Laura Juchnevič gimė ir augo Vilniuje, tačiau likimas ją vis sugrąžindavo į Klaipėdą. Anksčiau į pajūrį Laura važiuodavo aplankyti giminaičių, o nuo liepos 8-osios ji čia bus nuolat – taps Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos naująja vadove.

Tokius staigius pasikeitimus – iš Vilniaus persikelti į Klaipėdą – Laura vadina „avantiūra“. Tačiau šiam žodžiui suteikia tik geriausias prasmes.

„Prie šio pokyčio gyvenime atkeliavau logiškai ir nuosekliai”, – apie sprendimą dalyvauti Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos vadovo konkurse sako vilnietė Laura Juchnevič. Gerdos Putnaitės nuotr.

Papasakokite plačiau, kokie jūsų ryšiai su Klaipėda?

Pati esu vilnietė, tačiau labai didelę savo gyvenimo dalį esu praleidusi Klaipėdos krašte, Nidoje. Daugybė giminaičių iš mamos pusės gyvena Klaipėdoje, Kretingoje, Neringoje. Todėl ir didžiausi mano vasaros prisiminimai susiję su jūra, mišku ir gamta (žemiau esančioje nuotraukoje – Laura (kairėje) vaikystėje Juodkrantės Raganų kalne su drauge).

Mokėtės ir studijavote Vilniuje?

Vilniuje mokiausi tiek mokykloje, tiek universitete. Iš pradžių, įstojau į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą. Pasirinkau Bibliotekininkystės specialybę. Jau studijų metais pradėjau dirbti bibliotekose. Pradėjau nuo administratorės darbo Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Vėliau pradėjau domėtis bibliotekų vadybos sritimi, kadangi bibliotekininkystės profesija mano sužavėjo savo galimybėmis. Dirbdamas bibliotekoje turi labai daug pasirinkimų: skaitymo skatinimas ir informacinės technologijos, darbas su žmonėmis bei knygomis, taip pat bibliotekų vadyba. Būtent Lietuvos aklųjų bibliotekoje atradau bibliotekų vadybos sritį, projektų valdymą ir komunikacijos projektų valdymą.

Stodama į magistrantūros studijas pasirinkau Ryšių su visuomene studijas. Pagilinusi savo žinias šioje srityje ir paskatinta Lietuvos aklųjų bibliotekos tuometinės direktorės dr. Rasos Januševičienės įstojau į doktorantūros studijas.

Doktorantūros metu nusprendžiau pakeisti bibliotekos, kurioje dirbau tipą, ir iš specialiosios bibliotekos perėjau į apskričių viešąją biblioteką – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką. Ten dirbau regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vadove. Tai centras, kuris dirba skaitytojams nematomą darbą ir dirba su kitomis Vilniaus regiono bibliotekomis. Po kurio laiko dirbant šioje bibliotekoje buvau paskirta direktoriaus pavaduotoja.

Iš esmės visas mano gyvenimas yra susijęs su universitetu, bibliotekomis ir bibliotekininkyste.

Kaip jūsų šeima reagavo į tokį pokytį – gyvenimą perkelti į pajūrį?

Šeima visuomet palaiko mano sprendimus, skatina judėti į priekį, tobulėti. Persikėlimas į Klaipėdą – ne išimtis. Esu vienintelė savo mažoje šeimoje, kuri dar nepabandė gyventi ne Vilniuje. Tad toks sprendimas nieko nenustebino. Iš karto buvo pastebėti ir įvardinti gyvenimo pajūryje pranašumai: galimybė būti arčiau kitų šeimos narių, ypač močiutės, daugiau laisvalaikio gamtoje.

Kaip apskritai priėjote prie sprendimo kandidatuoti į bibliotekos direktorės pareigas?

Iš tiesų, sprendimas buvo ganėtinai sudėtingas, tačiau visos aplinkybės nukreipė ta linkme. Tai nebuvo momentinis sprendimas, teko ilgai svarstyti. Prie šio pokyčio gyvenime atkeliavau logiškai ir nuosekliai. Kaip jau minėjau, praktiškai visą savo profesinę karjerą praleidau dirbdama bibliotekose ir domėdamasi bibliotekų vadyba. Dirbdama paskutinėje darbovietėje pajutau, kad man reikia pokyčių. Nesakyčiau, kad kardinalių, tačiau norėjosi pakeisti ne tik aplinką, bet ir organizaciją, poziciją. Tai ir buvo priežastys, dėl kurių pateikiau savo kandidatūrą į Ievos Simonaitytės bibliotekos vadovo poziciją. Nesitikėjau tokio rezultato, bet juo džiaugiuosi.

Ar nebus sunku palikti Vilnių ir visas ten esančias pažintis?

Man atrodo, kartais reikia pakeisti aplinką ir leistis į avantiūrą, bandyti naujus dalykus. Vis dėlto, manau, kad mano patirtis ir turimos pažintys Vilniuje bus tikrai naudingos dirbant Klaipėdoje. Ypač įgyvendinant tarptautinius projektus, plečiant bibliotekos tarptautinių partnerių ratą, taip pat bendradarbiaujant su kai kuriomis organizacijomis, kurios įsikūrusios sostinėje. Manau, jos mielai pradėtų veiklas ir Klaipėdoje.

Viską galima suderinti ir visos patirtys, įgytos ankstesniame darbe, yra naudingos. Nors ir pakeičiu aplinką, darbo poziciją, miestą ir organizaciją, profesinės srities nekeičiu.

Šį naują gyvenimo etapą įvardijate „avantiūra“. Nuo ko ją pradėsite?

