Trečiadienio popietę Senojoje perkėloje kelto keleivius į jūrą išlydėjo peformanso „Pradžia“ dalyviai. Nors renginio vieta ir laikas nebuvo reklamuojami, performansas natūraliai sulaukė nemažai žiūrovų: keliautojų, praeivių, kavinės lankytojų.
Justės Petrauskaitės nuotr.
BĮ neįgaliųjų centrui „Klaipėdos lakštutė“ sukako 20 veiklos metų. Paminint šią sukaktį visą savaitę (birželio 17-21 d.) vyksta įvairūs renginiai: performansai, atvirų durų dienos, kino filmų peržiūros, kūrybinės dirbtuvės.
„Pradžia“ – kūrybinių šokio profesionalų (Šeiko šokio teatro) ir negalią turinčių žmonių dirbtuvių „Jungtys“ rezultatas. Pirmą kartą pasirodymas buvo atliktas 2018 m. Klaipėdos skulptūrų parke, o jo ištrauka perkėloje atgaivinta minint beprasidedantį trečiąjį neįgaliųjų centro veiklos dešimtmetį.
Skambant Lino Švirino atliekamai muzikai, performanso dalyviai atliko 20 minučių ištrauką (visas performansas trunka valandą). Minimalių judesių pagalba buvo bandoma perteikti emociją, nuotaiką, o svarbiausia – pagrindinę mintį: grįžti į pradžią, tai yra, į savo kūną, kuris yra mūsų namai ir įrankis pažinti, suprasti pasaulį. Visuomenės sąmoningumo plėtra, žmonių su negalia socialinė integracija kūrybinės raiškos priemonėmis – esminiai pasirodymo tikslai.
„Stebėdama negalią turinčių žmonių gyvenimą aš jaučiau didelę izoliaciją iš visuomenės“, – teigė performanso choreografė, režisierė, judesio terapijos praktikė Dovilė Binkauskaitė. Anot jos, neretai negalią turinčių žmonių gyvenimas sutelpa į tris ar net dvi erdves: namus, specialiąją mokyklą ir dienos centrą.
„Gimė mintis suburti neįgaliųjų, šokėjų ir specialistų grupę. Kalba, kuria kalbėjome – judesiai, žaidimai, prisilietimai. Stengiausi, jog nebūtų verbalios kalbos“, – sakė ji.
Choreografė prisimena, jog šokėjai pirmą kartą turėjo tokį atvirą kontaktą su neįgaliais žmonėmis, tad jų išankstinės nuostatos labai pakito.
„Vyrauja nuomonės, kad jie nieko negali, nieko nesupranta, jais reikia rūpintis. Tačiau užsiėmimų metu žmonės pamato, kad negalią turintys asmenys yra tokie pat žmonės: kūrybingi, pakankamai stiprūs, išgyvenantys tas pačias emocijas: liūdesį, džiaugsmą, baimę“, – kalbėjo D. Binkauskaitė.
Dirbtuvių „Jungtys“ kūrybinis procesas vyko devynis mėnesius, vėliau buvo aplankyti įvairūs Lietuvos centrai, mokyklos, universitetai.
„Su profesionaliais šokėjais tu gali susitarti žodžiu, o su šiais žmonėmis verbaliai susitarti sunku. Reikia bandyti parodyti veiksmais, judesiais. Dauguma, kaip ir Julius spektaklyje „Piteris Penas“, viską puikiai atsimena pagal muziką. Prie jų nereikia, kaip mano daugelis žmonių, taikytis“, – potyriais po pasirodymo dalijosi ir Šeiko teatro šokėjas Erikas Žilaitis. Jo teigimu, šis performansas labai atveria akis.
„Pradžioje, kai visuomenė nesusiduria su tokiais žmonėmis, būna, pereina ir į kitą gatvės pusę. Šie žmonės yra nuoširdūs, su jais reikia tik rasti tinkamą priėjimą“, – sakė šokėjas.
Performansas pritaikytas įvairioms erdvėms.
Trečiadienį Senojoje perkėloje besibaigiant pasirodymui dalyviai simboliškai mojo keltui ir jo keleiviams. Vaizdas priminė nostalgijos kupiną filmo sceną, o nieko nesitikėjusiems praeiviams sukėlė naujų potyrių.
Ketvirtadienį ir penktadienį taip pat vyks „Klaipėdos Lakštutės“ organizuojami renginiai. Daugiau informacijos galima rasti jų internetiniame tinklalapyje.
Justė PRAKTIKANTĖ? Rimta tema, Gera, labai reikalinga tema. Neapsiribojama fakto konstatavimu, analizuojama giliau … Šaunuolė. Teks, Martynai perkvalifikuoti statusą iš praktikantės 🙂 Sėkmės Jums Juste, Dovile. Gerus darbus dirbate. Jei tik verslas suvoktų, kad vietoje undinėlių geriau investuoti į tokius performansus….visi taptume ir geresni ir laimingesni.