ciklas

tyla ant mūsų žvejų

kaimelio užmetė tinklą –

dabar čia nieks nežvejoja,

tik sniegas užkloja laukus

lig pat medžių viršūnių.

aštrus bažnyčios kryžius

iškyla ir tinklas suplyšta –

ima skambėti varpai,

į gatvę įrieda šiukšliavežis.

švinta. visi atsimerkia. tėtis

išeina su meškerėm.

vakare

jo tinklas irgi suplyš.

Tai penkiolikmetės panevėžietės, prieš dvejus metus atsikrausčiusios į Palangą, eilėraštis. Ji – Mūza Olimpija Svetickaitė. Šią merginą atpažįsta ne tik vietiniai kurorto gyventojai, bet ir Lietuvos rašytojai bei LRT žiūrovai. Ji ne kartą dalyvavo poezijos konkursuose, pasirodė „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“, laidose „Tiesa ar drąsa“, „Labas rytas, Lietuva“, kalbėjo Opus radijuje. Televizijos kamerų Mūza nebijo, žmonių ir dėmesio – taip pat. Jai smagu su kitais dalintis savo žiniomis, mintimis ir kūryba.

Pirmąjį vardą merginai išrinko mama, kuri mėgdavo skaityti žurnalą „Mūzų malūnas“. Būdama septynerių metų jaunoji poetė antrą vardą išsirinko kartu su tėvais, ruošdamasi savo krikštynoms Palangoje. Net pati Mūza nežino, ar vardai užkodavo jos likimą kurti ir skinti laurus konkursuose, ar tai nutiko savaime.

Iš kur tavo tokia meniška siela?

Gal iš šeimos… Kai buvau dar visai maža, mane mama vedžiodavo į parodas, koncertus. Žmonės kreivai į mus žiūrėdavo, galvodavo, kad aš, kaip mažas vaikas, tuoj pradėsiu rėkti, spardytis. Bet sėdėdavau ramiai, akys išpūstos – man būdavo įdomu.

Namie turėdavome daug knygų. Kažkur kartą į mėnesį prašydavau, kad mama nukeltų visas knygas iš lentynos. Išsidėliodavau aš tas knygas ir vartydavau, nors net nemokėjau skaityti.

Atsimenu, kai nueidavau pas senelį, jis atsiversdavo Kristijono Donelaičio „Metus“. Aš sėdėdavau, o jis vaikščiodavo po butą ratu ir skaitydavo, net turėdavo savo mėgstamiausias eilutes. Tai gal taip natūraliai ir persidavė tas meniškumas.

Tavo gimtasis miestas – Panevėžys. Iki tol, kol atsikraustei į pajūrį, sakydavai, kad gyventi Palangoje yra tavo svajonė. Kas čia tave taip sužavėjo?

Panevėžys – pramoninis miestas. Man jis visada atrodė nykus, pilkas, niūrus. Žmonės užsidarę, nelabai toleruoja kitokius asmenis. Tai nei aš prisijaukinau Panevėžį, nei jis mane.

Nuo pat mažens su mama vasaromis atvažiuodavome į Palangą atostogauti, dažnai ir rudenį, kai nereikėdavo eiti į mokyklą. Visada norėjome čia persikelti, mamai čia labai patiko, man irgi. Tačiau tada dar negalvojome kažko keisti, bet 2017 metais Palangoje Vlado Jurgučio mokykloje vyko Jaunųjų filologų konkursas. Patiko mokykla, tai kažkaip pagalvojome, kad vis dėlto reikia kraustytis. Dabar su mama jau dvejus metus gyvename Palangoje, o tėtis visada iš Panevėžio čia atvažiuoja savaitgaliais.

Tai iš pradžių man Palangoje net buvo keista, kai porą kartų pamačiusi žmogų gatvėje ar kioskelyje vėliau jis su manimi sveikinasi. Palanga – mažas miestelis, galbūt todėl žmonės daugiau bendrauja, yra šiltesni, tolerantiškesni ir mažiau užsidarę. Čia net aplinka laisvesnė, tai ir žmonės laisvesni. Galbūt tada jie nebe taip skirsto visus. Nes aš esu tuo, kas aš esu, o kitas yra tuo, kas jis yra. Ir jei kažkas kažkam nepatinka, tai nereikia žmogaus smerkti, galima tiesiog nebendrauti.

Taip pat esi minėjusi, kad Palangoje tave aplanko įkvėpimas kurti. Kas konkrečiai čia tave įkvepia?

Taip išėjo, kad poeziją pradėjau rašyti būtent Palangoje. Atsimenu, ėjome su mama Palangos Meilės alėja, kurioje iškabinti skėčiai. Tai man tos auksinių lempučių girliandos taip suveikė, pasirodė viskas taip gražu, kad aš prirašiau apie visokias aukso gijas ir panašiai.

Einu prie jūros, pušų… Jei noriu, galiu ramiai atsitraukti nuo žmonių, pabūti viena gamtoje. Anksčiau daug rašydavau apie gamtą, dabar jau – mažiau.

Kokios temos tavo eilėraščiuose vyrauja dabar?

