Jau kitą savaitę Klaipėdoje prasideda jubiliejinė, 85-oji, Jūros šventė. Ta proga spausdiname ištrauką iš klaipėdietės žurnalistės marinistės Adelės Žičkuvienės spaudai rengiamos knygos „Nuo matroso iki albatroso“.

Pateikiamoje ištraukoje pristatoma Klaipėdos simboliu tapusio burlaivio „Meridianas“ atsiradimo uostamiestyje istorija ir pirmasis laivo reisas į Baltijos jūrą, neapsiėjęs be nuotykių.

Suomių stebuklas 

Kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, Suomija per trumpą laiką Tarybų Sąjungai pastatė apie šimtą medinių burlaivių.

Tuo metu Klaipėdoje ėmė veikti Jūreivystės mokykla – pradžioje negausi, be nuosavų patalpų ir mokymo priemonių. Tik 1948 m. mokykla gavo dabartinėj I. Kanto gatvėje esančius rūmus, kurie beveik nenukentėjo nuo bombardavimų.

Mokykloje buvo kariška tvarka, visi dėstytojai buvo karininkai. Tais pat metais pasklido žinia, kad Jūreivystės mokyklai skirtas naujas mokomasis burlaivis, kurį reikia atsiimti ir parplukdyti iš Kaliningrado. Mokyklos vadovas kapitonas Poligajevas su aštuoniais kursantais išvyko perimti laivo. Šioje grupėje buvo ir du lietuviai Jonas Jonaitis ir šių eilučių pasakotojas (dabar jau velionis) tolimojo plaukiojimo kapitonas Stasys Valavičius.

Tai, ką vyrai pamatė Kaliningrado uoste, pranoko visas jų spėliones. Laivo grakščias pilko korpuso linijas pabrėžė baltutėlė falšborto juosta, lakuotas pušinis rangautas, naujutėlaičiai takelažo lynai, trosai, vantai, dailiai susuktos burės…Priėję arčiau jie įsitikino, kad nieko puikesnio gyvenime dar nebuvo matę. Tviskėjo rinktinės pušies medis, lakuotas sienas puošė poliruoto žalvario iliuminatorių žiedai, durų relingų apkaustai… Net mediniai kibirai buvo tokie dailūs, kad norėjosi juos nešti į muziejų.

Per metus kursantai apsiprato su naujuoju laivu. Mokėsi laipioti į stiebus ir rėjas, pratinosi sutartinais veiksmais pakelti, nuleisti, reguliuoti, rifuoti bures. Asmeninio archyvo nuotr.

Apžiūrėdami laivą rado erdvią mokomąją patalpą, jaukius miegamuosius, visiškai sukomplektuotą virtuvę, net mažytę sauną dešiniajame šone. Mašinų skyriuje, švariame kaip ligoninės operacinė, didingai stūksojo 350 AG švediškas dyzelinis variklis „Balinder“, turėjęs pagebėti manevruojant. Visos šios neapsakomos grožybės laivagalyje tviskėjo bronzinės raidės „Meridian“ (kirilica).

Užbaigę priėmimo formalumus užvedė variklį ir siauru Kaliningrado kanalu nuplaukė jūros link. Tą dieną jūra buvo nerami, pūtė stiprus – viršum septynių balų – vakaris. Teko palaukti Baltijsko karinėje bazėje.

Neilga kelionė su variklio pagalba iki Klaipėdos praėjo laimingai, nors įplaukti į Dangę pavyko ne iš karto. Stipri marių srovė privertė pakartoti manevrą. „Meridianas“ prisišvartavo upėje – toje vietoje, kur dabar stovi „Žvejo“ skulptūra.

Juoda varna prikranksėjo  

Per metus kursantai apsiprato su naujuoju laivu. Mokėsi laipioti į stiebus ir rėjas, pratinosi sutartinais veiksmais pakelti, nuleisti, reguliuoti, rifuoti bures. Su kiekviena diena ryškėjo didžioji tiesa – laive nereikšmingų smulkmenų nėra. Kiekvienas veiksmas čia turi būti padarytas tiksliai ir laiku. Įgytas žinias patikrinti galėjo tik tolimas reisas.

Toks reisas buvo numatytas 1949 m. rudenį. Jau pati pradžia kėlė nerimą (tik retas jūreivis neturi prietarų). Visų pirma, „organai“ uždraudė plaukti bocmanui ir laivo sielai – Nikitinui (spėjo nustatyti, kad jo močiutė buvo karelų suomė). Bocmanui liepė į paskyrimo uostą – Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas. – aut. pst.) – važiuoti traukiniu.

