„Pakvietęs mane surengti parodą Antano Mončio namuose-muziejuje Gytis Skudžinskas buvo teisus: paroda pavyko. Seniau aš atskirdavau tapybą nuo fotografijos, eksponuodavau skirtingose salėse, o objektai būdavo jungiamoji grandis. Čia pabandžiau viską apjungti. Pirmas bandymas. Ir, man atrodo, viskas gerai“, – apie Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje pristatytą fotografijų, tapybos bei skulptūrinių objektų parodą „Sankirtos“ sakė kūrinių autorius, tarpdisciplininiu menininku pristatomas Algis Griškevičius.

Įkėlęs koją į tris žanrus

„Tarpdisciplininiai menai – tiesiog skirtingi žanrai. Dauguma menininkų pasirenka kokią vieną kryptį, tarkim, tapybą, ir dažniausiai visą gyvenimą dirba būtent tame žanre: yra tapytojas, yra fotografas, yra skulptorius. O aš pabandžiau įkelti koją ir ten, ir ten, ir ten. – taip ir tapau tarpdisciplininiu menininku. Kodėl? Todėl, kad man tiesiog nuobodu viename žanre ir norisi skirtingų išraiškos formų. Ir aš bandau jų ieškoti. Perėjimas iš vieno žanro į kitą, aš manau, praturtina ir mane patį, ir tai, ką aš darau. Atsiveria platesnis laukas, per kurį aš galiu reikštis“, – pasakojo A. Griškevičius.

Pasiteiravus, ar jo fotografijos tik juodai-baltos, o jeigu taip – kodėl, menininkas atsakė: „Todėl, kad aš – tapytojas“.

„Aš labai suvokiu spalvos vertę: tapyboje galiu spalvą kontroliuoti, o fotografijoje spalva labai dažnai būna nekontroliuojama ir tai yra blogai, – aiškino A. Griškevičius. – Arba aš jau turėčiau daryti fotografiją tokią, kur irgi galėčiau visiškai spalvas kontroliuoti, o tai yra gana sudėtinga, nes sukontroliuoti dangaus spalvą arba medžių spalvą gamtoje yra gan sudėtinga. Yra ir kitas aspektas: fotografijoje vyrauja pasakojimas, naratyvas, kuriama istorija, ir spalva ten lyg ir pašalinis dalykas, ji gali net sutrukdyti tam pasakojimui. Tiesiog šitai fotografijai, tokiai, kokią aš kuriu, spalva nėra reikalinga. Jeigu prireiktų – galėčiau padaryti. O jeigu jau daryčiau spalvotą, tai spalvą naudočiau labai sąmoningai. Tačiau tada toji spalva būtų kaip papildom detalė“.

Nuo tapybos prie fotografijos

„Pradžių pradžia, žinoma, tapyba, – paklaustas, nuo kurio gi iš menų prasidėjo jo kūrybinis kelias, sakė menininkas. – Baigęs Dailės akademiją pirmuosius kokius penkiolika metų aš dirbau vien tik tapybos žanre ir tik ja užsiėmiau. Tačiau po tam tikro laiko tarpo pajutau, kad tapyba po truputį tampa amatu. Įeinu į dirbtuvę ir „padarau“ kūrinį, kaip koks meistras – tiesiog atlieku darbą. Ir prarandu pažinimo džiaugsmą, prarandu netikėtumo momentą, kuris seniau būdavo. Žodžiu, tapau vos ne amatininku ir mane tai pradėjo nervinti, nes menininkui yra pražūtis, jeigu tu tampi amatininku. Tegul ir geru, tegul ir profesionaliu. Kaip kad poetai kartais tampa eiliuotojais. Kad ir labai gerais, bet…“

Pasak A. Griškevičiaus, tada jau tenka ieškoti išeičių. Jam tokia išeitimi tapo fotografija.

