Artėjančios Tarptautinės aludarių dienos proga „Švyturys Brewery“ aludarė Dalia Jočytė išplatintame pranešime spaudai neigia juokingiausiais vadinamus aludario profesiją gaubiančius mitus.

Aludarė Dalia Jočytė mano, kad jos profesijos atstovai iš esmės nepasikeitė – pakito tik sąlygos, lemiančios jų darbo rezultatus

Aludariais tampa tik vyrai

Nors kai kurie aludarius įsivaizduoja kaip ilgabarzdžius ar tatuiruotus vyrus, aludarė Dalia Jočytė sako, jog daugelį amžių tai netgi buvo išskirtinai moterų profesija.

„Įdomus dalykas, kad moterys daugiau amžių virė alų nei vyrai. Dar Mesopotamijoje ir Senovės Egipte alaus virimas buvo moterų darbas. Vyrai bėgant laikui nuolatos kariavo, uždirbinėjo pinigus, o virti alų buvo vienas iš namų ūkio darbų, todėl tai darydavo moterys. Vėliau, įvykus industrializacijai, keičiantis alaus gaminimo technikai, alaus gamybą į savo rankas perėmė vyrai. Visgi, akivaizdu, ir šią dieną moterys nenusigręžia nuo aludarystės amato“, – pasakoja aludarė.

Aludariu gali tapti ir šaltkalvis

Yra manančių, kad aludariu gali tapti bet kas ir kad ypatingų įgūdžių šios profesijos atstovams nereikia. Dalia Jočytė teigia, kad aludariams privalu išmanyti daug specifinių dalykų.

„Jei žmogus nori save vadinti aludariu ir 5 litrus alaus išsivirti namuose, tai, be abejonės, ypatingų sugebėjimų tam nereikia – užtenka interneto ir daug noro. Bet norint dirbti alaus pardavimu užsiimančioje įmonėje, to tikrai nepakanka. Lietuvoje galiojantis įstatymas įpareigoja aludarį turėti tam tikrą kvalifikaciją – reikia baigti mokslus, kuriuose gilinamasi į organinę ir neorganinę chemiją, į visas augalinės ir gyvulinės kilmės gamybos technologijas ir daug daugiau. Karjerai ruošiamasi praleidžiant daug laiko tiek paskaitų auditorijose, tiek laboratorijose. O specialistui įgijus maisto mokslo ir inžinerijos magistro laipsnį ir pradėjus dirbti aludariu, žinios ir toliau nuolat gilinamos“, – teigia aludarystės specialistė.

Naujas alaus rūšis aludariai sapnuoja kasnakt

Aludarė Dalia Jočytė teigia, kad pasitaiko visko, bet dažniausiai naujos alaus rūšys gimsta kruopščiai jas apmąstant.

„Alų galima ir susapnuoti, bet dažnai idėjos gimsta bekeliaujant ir beragaujant. Šiuolaikinis aludaris nesėdi užsidaręs darykloje – stebime tendencijas rinkoje, kokios rūšys yra mėgstamos žmonių, kas vartotojams buvo įdomu pernai, kas šiemet. Tai kloja pagrindus, kuria kryptimi judėsime. Aludariai bendradarbiauja su rinkodaros skyriumi, nes nori, kad gaminamas alus patiktų ne tik patiems aludariams, bet ir vartotojams. Aludaris kartais nori virti specifinį alų, bet nebūtinai pasitaiko tinkamas laikas šį alų pateikti rinkai. Nuo idėjos iki paleidimo į rinką užtrunkame mažiausiai pusmetį, bet šis laiko tarpas gali užtrukti ir iki pusantrų metų“, – kalba „Švyturys-Utenos alus“ daryklos aludarė.

Aludarių venomis teka alus

Dirbdami aludariai ragauja alų, todėl egzistuoja mitas, kad jie nuolat apsvaigę. Dalia Jočytė teigia, kad tai daug pastangų ir susikaupimo reikalaujanti profesija, todėl darbo sąlygos apsvaigti neleistų.

„Nors mes turime pilnai aprūpintą laboratoriją, kurioje galime patikrinti alaus cheminius rodiklius, tačiau nė vienas aparatas nepamatuoja skonio. Galbūt atitinkami aparatai gali skaičiais išmatuoti, kiek alus turi apynių aromatų, bet vis tiek tai nebus taip gerai patikrinta, kaip žmogaus skonio jutiklių. Ne tik paties alaus, bet ir gamybai reikalingų produktų ragavimas yra būtinas, kad būtų užtikrinta kokybė. Darbo metu gali būti degustuojama maždaug 15-20 alaus pavyzdžių, tačiau tik po vieną ar du gurkšnius, tad per dieną išgeriama iki 300 mililitrų alaus“, – pasakoja D. Jočytė.

Aludario profesija skatina turėti žalingų įpročių

Aludariai privalo dažnai degustuoti gaminamą produktą, todėl šios profesijos atstovams reikalingi jautrūs skonio receptoriai. Dalia Jočytė teigia, kad nors ir įmanomą tokį darbą dirbti turint žalingų įpročių, patartina jų atsikratyti.

„Nors teoriškai įmanoma dirbti aludariu ir tikrinti alaus kokybę turint įprotį rūkyti, aludariai žino, kad rūkymo vertėtų atsisakyti, nes neturint žalingų įpročių viską jauti daug geriau. Taip pat ir kavos ar kitų skoningų maisto produktų derėtų nevartoti kurį laiką prieš degustacijas, kad nebūtų užslopinti pojūčiai“, – aiškina aludarė.

Aludario profesija per šimtmetį pasikeitė neatpažįstamai

Aludarė D. Jočytė mano, kad jos profesijos atstovai iš esmės nepasikeitė – pakito tik sąlygos, lemiančios jų darbo rezultatus.

„Nemanau, kad aludariai su laiku stipriai pasikeitė. Pakito technologijos ir pagilėjo žinios, tad šiuolaikinius aludarius galima laikyti nebent labiau pažengusiais nei seniau. Seniau buvo manyta, kad alkoholis aluje atsiranda dėl cheminių reakcijų, dėl tam tikro santykio žaliavų, kurių sąveika lemia alkoholio išsiskyrimą. Dabar visiems žinoma, kad alkoholį išskiria mielės. Vien atradimai, kad skiriasi mielių kultūros, kad jas galima surūšiuoti, kad mielių kultūros gali lemti ir alaus skonį, stipriai pakeitė alaus gamybą. Prieš atrandant grynąsias mielių kultūras ir išrandant metodus, kaip jas išsaugoti ir išlaikyti neužterštas, prieš atrandant pasterizaciją, kas trečia alaus partija būdavo tiesiog surūgusi. Apibendrinant galima sakyti, kad pati profesija stipriai nepasikeitė, tiesiog pagerėjo sąlygos ir alaus virimui naudojama įranga, leidžianti užtikrinti efektyvumą ir geresnę kokybę“, – teigia D. Jočytė.