Kitas netikėtumas – radisto vietą užėmė…moteris. Burlaivių laikais tokiu atveju buvo prietaras – lauk nelaimės. Bet kai tolstant nuo kranto ant fokstiebio nutūpė ir sukranksėjo juoda varna, visi pamatė, kaip bocmanas krante nusiėmė kepurę…

Kelionė prasidėjo visai smagiai. Įgula pamažu apsiprato su nauju gyvenimo ritmu, švelniu siūbavimu. Kaip ir buvo numatyta, „Meridianas“ užsuko į Taliną, reide nuleido inkarą. Pavakarėj stiprus škvalas visos įgulos akivaizdoje apvertė karinį katerį, kuriuo jūreiviai iš miesto plaukė į netoliese reide stovėjusį savo laivą. Nuskendo apie 40 žmonių. Jaunus klaipėdiečius šiurpiai nuteikė paryčiais prie „Meridiano“ pastebėtas vienas skenduolis su jūreiviška uniforma. Kažko sunerimo ir laivo vadas kapitonas Skoblikovas.

Buvo pakeltas inkaras ir „Meridianas“ pasuko Leningrado link. Vos krantas dingo iš akių, užslinko rūkas. Anuomet tai buvo vienas bjauriausių reiškinių navigacijoje. Na, ir prasidėjo..

Radistė kažkodėl negavo pranešimo, skelbusio, kad staiga sugedo Gotlando radijo švyturys. Jis nebesiuntė signalų. O „Meridianas“ pilnomis burėmis – pavėjui visu greičiu artėjo į šią rūko slepiamą salą. Neturėdamas tikslių duomenų, laivas trenkėsi į kranto akmenis, sutraškėjo lūžtančios medinės konstrukcijos, pasipylė skeveldros. Su kiekviena banga laivas sudrebėdavo nuo kilio iki stiebų viršūnių. Iš mašinų skyriaus pranešė apie triume pasirodžiusį ir smarkiai kylantį vandenį. Norėta paleisti  variklį – neveikia! Tik iš gelbėjimo valties pavyko nustatyti, kad apie sraigtą apsivyniojusi kažkokia virvė. Reikėjo kuo skubiausia ją nupjauti ir tuo pat metu išmatuoti gylius aplink laivą.

Jūreiviai ir kursantai čiupo atsarginius stiebus (burlaiviai visada jų turi) ir netempę juos į priekį šiais rąstais slopino korpuso smūgius į kranto uolas. Pagaliau pavyko paleisti mašiną ir „Meridianas“ atbulas nuslydo į gilesnius vandenis, kur nedelsiant buvo nuleistas inkaras. Valtimi vaikinai nuplaukė į salą teirautis, kokia čia vieta. Tik dabar jie sužinojo, jog čia Gotlandas, o jo radijo švyturys sugedęs. Įsitikinta, kad apie švyturio avariją nuolat skelbia visos kranto radijo stotys.

„Meridianas“ kviečia užeiti – 1974 m. burlaivis tapo restoranu. Asmeninio archyvo nuotr.

Į „Meridiano“ priekinę patalpą – forpiką vis plūdo ir plūdo vanduo. Net užgulus visas pompas, jo lygis nesumažėjo. Kažkas atsiminė bocmano Nikitino paliktus pjuvenų maišus.

Yra tokia senovinė priemonė: maišas su pjuvenomis kartimis iš lauko pusės grūdamas po vandeniu – toje vietoje, kur esama plyšių, ir pamažu išverčiamas. Pjuvenos su vandens srovėmis, besiveržiančiomis į laivą, užkemša ne tik plyšius, bet ir didokas skyles. Po kiek laiko pjuvenos išbrinksta taip, kad jas sunku ir beiškrapštyti. Visa tai padariusi, nusivariusi nuo pašėlusio pompavimo įgula pastebėjo, kad jų pastangos ima duoti vaisių.

Burių ir variklio pagalba „Meridianas“ pasiekė Leningradą. Čia tuoj buvo išoriškai apžiūrėta povandeninė dalis, apkamšyta, apkalta lentgaliais, skardomis.

Tačiau laivo vadui karinė vadovybė patarė „nesiafišuoti“ ir apie avariją niekam neskelbti. Kai kuriems pareigūnams tai būtų karjeros pabaiga, jei ne dar blogiau.

