Sovietmečiu sklandė toks anekdotas: „Įsijungiu televizorių – kalba Brežnevas, įsijungiu radiją – kalba Brežnevas, lygintuvo jau ir jungti bijau“.

Šiais laikais prie ano anekdoto dar reiktų pridėti kompiuterį ir mobilųjį telefoną. Nes jau iš tiesų tampa nejauku jungti šiuos prietaisus, antra savaitė iš viešosios erdvės nedingstant Seimo vaikų darželio intrigoms, kurias kelia desperatiškai į valdžią bandantys sugrįžti senieji bebrai, buvę komunistai, dalis kurių dar puikiai mena ir „šlovinguosius” brežnevinės epochos laikus.

Suskaldę socialdemokratų partiją, prapylę savivaldos rinkimus kompanijos Kirkilas &Co atstovai, pasinaudoję neva naujos valdančiosios koalicijos kūrimu (nors kuo ji nauja – užmuškit, nesuprantu, jei branduolį vis tiek sudaro tie patys Karbauskio žalieji valstiečiai), visą Seimą, o per jį – ir Lietuvą – laiko paėmę už vienos vietos ir niekas nieko jiems negali padaryti!

Nors daliai iš minėto exkomunistų būrio jau būtų laikas garbingai pasitraukti į užtarnautą poilsį ir užsiimti memuarų rašymu apie tai, kaip jie sovietmečiu, per Kūčias kirsdami silkę, „kovojo” su režimu (tradicinis komunistų prisiminimų epizodas), nenugalimas noras ir toliau „tarnauti liaudžiai“, regis, jiems bus persidavęs kartu su Brežnevo laikų valdančiųjų genais.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, lyginant Kirkilas &Co kariauną su anuomet KP CK vos pakrutančiais senukais, kurie liaudžiai „tarnaudavo” iki kol būdavo išnešami kojomis į priekį, mūsų exkomuniagos dar atrodo gana gyvybingi ir pasirengę ryžtingai kovai.

Todėl neatsitiktinai, prieš nueidami nuo politinės arenos, jie nusprendė „triachnutj starinoj“ (neverčiamas frazeologizmas, reiškiantis maždaug nukvakėlių norą  susigrąžinti jaunystę), pasiimdami vieną iš pagrindinių politinių postų šalyje, o jo neatiduodantį Viktorą Pranckietį apšaukę visų bėdų kaltininku.

Sovietmečiu bebrų išmoktos partinės pamokos, regis, padeda jiems ne tik siekiant valdžios, bet ir apsirūpinant sočia senatve artimiausioje ateityje.

Klaipėdietė Irena Šiaulienė, garsi nebent tuo, kad savo laiku apsigynė disertaciją apie šlovingojo komunistinio jaunimo žygius pokarinėje Lietuvoje, pasiūlė į Seimą nebeišrinktiems buvusiesiems skirti solidžias rentas, mat vargšų… į darbą niekas nebepriims!

Kad dalis metų metais į Seimą pagal partinius sąrašus patenkančių (kaip ir draugė Šiaulienė) ir jame prasistumdžiusių, jokios kitos užsienio kalbos, be „gimtosios” rusų, nemokančių seimūnų išties jokio kito darbo, be oro virpinimo ir intrigų rezgimo, nesugeba atlikti – niekam ne paslaptis.

Tačiau kuo čia dėti visi likusieji šalies piliečiai, kurių interesus, priminkime, ir turėtų ginti mūsų išrinktieji?!

Jie gi, nutaisę kiaulės akutes, toliau „pluša”, stumdydamiesi prie valdžios lovio ir stengdamiesi iš jo sau pasičiupti kuo riebesnį kąsnelį.

Matydamas tokį lietuviškųjų kolegų uolumą, ko gero, pats Leonidas Iljičius, tėviškai jiems paplekšnojęs per petį, pasidžiaugtų savęs vertais įpėdiniais…