Mums rašo

Klaipėdos katedros šviesos beieškant (7)

Benas Volodzka
2019-06-25


Buvusios Prūsijos karalystės sostinėje stovėjo itin didžiulė, gracingu ir neįprastai aukštu bokštu, skambiais varpais, žinią nešančiais miestelėnams pasižymėjusi pagrindinė miesto šventovė. Netgi ir II pasaulinio karo sukrėtimai dvasiškai nesunaikino pačios evangelikų-liuteronų bendruomenės, kuri buvo pagrindinė šio istorinio paminklo globėja ir puoselėtoja, o ateinant barbariškajai Raudonajai armijai, miesto pagrindinis simbolis – katedra buvo tik fizine prasme negailestingai nušluota nuo žemės paviršiaus.

Po katedros grindimis guli daugybė žymių Europos žmonių prosenelių, tarp jų, ir iškilaus pasaulio filosofo Imanuelio Kanto protėvių kaulai.

Karštas entuziazmas ir begalinis atsidavimas miesto ir krašto gėriui neabejotinai atkurs didingą Klaipėdos Šv. Jono evangelikų-liuteronų bažnyčią. Tikėtina, jog šios katedros atstatymas žymės naują miesto kilmingų darbų epochą, kuri vėl sugrąžins Klaipėdai senosios architektūros veidą.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotr.

Šios katedros atstatymas nėra toks sklandus. Tikrai visi klaipėdiečiai ir miesto kaimynai šio objekto nežino, savivaldybė nedega entuziazmu prisidėti prie šio istorinio paminklo atkūrimo, evangelikų-liuteronų bendruomenė supančiota įvairių rūpesčių, net ir labdaros-paramos fondo internetinė svetainė nebeatitinkanti šių dienų realijų. Palyginus su tuo, kad šis istorinis paminklas bus nacionalinės reikšmės ir strateginis objektas Lietuvoje, nėra darnaus sutarimo vardan katedros atkūrimo.

Taip pat svarbu, kad būtų kuo tvirtesnis ir šiltesnis bendravimo ryšys pačiame mieste tarp skirtingų pusių. Jei norėtume, kad ši bažnyčia kiltų ,,tarsi feniksas iš pelenų”, panašu, kad dabartinis darbų strategijos kelias nėra teisingas.

Šv. Jono bažnyčios atkūrimas – tai ne vien suinteresuotų pusių darbas, bet ir viso miesto, krašto ir valstybės projektas, kuriam reikės pastangų iš visų pusių. Juk šiuo objektu grožėsis ne vien suinteresuota grupė, bet ir visa valstybė, ir miesto svečiai! Būkime pagaliau atsakingi už savo miesto likimą!

Koks reikšmingas ir svarbus kultūros paminklas buvo ne tik Klaipėdai, bet ir visai Prūsijos karalystei, įrodo ir XIX amžiaus unikali atminimo lenta ant Šv. Jono bažnyčios sienos apie Prūsijos karalienės Luizės vizitą Klaipėdoje: ,,Tebūnie palaiminti visi Tave mylintys. Psalmė 122) . Nėra stipresnės jėgos už žmones apimančios meilės bangos Šv. Jono bažnyčioje viešpatavo meilės dvasia. Ir miesto žmonėms perteikė jos atmosferą.“

Šią šventovę buvo užvaldžiusi tokia galinga energija, kad ji tapo žymiausia miestelėnų susibūrimo vieta ypatingų miesto ir šalies švenčių proga. Joje vykdavo ir įstabūs koncertai, nenusileidžiantys pasaulinio garso įstaigoms: ,,Sekmadienio vakarą Šv. Jono bažnyčioje įvykęs koncertas pasiekė išties stebėtinas menines aukštumas. Tiek choras, tiek solistai, išradingai pasirinkę atliekamų kūrinių seką, leido klausytojams patirti tyriausią muzikinį malonumą.”

Šis sakralinis statinys buvo tarsi kultūros pilna besiveržianti stiklinė, o juk miestui būtų garbinga pareiga parodyti solidų ir nepriekaištingos kokybės kultūrinį veidą kiekvienam miesto gyventojui ir svečiui. Aukštos lubos ir galingos sienos su didžiulėmis kolonomis ir skambiais vargonais bei bronziniais varpais su didžiule šlovės laikų nostalgija visada bus laimingo miesto pasididžiavimas.

Juk dabar gyvename ne pačiais prasčiausiais finansiniais laikais, o gi po 1854 m. Didžiojo gaisro miestas, nors ir būdamas giliame sunkmetyje, sugebėjo pastatyti grakštaus, nepaprasto grožio neogotikinę šventovę ir ne tik!

