Pastaraisiais metais vis daugiau jaunuolių keliasi gyventi į sostinę ar išvyksta į vis kitas pasaulio šalis.

Apie tai, kaip Klaipėdą mato čia gyvenantys jaunieji menininkai, ko jiems trūksta, kas juos čia inspiruoja, kalbamės su trimis jaunais žmonėmis, kurie skirtingais laiko tarpais susidūrė su uostamiesčiu.

Liepa Vozgirdaitė – būsima dvyliktokė Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Po metų ji jau bus įgijusi smuiko specialybės diplomą, ją taip pat galima pristatyti ir kaip folkloro instrumentalistę. Klaipėdoje Liepa gyvena nuo pat vaikystės, per aštuoniolika savo gyvenimo metų šį miestą ji spėjo ištyrinėti, patirti ir pamatyti.

Tuo tarpu Erikas Žilaitis ir Marija Ivaškevičiūtė Klaipėdoje praleido dar tik pirmuosius savo metus. Įgiję Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos modernaus/šiuolaikinio šokio atlikėjų diplomus, uostamiestyje pradėjo dirbti Šeiko šokio teatre. Nei Vilnius, nei Klaipėda nėra jų gimtieji miestai: Erikas vaikystę praleido Šakiuose, Marija – Šiauliuose.

Liepa, kaip tave formavo Klaipėda, šio miesto gyventojai?

Aš manau, kad kiekvienam žmogui gyvenamoji vieta daro įtaką jo identitetui. Šiame mieste visi žmonės yra atskiri individai. Aš, pavyzdžiui, nejaučiu kažkokios stiprios bendruomenės. Žinoma, kuriamos iniciatyvos, bet kaži kokio didžiulio susivienijimo tai nelabai jaučiu. Čia tu formuojiesi kaip atskiras žmogus. Galbūt lėtesnis gyvenimo tempas atvykėliams gali būti visai žavus, tačiau kartais man tai labai trukdo rasti entuziazmo veikti. Būna, jog čia labai užsidepresuoji. Šiuo metu yra geri orai, bet įprastai žmonių nebuvimas gali ir tam tikra prasme neigiamai paveikti. Reikia atrasti balansą tarp buvimo vienu individu vienatvėje ir tarp buvimo bendruomenėje.

Kelerius metus gyvenote vis skirtinguose Lietuvos miestuose. Kuo Klaipėda kitokia? Kaip jūs matote šį miestą?

Erikas: Šakiuose – mano vaikystė. Tačiau visuomet atrodė, jog Vilnius yra geriausia vieta – patiko judėjimas, gyvumas. Čia, Klaipėdoje, viskas kitaip – daug laiko praleidi vienas, tai labai ramus miestas. Kuo ilgiau būni, tuo labiau pradedi vertintį šį vienatvės kupiną miestą.

Marija: Man Klaipėda – Lietuvos Islandija.

Jūsų akimis – koks yra Klaipėdos žmogus?

Liepa: Būtų sunku suformuoti kažkokį visiškai tipinį žmogų – visada yra skirtumų. Bet, aš manau, tam tikri bruožai yra: individualumas, daugelis menininkų ieško balanso tarp aplinkos ir savęs. Individualumas kartais yra labai žavus – iš dalies, tai didžiulis bonusas, kurio dideliame mieste negalėtum patirti.

Erikas: Iš tiesų su tikrais klaipėdiečiais aš nelabai susiduriu, nebendrauju. Mano aplinkoje žmonės iš skirtingų miestų, atvykę čia dėl darbo.

Marija: Čia gausu alternatyvaus jaunimo, LGBT bendruomenės narių. Vyresnio amžiaus gyventojai – kultūros žmonės, į teatrą visuomet išparduodami bilietai, yra daug kūrėjų, rašytojų. Čia gal tik visi labiau pasislėpę.

Ar Klaipėdoje kuriantis jaunimas randa, kur išreikšti save? Yra tam skirtų erdvių?

Liepa: Aš manau, kad tai sudėtingesnis klausimas. Tai ne sostinė, tai šis klausimas aktualus ir kituose miestuose, neišskiriant ir Klaipėdos. Visada galima atrasti, bet reikia ieškoti ir galbūt pats ieškojimas yra įdomus procesas. Visgi nėra taip, kad tai būtų visiškai atvira, kad tu būtum kažkur priimamas. Yra, bet reikia žinoti kas, kur ir kaip.

Erikas: Taip. Man Klaipėda dabar pradėjo atgyti – daug visokių projektų atsiranda. Štai ir tas pats Šeiko šokio teatras atveža daug skirtingų choreografijų iš užsienio. Tai tikrai yra ko įkvėpti, įsikvėpti. Iš to vienišumo taip pat kyla daug minčių, nes aplinkui viskas kaip ir vietoj stovi, nesisuka ir tada tu imi daugiau galvoti. Aš manau, jog erdvių užtenka.

Marija: Renginių netrūksta, galbūt labiau trūksta motyvacijos juose dalyvauti. Yra kur pasireikšti, bet labiau būtent teatro sferoje. Jei norėtum čia kažką daryti – galėtum, bet reikia norėti. O aš gal dar nesu tas žmogus, kuris trokšta reikštis.