Sunku apibrėžti, nes kūryba nuolat keičiasi, tai keičiasi ir temos. Daugiausiai rašau apie bendražmogiškas patirtis, stengiuosi perteikti, ką aš jaučiu arba ką mes, kaip visuomenė, jaučiame. Vyrauja kolektyvinės ar asmeninės patirtys, susvetimėjimas.

Ar tau reikia laukti įkvėpimo, ar gali sukurti eilėraštį čia ir dabar?

Dabar pat tikrai negalėčiau. Man išvis būna etapai: kartais du tris mėnesius galiu išvis nieko neparašyti, tiesiog nesirašo ir kam save spausti, bet kartais būna, kai galiu pilti eilėraščius kiekvieną dieną visą savaitę.

Konkursams pagal duotą temą eilėraščių parašyti irgi neišeina. Tiesiog kažkas iš manęs turi išeiti savaime. Tai tokiems konkursams eilėraščių dažniausiai ieškau savo archyvuose, ar turiu kažką jau parašiusi pagal tą temą. Kartais būna taip, kad pasiimu net tą patį eilėraštį, šiek tiek pataisau pagal reikiamą temą ir viskas. Taip esu net kelis konkursus laimėjusi (šypsosi).

Nėra taip, kad aš atsisėdu ir perrašinėju savo emocijas. Man neišeina rašyti, jei man labai liūdna, esu pavargusi, ar yra kažkoks negeras nutikimas, nemalonu. Kai viskas nusėda, yra visiška ramybė, tai tada išlenda iš pasąmonės, kas buvo anksčiau, tada rašau. Kuriu net ne iš liūdesio, o nepasitenkinimo kažkokia situacija, kai kažkas negerai, bet net neaišku kas.

Kaip reaguoji į rašytojus, kurie sako, kad tokio dalyko, kaip įkvėpimas, nėra? Pasak jų, rašymas tai darbas, todėl atsisėdi ir rašai.

Esu skaičiusi interviu su Mariumi Buroku. Jis sakė, kad bet kada gali prisėsti ir kažką parašyti, bet jam pačiam tai neįdomu. Jis laukia kažkokių pokyčių, laukia, kol galės pasakyti kažką įdomesnio, nes nenori ištisai kepti tų pačių blynų, rašyti taip pat, kaip rašė iki šiol ir nieko naujo nepasakyti. Aišku, kuo daugiau rašai, tuo labiau profesionalėji, surandi savo stilių. Tada dėl rašymo stažo gali bet kada prisėsti ir kažką parašyti. Gal ir man ateityje taip bus, nežinau, bet kol kas aš to nedarau, nemanau, kad pavyktų parašyti ką nors gero.

Ar džiaugiesi visais savo parašytais darbais?

Yra tokių eilėraščių, kuriais džiaugiuosi nuo pat parašymo ir net praėjus ilgam laikui. Kartais būna vienais eilėraščiais iš karto apsidžiaugiu, po to galvoju, nieko čia gero. Su kitais – atvirkščiai. Tačiau eilėraščių nesinori išmesti. Kad ir kažkas ne taip, geriau aš prie to eilėraščio ilgiau pasėdžiu, pataisau, paredaguoju. Tada bent jau ramu, kad jo neišmečiau, o išspaudžiau tiek, kiek galėjau.

Skaitai kitų poeziją? Gal bandai į kažkuriuos poetus lygiuotis, rašyti panašiai ar stengiesi išlaikyti ir ieškoti savojo stiliaus?

Skaitau. Ir gana nemažai. Kai skaičiau Gytį Norvilą, tai nemačiau jokio panašumo tarp savo ir jo kūrybos, bet man jis taip patiko, kad kokį mėnesį rašiau taip, kaip jis. Kai skaičiau Vytauto Stankaus knygą „Iš veidrodžio, už“, kuri labai sužavėjo, tai beveik metus rašiau apie žiemą, ledą, sniegą. Panaši atmosfera kaip ir Stankaus knygoje. Tai anksčiau tikrai būdavo, kad paskaičiusi knygą, imdavau rašyti tokiu stiliumi, kaip tos knygos autorius. Dabar jau baigėsi toks periodas. Kad ir ką beskaitau, rašau taip, kaip rašau aš.

Kaip vertini meno kritiką? Ar ji objektyvi, pagrįsta, ar labiau valdo emocijos, subjektyvumas, patinka-nepatinka. Juk kūryba – ne matematika, ne uždavinys, todėl neteisingo atsakymo parašyti kaip ir neįmanoma…

Patinka-nepatinka – tai ne vertinimas. Kritikas gali nepritarti tam, ką rašai, bet jei darbas geras, tai tiesiog reikia pripažinti.

Lietuvoje išvis liūdna situacija, nes rašytojai, kritikai vieni kitus pažįsta. Jei išeina draugo knyga, tai nesmagu parašyti jai blogą recenziją, nes nenori susipykti su draugu. Visi vieni nuo kitų priklauso, yra vieni kitų darbdaviai ar dirba tose pačiose redakcijose…

Nori pasakyti, kad mene slypi šešėliniai dalykai, o pažintys menininkams trukdo?