Kiekvienas paprastas Lietuvos miestelis turi pačias gražiausias bažnyčias ir  turi ne tik vieną, bet ir kelias. Juk, pavyzdžiui, Anykščių miestas su garsiąja Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia turi visai puikų miestovaizdį su garsiuoju Antano Baranausko šileliu, o mes net neturim jokių istorinių bažnyčių miesto istorinėje širdyje, kurios būtų puikūs objektai galingai ošiančios Baltijos jūros, ramiai tyvuliuojančių Kuršių marių, garsiųjų Kuršių nerijos pušynų, Ernsto Riecherto dėka apsodintų Melnaragės ir Girulių miškų apsuptyje.

Kadaise buvęs Mėmelis su savita prūsiška architektūra, kurioje visada dominuodavo Šv. Jono evangelikų-liuteronų, Reformatų, Jokūbo, Vitės Švč. Trejybės ir Anglikonų bažnyčios, tikrai sukeldavo malonų ir harmoningą pojūtį kiekvienam to meto žiūrovui. Visa tai įrodo Rudolfo Naujoko eilutė apie šį miestą: ,,Štai ir keltas jau atplaukė. Lipame į jį, matome besiartinantį miestą, kurio kontūrai besileidžiančiose sutemose paslaptingai liejasi ir pavieniui kyla iš vandens. Miestas tampa šėšeliu, vaizduotės kuriama sala.”

Atstačius bendromis jėgomis ir karštu entuziazmu savąją Mėmelio katedrą Klaipėdoje, nepalyginamai suteiksime visapusiško grožio ir poetiškos galios miestui. Reikėtų suprasti, kad bažnyčia yra ne vien siauros religinės paskirties objektas, bet ir atliekanti beveik visas ritualines miesto ceremonijas ir kultūrines funkcijas sakralinė vieta.

Nederėtų sustoti su Šv. Jono bažnyčios atkūrimu, reikėtų ir toliau laipsniškai atkurti kitas barbarų sugriautas puikias šventoves, pritaikant šiuolaikiniams poreikiams.

Miestas turi judėti ne materialėjimo ir beveidiškumo keliu, o siekti kuo aukštesnių idealų, kuriant laimingesnę miestiečių bendruomenę!

Įkvepiantis visiems žmonėms Šv. Jono bažnyčios istorinis epizodas, kai Klaipėdoje rezidavo Prūsijos karališkoji pora – Friedrichas Wilhelmas III ir Luizė. Kruvinasis Prūsų Yluvos mūšis 1807 m. vasario 7 d., kuris buvo svarbus tuometiniam Mėmeliui, o karalienė Luizė kaip tik tada buvo labai pasiligojusi. Šis laikotarpis buvo vienas iš sopulingiausių ir sunkiausių laikotarpių Prūsijos karalystėje. „Po Prūsų Yluvos mūšio susidarė patinė situacija. Napoleonas pirmą kartą nelaimėjo mūšio ir vos pats nežuvo…, vasario 16-ąją į Klaipėdą atvyko prancūzų generolas Bertrandas ir Napoleono vardu pasiūlė karalienei daryti įtaką pagreitinant taikos derybas. Karalienė generolui diplomatiškai atsakė, jog „moterys apie karą ir taiką neturėtų kalbėti “. Tuo pat metu Klaipėdos ikona – Luizė – sirgo nepaliaujamai stipriai ir tik „nuo sausio 17-osios jau galėjo pasivažinėti karieta… Dideliam visų džiaugsmui vasario 8 d. sveikstanti karalienė Luizė pėstute nuėjo į Šv. Jono bažnyčią, nors gerokai spaudė šaltis. Kovo 1-ąją šioje bažnyčioje ji dalyvavo padėkos pamaldose už Prūsų Yluvą, kur vasarį vyko itin nuožmios kautynės. Neatsitiktinai sveikstančios karalienės pirmosios kelionės buvo bažyčion. „Ji tikėjo Dievo apvaizda ir savo viltis siejo su Dievo valia toliau neapleisti tų, kurie juo tiki ir pasitiki.”

Ši Klaipėdos miesto katedra buvo tarsi didžiulė palaima Prūsijos karalienei Luizei, kuri išgyveno ne pačius lengviausius laikus, tačiau visa širdimi buvo atsidėjusi prūsiškam ir kuršiškam miestui.