„Tiesiog pradėjau žaisti „atsinaujinimus“: vasarą fotografuodavau, į rudenį pasiilgdavau tapybos, ir, pradėjęs tapyt, vėl pajusdavau tapybos skonį. Ir man tas sezoniškumas pradėjo net patikti. Be to, mano fotografija kitokia, ji – siužetinė. Ir kuriama visai kitu principu, nei šiaip fotografuojama. Aš pradedu nuo eskizų. Sukuriu vaizdą galvoj, nusipaišau eskizą ir tik kai matau, kaip tai atrodys vizualiai, pradedu dėlioti: kokių reikės dekoracijų, kokių technikos priemonių. Gal – kranų. Gal kažką reikės kast. Jeigu ant vandens – vadinasi, reikės plaustų, reikės juos gramzdint. Šitokia fotografija techniškai gana sudėtinga. Čia viskas, visi siužetai sukuriami, padaromi ne kokiu nors fotošopu, o tik gryna režisūra.  Tarkim, tam, kad padarytume plaukiantį ežere objektą, reikėjo sukonstruoti povandeninę platformą, kuri būtų negiliai po vandeniu: reikėjo netgi inžinerinio sprendimo, kaip ją sukonstruoti, kad galėtum idėją įgyvendinti. Taip kad mano fotografijos – tam tikras teatras. O kadangi teatre nemažai dirbau, tai, matyt, tas darbas padarė nemenką įtaką“.

Viską apjungiantys objektai

Livijos Grajauskienės nuotr.

„Iš kur atėjo tai, kas pavadinta skulptūriniais objektais? Galima sakyti, irgi iš fotografijos, – tęsė pasakojimą A. Griškevičius. – Kai kūriau pirmuosius fotografijų ciklus, kai fotografavau „Zodiako ženklus“, man reikėjo dekoratyvinių sparnų. Angelo sparnų. Man reikėjo rasti sprendimą tarp naivaus ir banalaus supratimo, kad sprendimas šiek tiek dvelktų tuo naiviuoju menu, kažkuo, primenančiu ažūrinį siuvinėjimą. Tad padariau sparnus iš lazdyno vytelių. Ir ši medžiaga pasirodė pati tinkamiausia.  O kai padariau pirmas nuotraukas, pamačiau, kad iš viso to gali rastis netikėti ir saviti dalykai, susišaukiantys su liaudies menu, su pintais iš šiaudų sodais, ir ši idėja man pasirodė labai priimtina“.

Anot menininko, tas „mezgimas“ iš lazdyno netgi ramina: „Žinot, kartais tie keisti, paprasti buitiniai dalykai tampa labai net poetiški, ir iki šiol nesuprantu: kur ta nepaaiškinama riba, kai kasdienybė virsta poezija, kai kasdienybė tampa menu. Visas mano menas iš šito kyla, iš tos nepaaiškinamos mane žavinčios ribos, nuo to naivaus, paprasto, kasdieniško, kai staiga – vienas žvilgsnis: ir tas pats daiktas tampa giluminis, apibendrinantis, daugiaprasmiškas“.

„Kai kur savo kūriniuose sąmoningai naudoju tam tikras kultūrines, filosofines, dailės istorijos patirtis, kurias apžaidžiu: pavadinkim tai intelektualiais žaidimais. Juk visais laikais menininkai vienas kitą, kaip sakoma, per dantį patraukdavo. Mano kūryboje irgi esama to tokio intelektualaus žaidimo, kuris vieniems žiūrovams, gal būt, neturintiems kultūrinės patirties, nieko nesako arba sako visai ką kitą, nei norėta perteikti, o išsilavinusiam žmogui pasako daug ką. Man patinka, kai galima sudominti labai skirtingo spektro žiūrovą, žmones su labai skirtingu išsilavinimu, net visiškai neturinčius patirties dailės istorijoje – jie vis tiek pamato kažkokį sluoksnį. Ir jiems gali patikti. O labai intelektualus žmogus pastebi, kas buvo norėta pasakyta. Smagu, kai galiu išplėsti spektrą ir bendrauti su labai įvairiais žmonėmis, tai teikia tam tikro pasitenkinimo. Nes jeigu tu būsi tik labai siauro rato kūrėjas, jeigu būsi įdomus tik dešimčiai žmonių, nebus gerai“, – dalijosi mintimis tapytojas, fotografas ir skulptūrinių objektų „mezgėjas“ A. Griškevičius.