Taip. Gal didesnėse šalyse taip nėra. Bet jei Lietuvoje sukiesi tam lauke, leidi knygas, tai automatiškai vieną rašytoją pažįsti, kitą rašytoją pažįsti, leidyklas pažįsti. Taip išeina, kad visi vieni kitus pažįsta. Tai kaip recenzijoje parašysi, kad draugas prirašė nesąmones… Taip niekas nerašo. Tik kartais jaunesnieji kritikai bando rašyti drąsiai, taip, kaip yra, nori pralaužti sistemą, bet vis tiek praėjus laikui jie įklimpsta į tą lauką, aprimsta ir nebesistengia.

Yra tekę skaityti tai pačiai knygai parašytas dvi kardinaliai skirtingas recenzijas. Vienoje rašė, kad knyga totaliai nevykusi, o autorius – blogiau už viską, kas anksčiau buvo, kitoje – knyga net labai gera. Iš kitos pusės, galima sakyti, kad tai požiūrio reikalas. Vieni labiau vertina vyresnės kartos kūrybą, kur kalbama vien apie dvasinius, taurius dalykus, viskas turi būti tvarkinga, surimuota. Tada jiems gali nepatikti, ką daro jaunieji rašytojai, kurie bando išeiti iš rėmų, nori kurti naujai, maištauti.

O tu priskiri save prie kūrybos maištautojų?

Siekio kažką sulaužyti neturiu. Bet ir nenoriu būti nusistovėjusiame burbule, sėdėti, nejudėti į priekį ir nesikeisti. Vis tiek yra tam tikra lietuvių poezijos tradicija. Viskas su ja gerai, bet kai nėra jokio pokyčio ir visi varo viena vaga, tampa nebeįdomu. Tada derini tai, kas duota iš ankstesnių kartų, ir naują.

Pati dalyvauji įvairiuose poezijos konkursuose. Siūlytum ir kitiems jauniems kūrėjams dalyvauti?

Žinoma. Jei parašai, tai kodėl neduoti kažkam paskaityti, kodėl neišsiųsti, kodėl nepublikuoti kažkur, jei tik yra galimybė. Daugiau žmonių paskaitys, daugiau žmonių sužinos. Juk faina, nes tai, ką darai, yra ne tik sau, bet ir kitiems.

Bet dalyvauti reikia ne taip, kad prikepi dvidešimt naujų eilėraščių specialiai tam konkursui, išsiunti ir sėdi, lauki, gal ką nors laimėsi. Jei yra kažkokių kūrinių prisikaupę, tai tada reikia dalyvauti. Net ne dėl vietos. Konkurse užimta vieta nėra menas. Menas yra subjektyvus dalykas, vienas kritikas duotų vienam žmogui pirmą vietą, kitas – kitam. Konkursuose tobulėji, susitinki su žmonėmis, kurie rašo, kuria. Kitas dalykas, profesionalai paskaito tavo eilėraščius, tai jie duoda konkrečių patarimų, kur link judėti. Jie rašyti neišmokys, bet duoda naujų minčių, pamąstymų pokyčiams.

Yra tokių žmonių, kurių tekstai būna labai asmeniški, jie jaučiasi suaugę su tais tekstais, atrodo, jei pakritikavo tekstą, tai pakritikavo ir tą autorių. Aš irgi asmeninius eilėraščius rašau, bet parašau ir tarsi su tuo atsisveikinu, negaila kitiems rodyti.

Esi parašiusi ir pjesę. Kaip kilo tokia idėja?

Kai atvažiavau į Palangą, susipažinau su teatro mokytoja Alma Pronckūniene, ji pasiūlė parašyti pjesę. Mokytoja norėjo, kad pjesė būtų vaikams apie žaislus, o dėl viso kito turėjau kūrybinę laisvę. Parašiau pjesę apie mergaites, kurios išmeta žaislus į jūrą.

Mokytoja pakvietė pažiūrėti repeticiją, kaip pagal mano tekstą vaidina. Pamačiusi pagalvojau, kad aš viską įsivaizdavau visiškai kitaip. Jei nebūčiau dalyvavusi spektaklio kūrimo procese, tai gal būčiau skundusis, kodėl negalėjo padaryti taip, kaip parašiau, nes niekada neįsivaizdavau, kaip atrodo spektaklio kūrimas iš vidaus. Bet kai pati susidūriau su tuo, supratau, kad aš parašiau tekstą ir jį atidaviau, o kaip aktoriai ar režisierė jį interpretuos, taip ir bus.

Vėliau mokytoja pakvietė ir mane vaidinti spektaklyje. Gavau Jūros personažą. Vaidmuo nedidelis, bet vaidinau pirmą kartą ir buvo smagu. Scenoje reikėjo įsijausti ne į save, ne į tai, kas esu, o į kitą personažą. Man nėra baisu kalbėti prieš žmones ar televizijoje prieš kameras. Bet visur aš būdavau savimi, o čia reikėjo būti visiškai kitokia, turėti kitokias savybes, pasikeisti. Tai – nauja patirtis.