Taip pat per didžiąsias šventes ar svarbiausius šalies įvykius visas karaliaus dvaras eidavo į bažnyčią: ,,Kovo 27 d. su visu dvaru karalienė Luizė Šv. Jono bažnyčioje iš superintendanto Sprengelio rankų priėmė šventą komuniją. Kovo 29 d. buvo Velykos. Karališkoji šeima, nepaisydama baisaus šalčio, ėjo į bažnyčią.“ 

Po karaliaus viso dvaro išvykimo iš Klaipėdos karališkosios šeimos įpėdinių ryšys su Klaipėda išliko, o šio atsigavusio miesto simbolis neabejotinai buvo Šv. Jono bažnyčia, kurioje būta daug svarbių įvykių ir didžių jausmų.

Niekaip karalienė Luizė be šios katedros bokšto tokios ramios ir idiliškos Klaipėdos negalėjo įsivaizduoti! Ši katedra tarsi buvo miesto kultūros ir istorijos įspaudas bei pasaulio orientyras į beribės visatos erdves!

Dailininko F. H. Doernio įstabiajame paveiksle ,,Karališkosios poros išvykimas iš Klaipėdos į Karaliaučių per Smiltynę 1808 m. rugsėjo 25 d. “ Šv. Jono bažnyčia tarsi ,,išnyranti varinė Dievo plunksna“ iš lygaus miesto peizažo jaukiai plaukiojančių debesėlių ir ramių Kuršių marių bangelių apsuptyje.

Tuo metu tokia idiliška miestelio aplinka nepalyginamai galėjo pretenduoti į šiuolaikinių kurortų statusą ir tapti vienu iš garsiausiu Europos miesteliu, esant tokiai saikingai puošniai architektūrai ir nuostabiai gamtos idilei. Tai beveik atitinka idealistinį miesto modelį, kuriuo dabartinis miestas tikrai negali pasigirti ir pasitenkinti tik nostalgija praeičiai.

Žinoma, tokių idealistinių miestelių Europoje yra, bet tik mažai tebėra išlikę. Visada idealaus miesto požymis bus grakšti katedra su kitomis šventovių smailėmis istorinėje širdyje.

Norint, kad Klaipėda būtų jaukus ir mielas miestas kiekvienam iš mūsų, jis turi stiprinti savo tapatybę, susigrąžinant miesto šlovės laikų bruožus ir kruopščiai atkurti tai, kas buvo sunaikinta barbarų.

Katedros skleidžiama istorinė šviesa neabejotinai sugrąžintų miestui tikro nostalgiško ir nepamirštamo žavesio kiekvienam miesto gyventojui ir svečiui, žinoma, jeigu bus atkuriamos ir kitos aukštosios šventovės, kurios darys neišdildomą įspūdį.

Miesto aplinka yra išskirtinė, tačiau jo turtingas vidus Klaipėdą dar labiau paverstų tikrąja, tiesiogine to žodžio prasme, kultūros tvirtove su atkurta Klaipėdos miesto katedra.

Šv. Jono bažnyčia buvo tarsi klajojanti po visą miestą siela nuo Klaipėdos pilies iki Jono kalnelio. Pirmą kartą bažnyčia buvo pastatyta 1258 m. miesto salos smaigalyje, o po 1540 m. gaisro atstatyta gerokai gražesnė šventovė, tačiau ši ilgai nesilaikė ir ,,1630 m. rašoma, kad ,,vietoj griūvančios katedros “ pastatyta nauja… Šios bažnyčios piešinys yra apie 1670 m. Klaipėdos miesto ir apylinkių plane: ji mūrinė, su fachverkiniu bokštu vakarinėje pusėje, virš dvišlaičio stogo kyšo dar vienas mažytis bokštelis. Bažnyčios siluetas matyti maždaug tuo pačiu metu J. Narūnavičiaus pieštoje miesto panoramoje.“ 

Istoriniuose šaltiniuose naujai pastatyta bažnyčia pradedama minėti kaip evangelisto Jono bažnyčia, tad galima būtų teigti, kad taip prasidėjo katedrinės Jono bažnyčios epocha, todėl ne veltui šio straipsnio pavadinimas atspindi tikrosios Klaipėdos katedros esmę.

Taigi, katedrinės bažnyčios epocha jau prasideda 1630 m. ir ji tęsiasi iki pat 1945 m. sausio 28 d. Raudosios armijos apgulties.

Bažnyčios griuvėsių likučiai pokariu. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotr.

