiems tikrai rūpi savi, ne Lietuvos nacionaliniai interesai. Tačiau suprasti kolegas Lietuvoje, prisidedančius prie absoliučiai neteisingų teiginių apie Klaipėdos SGD terminalą, kiek sunkiau.

Štai ir praėjusį šeštadienį vieno iš dienraščių puslapiuose, nuomonių skiltyje, sakoma „SGD terminalą-laivą, pavadintą simboliškai „Independence”, vėliau perpirko tie patys rusai.“. Į nuomonę, žinoma, teisę turime kiekvienas, tačiau kaip vertinti nuomones, skelbiančias klaidingą ar net žalingą informaciją?

Pagrindinis visos šios informacinės kampanijos tikslas – įrodyti, kad terminalas Klaipėdoje niekaip nesukurs konkurencijos monopolininkui „Gazprom“. O ir išvis – stovi tuščiai, išlaikomas vien tik valstybės pastangomis užtikrinant minimalų dujinimo režimą.

Ironiška, kad toks sutapimas pasirodo tuomet, kai trečią mėnesį iš eilės SGD terminalas gerina visus veiklos rekordus. Balandžio mėnesį 83 proc. Lietuvos vartotojus pasiekusių gamtinių dujų buvo patiektos iš Klaipėdos SGD terminalo, o gegužę buvo išdujinta apie 1,64 TWh dujų – apytiksliai tiek pat, kiek iš viso buvo suvartota Lietuvoje.

Artimiausių mėnesių SGD terminalo krovos grafikas taip pat atrodo itin optimistiškai – likusiais šių dujų metų mėnesiais per terminalą ir toliau bus tiekiamas toks dujų kiekis, kuris  ne tik patenkins visą vartotojų Lietuvoje dujų poreikį, bet ir sudarys galimybių dujų eksportui į Latviją.

Tad nejučia norisi patikėti – jeigu pradeda gagenti toks savų ir importinių ančių būrys, vadinasi, Lietuva iš tiesų daro kažką labai teisingai ir dirba geromis kryptimis.