Ar planuojate likti Klaipėdoje, siejate savo ateitį su šiuo miestu?

Liepa: Savo aplinkoje turbūt nepažįstu jauno žmogaus, kuris nenorėtų iš čia artimoje ateityje išvažiuoti, nė nekalbant apie tai, kad dauguma mąsto apie užsienį. Matyt, tai lemia žmonių trūkumas, buvimas aplinkoje, kurioje viskas vyksta lėtai, lėtame veiksme. Norisi pajusti skirtumą. Pavyzdžiui, nuvažiavęs į Vilnių tu iškart gali pajusti visai kitokį ritmą –  jauniems žmonėms tai yra labai atraktyvu. Aš nenorėčiau ilgai čia užsilaikyti. Galbūt kai būsiu senolė, norėčiau gyventi Klaipėdoje lyg kokiame kurorte ar panašiai. Nemažai daliai žmonių čia yra sunku kurti, atrasti žiūrovų – gyventojai dar yra pakankamai uždari, sunkiau prikalbinti publiką, žmonės čia kiek konservatyvesni.

Erikas: Neplanuoju toliau gyventi Klaipėdoje, nes išvykstu studijuoti į Olandiją. Visgi per šiuos paskutinius mėnesius mano nuomonė apie Klaipėdą gana radikaliai pasikeitė. Tad galbūt ir pasilikčiau, bet jei šio klausimo būtumėte paklaususi pusmečiu anksčiau, tai būčiau tikrai atsakęs, jog ne. Atrodė, jog šis miestas tikrai ne man. Dabar vasara – šilta, gražu, viskas gerai. Bet atėjus žiemai galbūt vėl būtų niūru.

Marija: Apskritai norėčiau bėgti iš Lietuvos. Man šioje šalyje Klaipėdos pakanka. Jei būčiau Vilniuje, pusę laiko praleisčiau su draugais. Klaipėdoje išeina taip, jog dirbi daugiau – visas laisvalaikis yra darbas. Jei nedirbi salėje, tai rašai, žiūri.

Kaip atrodo jauno žmogaus laisvalaikis uostamiestyje?

Liepa: Aš asmeniškai daugiau laiko praleidžiu užsidariusi – groju etnokultūros centre. Bendraamžiai, kuriuos aš pažįstu, daugiausia laiko praleidžia kažkokiose savo erdvėse, vysto savo kūrybinius procesus. Visgi yra gamta, jos apsuptis.

Erikas: Jei neturi ką veikti, gali persikelti į Smiltynę, daug vaikščioti gamtoje. Šalia yra Nida, Palanga – daug gražių vietų. Šiuo metu aš labai pozityviai vertinu Klaipėdą.

Marija: Manau, jog trūksta įvairesnių naktinių klubų. Buvo elektroninės muzikos klubas „Pakhauz“, atvykdavo gerų didžėjų, tačiau šiuo metu jis neveikia. Labai trūksta vegetariškų, veganiškų kavinių – kiek man žinoma, nėra nė vienos vegetariškos maitinimo vietos Klaipėdoje.

O Klaipėdos kultūrinis gyvenimas?

Liepa: Man trūksta labiau susivienijusios meno bendruomenės, kad miestas turėtų tam tikrą kultūrinę viziją, būtų kokybiškesni kultūriniai renginiai. Man atrodo, jog renginių gausa yra pakankamai didelė, tačiau nemaža dalis jų stokoja kokybės. Mano pagrindinis noras – daugiau kokybiško turinio kultūros prasme. Galbūt tada žmonės labiau atsivertų, nebebūtų išsiskaidę.

Erikas:  Čia renginių vyksta pakankamai daug. Viskas priklauso nuo to, ką tu mėgsti ir kuo tu domiesi. Iš šokių pasaulio –  būna gerų festivalių, kuriuose pasirodo profesionalūs teatrai, rodomi geri spektakliai ir performansai. Bet yra tam tikrų vietų, kurios muša Klaipėdos vardą.

Marija, Erikai, kokie jūsų metai, praleisti gyvenant Klaipėdoje? Ką atradote?

Šeiko šokio teatras kartu su neįgaliaisiais parengtą peformansą „Pradžia“ demonstruoja neįprastose viešose vietose. Justės Petrauskaitės nuotr.

Erikas: Per šiuos metus Klaipėdoje, būnant teatre, jo žmonių aplinkoje, labai atsivėrė akys. Šokio pasaulyje viskas man atrodė visiškai kitaip nei yra. Na, o miestas išmokė būti vienam. Vilniuje nepavykdavo būti vienam, kad ir kur nueisi, yra daug žmonių. Čia pradedi labiau apmąstyti save.

Marija: Čia aš atradau protą, pradėjau labiau mėgautis vienatve, nusiėmiau rožinius akinius. Manau, jaunam žmogui Klaipėda yra didžiausia dovana ta prasme, jog jei tau atsibodo sėdėti Vilniaus baruose, atvažiuok į Klaipėdą ir pradėk kurti. Čia tu vėl pradedi iš naujo lavinti savo vaizduotę – ką daryti, kai nėra ką daryti.