,,1696- 1706 m. Jono bažnyčia pastatyta naujoje vietoje, Turgaus gatvės gale. Ją statė inžinierius Šėnvaldas. Bažnyčia buvo trinavė, halinė, 123 pėdų ilgio ir 70 pėdų pločio, su skliautais. Vidurinės navos skliautai buvo aštuonkampiai žvaigždiniai… Bokšte buvo valandas mušantis angliškas laikrodis.“ 

Ši bažnyčia buvo baroko architektūros stiliaus, tačiau jos visa architektūrinė stilistika buvo labai skirtinga. Būtų galima numanyti, kad ši bažnyčia buvo visiškai nepanaši į vilnietiškąjį baroką, bet buvo gerokai santūresnė ir rūstesnio stiliaus, atsižvelgiant į prūsišką šiaurietiško regiono architektūros tendencijas. Bet visgi esant lygiam miesto peizažui su įvairiais gynybiniais įtvirtinimais net ir santūrus miesto katedros statinys buvo didžiausia puošmena ir pasididžiavimas. Tokią bažnyčią matė ir Prūsijos karalienė Luizė…

Tačiau po lemtingojo 1854 m. Didžiojo gaisro tos grakščios bažnyčios nebeliko. Todėl garsusis architektas Friedrichas Augustas Štiuleris ėmėsi Klaipėdos katedros atstatymo. Jis stengėsi integruoti išlikusiuosius bažnyčios mūrus į naujai atstatomą bažnyčią. Išganingąją atsakomybę prisiėmė ir pats karalius Friedrichas Wilhelmas IV.

Miestas savo katedros nematė jau dvejus metus ir pagaliau 1856-1858 m. buvo pastatyta didinga rytprūsietiškosios neogotikos Klaipėdos miesto katedra.

Šv. Jono bažnyčios atstatymui po graudaus įvykio vadovavo ir uosto statybos inspektorius Blėkas.

Sugretinant anuos laikus ir šią epochą, katedros atstatymo finansinis rėmėjas kaip miesto gerovės ir klestėjimo garantas galėtų būtų mūsų uosto įmonės ir jūrų krovos kompanijos. Kaip būtų simboliška, kad katedros atkūrimo istorija būtų susijusi su uostu, kuris užtikrina visos valstybės ekonominę galią.

,,Bažnyčia vėl atstatyta halinė, trinavė. Atrodo, išliko ir senosios kolonos bei skliautai. Atstatytosios bažnyčios siluetas tapo gerokai aukštesnis, grakštesnis, su gotikos elementais. Karaliaus nurodymu, šoniniuose fasaduose (virš karnizo) buvo išmūryta po penkis trikampius frontonus. Tarp langų esantys piliastrai (jie atliko ir kontraforsų vaidmenį) viršuje peraugo į smailius bokštelius- pinaklius. Tokie du frontonai puošė ir apsidę. Lengvas ažūrinis bokštas-varpinė siekė 75 m. aukštį. Viršutinė aštuonkampė jo dalis stovėjo ant masyvaus keturkampio tūrio. Šių dalių sandūroje, apstatytoje nedideliais frontonėliais, buvo apžvalgos aikštelė. Bokšte buvo varpai, laikrodis. Priekinėje bokšto dalyje, virš durų, pritvirtintas keraminis XVII a. gimusio poeto Simono Dacho portretas.”

Toks architektūros istoriko Jono Tatoriaus išsamus aprašymas leidžia numanyti, kad ši bažnyčia buvo tikrai vaizdinga ir parodanti tikrąją miesto estetinę galią. Ši katedra buvo aukščiausias statinys Klaipėdoje ir žymėjo tam tikrą geografinį centrą, pagal kurį buvo labai lengva orientuotis, kur buvo miesto istorinė širdis, o dabar net iš tolo nenumanome, kur gi galėtų būti Klaipėdos senamiestis.

Stebėtina, jog priešais katedrą buvo suformuotas jaukus skverelis, jame vykdavo ir kalėdiniai renginiai, kadangi tai buvo arčiausia ir erdviausia vieta prie sakralinio objekto. Panašu, kad atstačius šį nuostabų istorinį paminklą, ši vieta būtų viena iš reprezentatyviausių visame mieste.

Klaipėdietiškai gracingas statinys labai papuoštų visą miestą.

Dabar vienoje iš Klaipėdos krašto jaukių vietovių, Plaškių bažnyčioje vyksta restauracijos ir atkūrimo darbai. Ši bažnyčia ant Gėgės upės kranto yra visai netoli Karaliaučiaus srities anapus Nemuno, kur vyksta intensyvi paveldo objektų naikinimo programa. Kaip tik neseniai sudegė nuostabusis Tilžės Luizės teatras, bet šeimininko mentalitetas neprilygsta vakarietiškam, net ir jeigu tas anklavas būtų tarp išsivysčiusių Europos šalių.