Burlaivio įgulai liepta išsirikiuoti. Kapitonas pradėjo taip: „Žinau, kad jūs drąsūs vyrai. Bet jei tarp jūsų yra bailių, težengia jie tris žingsnius į priekį“. Neatsirado nė vieno. Toliau sekė  įsakymas –  skubiai ruoštis atgal į jūrą.

Prieš stiprų vėją ir šlapdribą „Meridianas“ vargingai slinko jūros link. Išplaukus į atvirus vandenis vėjas įsisiautėjo iki 9 balų. Net penki kursantai įsikibę laikė štruvalą. Visi kiti pasikeisdami plušo prie pompų.

Padėtis darėsi kritiška: vadas įsakė sukti į karinį Muhuveino uostelį. Jo prieigose iš kažkur išniro kateris su atidengtu pabūklu, pareikalavo apsisukti ir drožti tolyn, kitaip šaudysiąs. Apie jokį sukimąsi negali būti nė kalbos. „Meridiano“ kapitono antpečiai ir necenzūruotas ryžtingas atsakymas padarė savo.

Uostelyje lukterėjęs, kol vėjas ėmė silpti, „Meridianas“ vėl leidosi jūron – Rygos kryptimi. ..

Liko be maisto

Į Rygos uostą „Meridianas“ įplaukė sėkmingai. Visa jo įgula buvo mirtinai išvargusi, šlapia ir alkana. ( Leningrade nebuvo leista pasirūpinti atsargomis.) Telegrafu kapitonas pasirūpino perlaidą maistui  pirkti. Sudėję ir visus savo pinigus kursantai prisipirko produktų ir iki kraštų prikrovę irklinę valtį gabeno į reide stovintį „Meridianą“. Priplaukus reikėjo viską perkrauti į burlaivį.

Tačiau kursantas B., kuriam gyvenime amžinai nesiekė, norėdamas išlipti, atsistojo ant perkrautos valties krašto, toji pasviro, prisisėmė vandens ir…apsivertė. Visas krovinys akimirksniu nuskendo.

Badu tąsyk niekas nemirė, nes giminės iš Klaipėdos atvežė produktų, bet įvykis įstrigo atmintin visam gyvenimui.

Likusi kelionė baigėsi be nuotykių. „Merdianas“ vėl stovėjo savo vietoje, tik jau smarkiai aplamdytas. Dabar jame ištisą parą buvo pilna kursantų, girgždėjo pompos. Vis dar bandė pilti pjuvenas.

Kai, susitarus su laivų remonto įmone, burlaivis buvo nutemptas į doką ir pakeltas, pasirodė, kas buvo pažeista. Keisti reikėjo daug ką.

1990 m. Ne viena klaipėdiečių karta užaugo su „Meridianu”. Palmiros Mart asmeninio archyvo nuotr.

Tarybinis plienas geriau

Reikėjo iškrauti akmenų balastą. Taigi šalia laivo iškilo granito luitų kalnai, o doko grindys tuoj buvo nusėtos šimtais tūkstančių ištrauktų žalvario vinučių bei užverstos nuimtų žalvario skardos lakštų.

Kai sužalotos laivo konstrukcijos buvo pakeistos, o visos siūlės taisyklingai užkamšytos, reikėjo atnaujinti ir povandeninės dalies apatinę skardą. Kadangi reikėjo kaip nors pasiteisinti dėl neplaninio remonto, mokyklos vadovybė rado išeitį – įsakė apkalimui imti ne žalvario, o tarybinę plieno skardą. Argumentai buvo kariškai „įžvalgūs“: žalvaris silpnesnis už plieną. Tai įrodė tarybinis mokslas ir metalo stiprumo bandymai. Ne veltui Stalinas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „plienas“. O tie suomių laivų statytojai, matyt, vykdė „politinį sabotažą“, jei naudojo silpnesnį metalą?

Šiems „argumentams“ prieštaraujančių nebuvo. Žinoma, sūrus vanduo kaipmat praėdė plieno skardas. Atsilupusios jos baisiai trukdė plaukti. Po metų, pakėlus burlaivį į doką, skardas pašalino, vinis ištraukė, o jų vieton klusnūs kursantai sukalė savo pačių nudrožtus kaištukus.

Taip sulopytas „Meridianas“ atliko dar daug žygių…