Pradėsiu nuo pažinties su kolektyvu. Esu pažįstama su dalimi žmonių, kadangi bibliotekininkų bendruomenė kartu dirba visoje Lietuvoje. Vieni kitus gana gerai žinome. Būsimi kolegos mane taip pat pažįsta ir iš profesinių, mokslinių straipsnių, kuriuos esu parengusi. Pradžioje pažiūrėsime, kokios yra aktualiausios vadybinės problemos, kurias reikia spręsti šiuo metu, o tuomet jau dėliosime strategiją keliems kitiems metams.

Ar jau pastebėjote kokių nors vadybinių problemų?

Smulkių vadybinių klausimų, kuriuos būtų galima išspręsti, yra, bet tai, tikriausiai, reikėtų daryti kartu su kolektyvu. Strategiškai reikėtų bandyti sustiprinti ir labiau atskleisti bibliotekos regioninę veiklą, kitoms bibliotekos pasistengti atskleisti bibliotekos, kaip metodinio centro, darbą. Manau, tai padaryti per būsimą kadenciją įmanoma. Taip pat reikėtų tęsti jau pradėtus darbus ir išlaikyti biblioteką Klaipėdos kultūros židiniu.

Kardinalių pokyčių nenusimato?

Kardinalių tikrai ne. Aš labai gerbiu tiek buvusį Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorių Juozą Šikšnelį, kuris man visada buvo autoritetas, tiek šviesaus atminimo Laimą Pačebutienę, kurios darbu visada žavėjausi. Laima man buvo profesinis pavyzdys. Kai pradėjau dirbti Lietuvos aklųjų bibliotekoje, mano pirmoji pažintis ir buvo su ja. Tada pagalvojau, kad „štai taip reikia“. Žiūrint į ją viskas atrodė įmanoma. Tai buvo žmogus, kuris ir dėstė universitete, ir dirbo bibliotekoje, ir didžiulę patirtį turėjo. Ji mokėjo bendrauti su žmonėmis, suburti komandą. Stebėdama ją nusprendžiau, jog ir pati noriu domėtis bibliotekų vadyba. Svarsčiau, gal ir man ateityje pavyktų, kaip ir jai.

Kokią biblioteką matote po penkerių metų, pasibaigus kadencijai?

Ievos Simonaitytės biblioteka – labai stiprus Klaipėdos regiono bibliotekų metodinis ir vadybinis centras, kuris rodys pavyzdį bibliotekų srityje, aptarnaudamas gyventojus ir stiprindamas miesto bei regiono kultūrą.

Ką manote apie stereotipą, kad bibliotekininko specialybė yra nuobodi, kad tokie yra ir patys bibliotekininkai?

Bibliotekininkystė, kaip ir minėjau, yra sritis, kur save gali atrasti tiek intravertas, tiek ekstravertas. Daug kas priklauso nuo žmogaus požiūrio į pasaulį ir norų. Bibliotekininkams reikalingos daugybė skirtingų kompetencijų – tiek dirbant su skaitytojais, tiek ir su knygomis. Tai darbas, kurio metu daliniesi savo žiniomis su kitais. Tokiame darbe reikalingas ir kūrybiškumas. Manau, kad jauni žmonės bibliotekose tikrai gali save atrasti.

Pati esu dirbusi Vilniaus universitete doktorantūros studijų laikotarpiu, taip pat ir po jo. Ten dėstydama studentams mačiau, kad jie tikrai domisi kultūra, o bibliotekas dažnai mato kaip galimybę įsidarbinti. Paprastai studentai, kurie praktiką atlieka bibliotekoje, ten ir pasilieka dirbti. Net trumpas laikas dirbant tokioje vietoje duoda labai daug. Metai, praleisti bibliotekoje, yra tinkamas laiko tarpas realizuoti savo idėjas, tik svarbiausia jų nestabdyti. Bibliotekų vadovai realizuoti idėjas jaunimui leidžia.

Tai ir jūs ketinate būti tokia vadove, kuri leis darbuotojams realizuoti save?

Manau yra būtina, kad tiek darbuotojai specialistai, tiek ir bibliotekos lankytojai galėtų realizuoti save bibliotekos veiklose. Kad galėtų ir patys siūlyti savo idėjas bei turėtų galimybę jas realizuoti.

Kokie jūsų hobiai laisvu nuo darbo metu? Ką galėtumėte pavadinti savo aistra?

Mano pagrindinis hobis, žinoma, yra skaitymas. Domiuosi literatūra, turiu nuolatos pildomą „būtina perskaityti” knygų sąrašą, kuris nemažėja. Taip pat turiu hobių, nesusijusių su knygomis. Užsiimu keramika, mėgstu lipdyti, lankau studiją „Šilko keramika”. Kuriu praktiškus daiktus, kuriuos galima panaudoti namuose: puodelius, lėkštes, vazas ir panašiai. Dažniausiai savo lipdinius dovanoju draugams ir kolegoms.

Mano aistra – kultūrų pažinimas. Tai patiriu kelionių metu. Prieš kiekvieną išvyką domiuosi šalies istorija ir geografija, o kelyje pasirenku aplankyti svarbiausius objektus, susipažinti su vietiniais žmonėmis, pabūti, „išjausti“ vietą. Žinoma, kultūrą stengiuosi pažinti ir per gastronomiją.

Tai jūsų rankinėje visada rastume knygą?

Taip, visada nešiojuosi kažką, ką tuo metu skaitau. Labiausiai mėgstu mokslo populiarinimo literatūrą ir tai, kas tuo metu aktualu. Šiuo metu skaitau Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“. Nusprendžiau iš pradžių pasigilinti šia tema ir tik tada pereiti prie dabar taip populiaraus serialo „Černobylis“. Vis dėlto serialai atima šiek tiek jausmo ir daug kas lieka už kadro.