Plaškių bažnyčios atkūrimo programa, kuri jau vyksta intensyviai dabar, yra kaip vienas iš Klaipėdos krašto paveldo atkūrimo pavyzdžių. Tai yra įkvėptinas pavyzdys visai valstybei, kaip privačių asmenų dėka įmanoma padaryti stebuklingus darbus vardan krašto išsaugojimo ir unikalaus Prūsų Lietuvos regiono tapatumo išlaikymo bei turtinimo.

Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrijos ir joje esančių krašto istorijai neabejingos Rozos Šikšnienės ir Norman’o U. Baltrusch’o iš Vokietijos dėka šis istorinis paminklas buvo apsaugotas nuo griovimo ir išsaugotas bei jau dabar restauruojamas.

Toks tikėjimas, kad Mažosios Lietuvos paveldas turi ateitį, šiuo metu yra labai svarbus.

Neabejotinai Plaškiai atgims kaip vienas iš atsigavusių Klaipėdos krašto miestelių, atkūrus šią bažnyčią.

Tokie nuostabūs Klaipėdos krašto žmonės kaip Roza Šikšnienė yra labai reikalingi vien dėl paprastos priežasties – katedros atstatymui per maža iniciatyvių žmonių.

Klaipėdos katedros atstatymas – tai ir visos miesto bendruomenės savo jėgų įvertinimas.

Jeigu miesto bendruomenė būtų stipri ir pajėgi, tai be jokios abejonės Šv. Jono bažnyčios atstatymas būtų sėkmingas. O kaip įrodo Plaškių pavyzdys, kad ne miestelio gyventojų skaičiuje yra esmė, o jų begalinis pasiryžimas ir karštas entuziazmas.

Apibendrinant visa tai, reiktų nuoširdžiai palinkėti kiekvienam iš mūsų, kad Klaipėda vėl turėtų atkurtą katedrą artimiausiu metu, o ne lauktų dar 30 metų.

Šv. Jono bažnyčios buvimas viename iš Lietuvos pagrindinių miestų ir buvusioje Prūsijos karalystės sostinėje suteiktų tikros miesto auros ir pažymėtų galutinį istorinį teisingumą, jog čia būta tikros europietiškos kultūros.

Ryprūsiška neogotika yra viena iš pagrindinių Klaipėdos architektūros skiriamųjų savybių. Šiuo architektūros stiliumi yra pastatytas Klaipėdos kareivinių kompleksas, Klaipėdos centrinio pašto rūmai, Teismo ir kalėjimo kompleksas ir daugelis kitų statinių. Buvo pastatyti ir iki šių dienų neišlikę rytprūsiškos neogotikos pastatai kaip Reformatų, Jokūbo ir Šv. Jono katedrinė bažnyčios.

Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia yra miesto simbolis, įprasminantis viso Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos turtingą istoriją. Neabejotinai Klaipėdos miesto katedros globėjas bus visas miestas. Tegul begalinis miestiečių noras ir galinga energija amžiams su Dievo palaima prikelia Klaipėdos miesto katedrą – Šv. Jono bažnyčią…

Remtasi: Karalienės Luizės 1807 m. birželio 12 d. laiškas broliui Georgui;  Jovita Saulėnienė „Jos didenybė Prūsijos karalienė Luizė Mėmelyje”;  Karalienės Luizės laiškas 1807 m. birželio 13 d. karaliui Friedrichui Wilhelmui III; Jonas Tatorius ,,Senoji Klaipėda: Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 m.”


2019-06-25

7 komentarai apie “Klaipėdos katedros šviesos beieškant”

  1. Nuostabu pasinerti į istorijos vingius net ne labai besidominčiam. Galėtu miesto valdžios požiūris būti kitoks, labiau išprūsęs.Tada ir Klaipėda atrodytu kitaip.

  2. Šis straipsnis yra įkvepiantis ir žadinantis. Tai jauno žmogaus subrendęs ir išnešiotas darbas.
    Yra parašyta: ,,Pirma buvo Žodis””, o visa kita seka iš paskos. Tikiuosi, kad klaipėdiečiai išgirs, suklus ir prisidės visi, kas kuo galės, kiekvienas po vieną plytą…

  3. Statyti reikia mokyklas, poliklinikas ir stadionus. O lietuvių Dievas yra Perkūnas

  4. Šis nuostabus gerbiamo Beno Volodzkos straipnis turi būti žinomas, prieinamas kiekvienam klaipėdiečiui. Didelis dėkui Autoriui ir portalui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt